Istorinė proza kaip raudonas šviesoforo signalas

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje naujausius savo kūrinius improvizaciniu dialogu, ieškodami sąsajų pristatė rašytojai Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius. Pirmasis – apsakymų knygą „Namas anapus upės“, antrasis – romaną „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“.

„Daug metų abu bendraujame privačiai ir kūrybiškai. Mėgstame pasivaikščioti po Sapiegų parką ir šnekučiuotis. Esame kartu parašę ne vieną pjesę, buvo ir roko opera „Eglė žalčių karalienė”, keli libretai, dalis pastarųjų dienos šviesos neišvydo. Iš mudviejų vienas diktuoja, kitas rašo, ir atvirkščiai. Sutarėme nebijoti vienas kito nesąmonių, būti atviri. Ir naujausios mudviejų knygos pasirodė vos kelių mėnesių skirtumu”, – sakė H. Kunčius.

Abiem autoriams itin svarbios istorinės temos. Ir todėl, kad viskas nuolat keičiasi, išnyksta. Kita vertus, yra dėsningumų, iškyla tos pačios grėsmės.

Analogijos su dabartimi  

H.Kunčius savo romane šįsyk atsigręžė į pernelyg mažai tyrinėtą fenomeną – kelis 1919 m. mėnesius gyvavusią Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, egzistavusią Baltarusijos ir Raudonosios armijos užimtoje Lietuvos dalyje.

„Svarbu ir būtina kalbėti apie Litbelą, nes buvo įkurtas panašiu principu kaip dabartinės Ukrainos  Donecko ir Luhansko respublikos. Ant raudonarmiečių durtuvų. Tiesa, praktikai buvo Vilniuje. Dabar Vasario 16-osios aktas mus atrodo savaime suprantamas. Tačiau iš tiesų turėtume prisiminti: laikmetis buvo sudėtingas, aplinkybės nepalankios. Rašant romaną buvo labai svarbu atsekti tuos įvykius – kaip kūrėsi Lietuva, Litbelas lenkų, vokiečių, sovietų, lietuvių interesų ir veiksmų košėje, kur susigaudyti tikrai nelengva. Atsekti įvykius padėjo liudininkai. Romano fundamentu tapo palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio dienoraštis, istoriniai šaltiniai, Kazio Griniaus atsiminimai”, – pasakoja H. Kunčius.

Jam priminti apie Litbