Ieva Simanavičiūtė

Tekėsiu už šerkšno

Aš apsigaubiau rūku.

Lengvą šydą užsitraukiau ant pečių.

Pasidabinau rasa –

Žėrinčio krištolo ašara.

Savo kaklą apraizgiau vijokliais,

Įpyniau ir voratinklių į plaukus,

Ir mirusį drugelį įsegiau šalia

Sruogos, puoštos pirmojo šerkšno.

Snaigėm nubalinau savo skruostus

Ir kvepiu – kad mane užuostum,

Klevais. Sudžiūvusiais ir raudonais

Lapais, gėrėjaisi kuriais…

Aš pasiruošusi tave priimti,

Aš tavo nuotaka, einanti į mirtį.

Dangus mums per ankštas

Smulkiais savo pirštais suvėrusi žemuoges

Ant smilgos, šiltai nusišypsau ir tau ištiesiu.

Aš kalbu kiek per tyliai, įsikniaubus į kaklą

Tavo švelnų ir šiltą; man bučiuoji pečius…

Šiltas vakaras tirpsta tarpe medžių viršūnių,

Kur vis virpina orą šimto paukščių giesmė.

Aš grimztu į bedugnę tavo ieškančių lūpų,

Lai jos nuneša sielą, kuri trokšta versmės.

Išsiilgusi meilės, širdis šaukia padanges,

Salsvus debesis, sapną, karšto pieno putas…

Užmirštu savo vardą ir svaigstu nuo šios laimės,

Kuri gerias į kūną man per tavo rankas.

Jaukumas

Nusileisk, o dangau, ant mano pečių,

Kuriuos prakaitas gaubia tarytum rasa.

Kol dar plaka širdis, kol matau ir girdžiu,

Kol kvėpuoju lietum ir bėgioju basa.

Karštą saulę vėsina sūrūs jūros purslai,

Vėsų rytą pažadina paukščių giesmė,

O mane atgaivina lygūs laukai

Ir naktim ten nerimstanti paukštė – griežlė.

Šaltą speigą vėl papuošia šerkšno nagai,

Laumės juosta sustingsta languos.

O mane nuramina jaukūs namai

Ir prie židinio laukiantis mano žmogus.

Slogutis

Aš dingstu kaip žvaigždė, kuri krenta

Iš dangaus ir dulkėm pavirs.

Aš nykstu kaip rasa ankstų rytą

Į žemę, iš kur nepakils.

Mano saulę užtemdė rūkas,

Iš vidaus kuris kyla.

Mano debesis išdraskė vėjas

Ir krištolas iš pilkų žaizdų byra.

Mano plaukus šukuoja vėtra,

Pečius pridengia lapai gelsvi.

Aš žinau, kad išeisiu į žiemą,

Kur mane apkabins užmarštis.

Aš žinau, kad užmigsiu su saule

Ir kad vėjas manęs nebelies…

Tik kai plunksnos ims giesmę giedoti

Ir visos spalvos pumpurus kraus,

Tik kai saulė vėlei neis greit miegoti,

Aš pabusiu iš sapno slogaus…

Mėnulio žmogus

Mėnulio krateriuos Sakuros žydi,

Vėjų slėnyje teka upės medaus,

Mėnulio kanjonuose sielvartas slypi,

Toli nuo beribio ir šalto dangaus.

Pilkos snaigės, sušiaušusios vienišą galvą,

Gula tyliai po dulkėm, po mėnulio laiku.

Su šešėliais kovot tuščias takas pavargo

Ir jame po sekundės bus siaubingai tamsu.

Kojom mindamas erdvę, nepaliesdamas dulkių,

Vaikštinėja naktim, ten mėnulio žmogus.

Jis po Sakura trokšta minutei prisėsti

Ir nors kart į kamieną atremti pečius.

Aš tave išgersiu

Aš tave išgersiu, Sutema mano,

Pirštų galais čiulpsiu Tavo syvus iš dangaus,

Springsiu Tavo nuodais, vardan alsavimo,

Kankinsiuos dėl kažko saldaus.

Aš įsileidau Tave į savo glėbį, Sutema mano,

Kurį dabar tu niokoji, draskai, žudai…

Naikink mane, vardan gyvenimo,

Lai miršta mano sielos angelai.

Žinau, Tu nori, kad sunykčiau, Sutema mano…

Manai, kad Tavęs niekas neatstos.

Bet aš Tave išgersiu iki paskutinio lašo,

Vardan karštos Meilės ir skaisčios Aušros.

Trupinėlis

Lengvais vėjo atodūsiais padabinta naktis

Ir tylus šviesos mirgėjimas pro langą.

Išverktos akys ir šniurkščiojanti nosis,

Kutuliukas ir karštos rankos…

Ir miegas be sapnų, kai jų taip trūksta,

Ir paikos mintys susivėlusioje galvoje…

Ir ant mano odos klaidžiojanti plunksna…

Visa tai man primena tave.

Sūrios mintys

Mažyčiai druskos kristalai mano delne

Kaip snaigės balti. Tik netirpsta…

Kaip skruostu riedanti ašara

Jie sūrūs. Tik niekur nedingsta.

Kaip Baltijos bangos leidžiantis saulei

Jie kvepia. Tik nesigirdi vėjo ošimo…

Kaip švitrinis popierius aksominei odai

Jie šiurkštūs. Visai kaip likimas.

Aš užsimerkiu ir gniaužiu juos saujoj

Kaip prisiminimą. Sūrų ir baltą.

Pamiršusi viską stoviu sustingus

Virtuvėj. Laikydama druską ir šaukštą.

Vyšnių taku

Vyšnių žiedais nusėtu taku ateisiu pas tave,

Saulės spinduliais žaisiu upės tėkmėje,

Vėjo dainomis kedensiu plaukus tavo.

Aš būsiu ore, žemėje –visur.

Lietumi skalausiu tavo langus.

Snaigėmis šoksiu tavo kieme.

Prisiglausiu ašara tau prie skruosto –

Nors tu ir neverki.

Tu manęs nematysi, bet jausi.

Tu manęs nemylėsi, bet ilgėsies.

Tu manęs geisi, bet neapkabinsi.

Tu būsi be manęs, bet aš tavęs nepaliksiu.

Tavyje teka srauni upė.

Upė, kupina jausmų.

Upė, kurioje trykšta skaidrūs šaltiniai.

Upė, kuri nuplovė mano likimą.

Tavyje šniokščia srauni upė.

Upė pilna aistros.

Upė, kurioje aš maudžiausi laiminga,

Upė, į kurią daugiau nebeįbrisiu.

Dideli norai

Aš norėčiau pasodinti medį vandenyne,

Kad iš jo išaugtų žalias žalias miškas,

Kad viršūnes jo lytėtų laisvas ryto paukštis,

O kamienais ritinėtųs saulės aukso diskas…

Aš norėčiau nukabinti mėnesį nuo skliauto,

Ir iš jo išausti sidabrinį taką,

Kad tu naktį nepaklydęs tuo taku keliautum,

Ir nuskintum horizonte pirmą aušros šaką.

Aš norėčiau paskandinti liūdesį šešėliuos,

Kad atokaitoj tviskėtų tiktai laimės krislas…

Aš norėčiau, taip beprotiškai norėčiau,

Kad per amžius vis žaliuotų vandenyno miškas…