Ieva Vos – pakeliui į vaikystės svajonę

Mindaugas Jonušas

Ieva Vos vaikystėje, savęs ieškodama, išbandė daugybę veiklų: dailės būrelį, teatro užsiėmimai, choras, gitaros pamokas. Atsitiktinis skelbimas pamokų pertraukos metu virto visa ko pradžia. Fotografija tapo jaunos, bet talentingos merginos aistra.

Ieva Vos tikina, kad įgyvendinti savo vaikystės svajones verta. Ryžtas pasiteisino – šiandien Ieva tapo geidžiamiausia užsakovų fotografe kurios darbais žavisi ne vienas. Apie gyvenimo svajones, gyvenimo tikslus ir fotografų užkuliusius Ieva Vos pasakoja mūsų skaitytojams.

Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip fotografės kelias?

Vaikystėje išbandžiau nemažai užklasinių veiklų. Dailės būrelis, teatro užsiėmimai, choras, gitaros pamokos. Netgi orientacinį sportą esu išbandžiusi. Visur buvo smagu, bet kažko tose veiklose man trūko. Pamenu, per pertrauką mokykloje pastebėjau skelbimą apie fotografijos būrelį. Tuo metu buvau, jei neklystu, šeštoje klasėje ir jaučiausi labai nedrąsiai pirmą kartą eidama į būrelį, kuriame visi bent pora klasių vyresni už mane. Bet kažkaip „užkabino” ir vėliau su nekantrumu laukdavau sekančių užsiėmimų.

Viskas buvo labai įdomu, o ir mokytoja skatino domėtis, kas kartą duodama sąrašą knygų, kurias privalėjau perskaityti iki sekančio susitikimo.

Bandžiau fotografuoti viską, bet gyvenant mažame miestelyje tarp nuostabių pušynų, nejučiom objektyvą atsuki į gamtą. Vis dėl to, kad ir ką befotografuočiau, nuotraukos be žmonių man atrodydavo kaip dėlionė be vienos, svarbiausios detalės. Filmas be herojų. Taip pradėjau fotografuoti žmones. Dažniausiai mokyklos drauges, kartais pagaudydama ir gatvės gyvenimo akimirkų.

Niekada negalvojau, kad iš tiesų galėčiau rimtai užsiimti fotografija, tad visuomet ją mesdavau, tačiau taip pat visuomet ir grįždavau atgal. Po vienos iš tokių eilinių pertraukų, trukusių ilgiau nei porą metų, nubraukiau dulkes nuo fotoaparato ir pajuokavau savo sužadėtiniui, kad fotografija – neišsipildžiusi vaikystės svajonė. Tuomet prasidėjo ilgi jo įkalbinėjimai nebijoti bandyti tą svajonę įgyvendinti. Tad štai ir bandau.

Kokia pagrindinė jūsų nešama žinutė?

Kiekvienas žmogus turi išmokti mylėti save tokį, koks yra. Labai paprasta, galbūt netgi šiek tiek nudėvėtai skambanti frazė, bet tokia svarbi. Nuoširdžiai tikiu, kad laimingas žmogus gali būti tik tuomet, kai priima save ir nustoja spaustis į kažkokius rėmus, standartus.

Fotografija buvo jūsų vaikystės svajonė, patarkite kaip svajones paversti tikrove?

Negaliu sakyti, kad jau įgyvendinau savo svajonę, tam dar turiu nueiti ilgą ir sunkų kelią, bet manau, kad svarbiausia tikėti savimi ir turėti šalia kažką, kas taip pat tavimi tiki. Tada tas tikinčiųjų ratas plečiasi ir tampa vis lengviau eiti pirmyn. Sunkiausias yra ne pirmas žingsnis, bet antrasis. Pradėti lengva, bet tada apima abejonės ar iš vis buvo verta, ar tai nėra klaida. Neprisileisti šių abejonių ir yra tas antrasis žingsnis, kuriame, manau, yra sunkiausia išlaikyti pusiausvyrą ir eiti toliau.

Kaip surasti savo gyvenimo tikslą?

Leisti sau svajoti. Įsivaizduoti, kad nėra jokių kliūčių ir galite būti kuo tik norite. Tada teliks sugalvoti kaip įveikti arba apeiti tas kliūtis. Labai svarbu matyti galutinį rezultatą, tikslą, nes siekti   „kažko” yra beprotiškai sunku. Kai nežinai, kur nori nukeliauti, kaip gali žinoti į kurią pusę eiti?

Kaip išgauti gerą kadrą?

Jei kalbant apie portretus, manau yra tik vienas būdas – pažinti žmogų, kurį fotografuoji. Yra daug taisyklių apie kompoziciją, apie tai, kaip techniškai padaryti gerą kadrą. Bet tai ir bus tik techniškai tvarkinga nuotrauka. Fotosesijos metu turi labai nedaug laiko pažinti žmogų, bet tai yra pati svarbiausia užduotis.

Kas tampa jūsų mūza?

Įkvėpimo semiuosi iš to žmogaus, kurį tuo metu fotografuoju. Tereikia sukurti atmosferą, kurioje žmogus pasijaustų saugus ir jis įsileidžia tave į savo gyvenimą. Pasakoja apie savo hobius, gyvenimą, vaikystės prisiminimus ir jausmus. Po fotosesijos dažnai jaučiuosi kaip perskaičiusi knygą, tad tas skaitymas ir suteikia įkvėpimo, naujų idėjų.

Fotografu gimstama ar tampama?

Manau, kad tik labai nedidelė dalis žmonių gimsta kažkuo. Kad ir kokią profesiją pasirinktume, visur reikia įdėti milžinišką kiekį laiko ir pastangų. Net jei žmogus ir turi talentą fotografijai, vis tiek reikia išmokti valdyti kamerą, retušuoti nuotraukas, išsigryninti savitą stilių. Talentas tik palengvina kelionę iki tikslo, bet to paties galima pasiekti ir su dideliu noru bei užsispyrimu.

Fotografija sėkmė ar darbas?

Abu. Būna, kad sekasi ir viskas einasi savaime, kadrai tiesiog patys sušokinėja į fotoaparatą. Bet negalima naiviai tikėtis, kad visada taip bus. Būtent tomis sunkiomis dienomis tampa aišku koks svarbus yra žinių bagažas ir įdirbis. Kai kiekvieną kadrą reikia išdirbti, sudėlioti ir vis vien paversti jį natūraliai atrodančiu, kad žiūrint į nuotrauką nesijaustų to darbo ir ji atrodytų lengva, organiška.

Jūsų palinkėjimas skaitytojams

Palinkėčiau būti atlaidesniems sau. Per dažnai esame patys sau didžiausi priešai ir kritikai. Kai pajausite, kad vėl save nuvertinate, pagalvokite ar tai, ką sakote sau, sakytumėte savo geriausiam draugui. Didžiausią gyvenimo dalį praleidžiame savo galvoje ir mintyse, pasirūpinkime, kad ta vieta būtų jauki, šilta ir maloni. Tada ir svajonių siekti nebus taip sunku.