(c)ManteElelueta
Iš Arizonos atvykęs miško maudynių terapeutas A. Cliffordas dainavo lietuviškam akmeniui
„Prašau jūsų leidimo išsivežti šį akmenį į Arizoną“, – toks Amoso Cliffordo, vieno įtakingiausių miško terapijos ekspertų Jungtinėse Amerikos Valstijose, klausimas lietuvių skaitytojams buvo netikėtas. Atėję į knygos „Miško terapija“ pristatymą, šio autoriaus gerbėjai buvo įtraukti į miško maudynes – Valakampiuose, šalia Neries, išgirdo akmens kvietimą jį surasti, paimti į rankas ir išgirsti, ką jis nori pasakyti ir netgi jam padainuoti.
Miško maudynės šiandien yra viena populiariausių gamtos terapijų, padedančių sugrąžinti šiuolaikinį žmogų į gamtą. Šios terapijos entuziastų Lietuvoje yra nemažai, – šią savaitę Druskininkuose vyksta šeštasis tarptautinis kongresas „Miškai ir jų poveikis sveikatai“. Jo programoje ir amerikiečio A. Cliffordo pranešimas apie miško maudynių naudą fizinei ir emocinei sveikatai.
Savo knygoje „Miško terapija. Praktinis miško maudynių vadovas“ A. Cliffordas jautriai ir poetiškai aprašo savo sukurtą ir išplėtotą vakarietiškąjį miško terapijos modelį. Jis pagrįstas japonų ir kitų šalių mokslininkų tyrimais apie miško poveikį sveikatai bei ilgamete patyrimų vadovo praktika miške.
Į lietuvių kalbą knygą išvertė ir pratarmę jai parašė miško maudynių gidė, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovė Mila Monk. Išleido leidykla „Alma littera“.
Kalifornijoje ilgai gyvenęs, o dabar Arizonoje, visai šalia Didžiojo Kanjono dienas leidžiantis gamtininkas ir gamtos vadovas pasakojo, kad prieš atvykdamas į Lietuvą jis Portugalijoje vedė mokymus būsimiesiems miško terapijos gidams, o vėliau dešimt dienų keliavo Santjago de Kompostelos piligrimų keliu.
„Didžiąją savo gyvenimo dalį maniau, kad mano kelias yra lydėti, vesti į gamtą kitus žmones, jiems vadovauti, tačiau šiandien manau kitaip, leidžiuosi vedamas. Vilnius tarsi pratęsė mano Ispanijos piligrimų kelią, – apėjau penkias bažnyčias ir užlipau į Trijų kryžių kalną“, – knygos pristatyme „Tech Arts“ studijoje prisipažino A. Cliffordas.
Prisipažinimų būta ir daugiau. Apie tai, kad gamtos gidu jis dirba nuo septyniolikos metų. Apie dienas, praleistas dykumoje be maisto. Ir apie regėjimus, kurie toje vienatvės ir alkio būsenoje nulėmė jo tolesnius pasirinkimus.
„Vizijų kelionė – labai rimtas klausimas, reikėtų susikurti laužą ir ilgai ilgai apie tai kalbėti. Tegu simboliniu laužu tampa šis akmuo, kurį radau jūsų upės pakrantėje. Laužas šiais, socialinių medijų laikais yra vienas iš labai svarbių būdų užmegzti ryšį tarp žmonių. Prie laužo susijungia mūsų širdžių laukai“, – taip A. Cliffordas pradėjo atsakymą į vienos skaitytojos klausimą apie knygoje aprašytas vizijų keliones. Dabar septyniasdešimtmetis, jis prisiminė savo 56–57-uosius metus, kai prieš akis iškilo labai svarbus klausimas – kaip jis galėtų tarnauti kitiems žmonėms. Dvylikai dienų iškeliavęs į dykumą, joje klaidžiojo visiškai vienas, keturias dienas praleido be maisto galvodamas apie savo misiją. Vieną dieną jis išgirdo Balsą, kuris aiškiai nurodė, kad jam skirta rūpintis šia žeme.
„Tai buvo biblinė kalba, girdėjau ją ne vieną kartą, užsirašiau tuos žodžius, jie aiškiai buvo skirti man, jie padėjo išspręsti klausimą, kaip turėčiau gyventi, kad galėčiau tarnauti kitiems. Kai turi klausimą, atsakymai visada ateina, trauki juos tarsi magnetas, tik reikia jų palaukti“, – savo neįprastomis patirtimis Vilniuje dalijosi A. Cliffordas, pridūręs, kad iš tiesų suprato, ką turėtų nuveikti tik po dvejų metų, kai išgirdo apie japonų shinrin-yoku arba miško maudynių praktiką. „Privalau šią metodiką atvežti į Vakarus“, – tada jis pasakė sau ir visai netrukus sulaukė žurnalisto skambučio, kuris kažkokiu būdu sužinojo apie jo patirtas miško maudynes ir paprašė pasidalyti šia informacija. Po gero pusmečio apie tai jau kalbėjo „The Oprah Magazine“ žurnalas, rašė „National Geographic“.
Dešimt metų A. Cliffordas atidavė savo misijai. Ne taip seniai, per žiemos saulėgrąžą, prie laužo, jis atliko misijos baigimo ceremoniją. „Grįžau dvylikai dienų į dykumą, ėjau ieškoti joje akmens, kurį norėjau prisirišti prie juosmens ir tempti tol, kol virvė nutrūks. Tačiau rasti akmenį dykumoje nėra lengva, bet radau jį. Jis buvo pririštas prie vielos, viela buvo nusidėvėjusi, nutrūkusi. Man tai reiškė manosios kelionės pabaigą, tapau laisvas nuo įsipareigojimo ir šiandien galiu būti piligrimu“, – pasakojo miško maudynių terapeutas, pridūręs, kad tai, kas su juo vyko, buvo tikras stebuklas.
Knygoje „Miško terapija“ A. Cliffordas ragina išgirsti gamtos kvietimą. Jis aprašė daugiau nei penkiasdešimt kvietimų, kuriuos sugalvojo pats ir jo kolegos miško maudynių gidai. Tai laisvos formos pratimai miške, padedantys pasinerti į dabarties akimirką, iki galo išjausti miško atmosferą, atsipalaiduoti ir pailsėti.
„Miške apstu kvietimų. Žolė kviečia atsigulti. Debesys kviečia juos stebėti. Vanagas kviečia ištiesti rankas lyg sparnus ir žengti tarytum skrendant. Stati tako atkarpa kviečia sulėtinti tempą ir stebėti, kaip pavyksta išlaikyti gravitacijos centrą. Sliekas siūlo patyrinėti dirvą. Šie kvietimai paprasti, juos lengva pastebėti“, – savo knygoje rašo autorius ir ragina leistis į gydantį žaidimą, kuris moko gamtą pažinti, ją puoselėti ir ja rūpintis.
Po miško maudynių reikšmingai pagerėja bendras imuninės sistemos funkcionavimas. Nemažai mokslininkų atrastų duomenų liudija, kad sumažėja tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, tokiomis kaip hipertenzija ir vainikinių arterijų ligos. Miško maudynės naudingos tuo, kad padeda nuo tokių kvėpavimo sistemos ligų kaip alergijos, turi didelį teigiamą poveikį žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Ir šią naudą galima patirti nemokamai, tiesiog mėgaujantis buvimu miške.
„Mums, lietuviams, toks ritualas artimas ir suprantamas. Mūsų protėviai jautė medžių bei miško svarbą, anot mitologo Gintaro Beresnevičiaus, medis lietuviui buvo žmonių ir dievų pasaulio tarpininkas, šventosiose giriose žmogus ieškojo prieglobsčio ir aukštesniųjų jėgų užtarimo“, – sako knygos vertėja M. Monk ir primena, kad dar XIX amžiaus pabaigoje miško terapijos užuomazgų buvo galima aptikti Vokietijai tuo metu priklausiusioje Juodkrantėje, kuri buvo vadinama tyro oro kurortu. Pasivaikščiojimai jos miškuose – tikras geros nuotaikos ir sveikatos šaltinis.
„Pasitikėkite mišku: jis nuves ten, kur patirsite visa, kas kalbės būtent jums. Nėra jokio reikalo miško maudynių paversti išskirtiniu dvasiniu patyrimu. Jei bandysite jas paversti dzenu, užkirsite kelią dzenui. Atsipalaiduokite ir pasinerkite į tai, kas duota“, – savo knygoje „Miško terapija“ rašo A. Cliffordas.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!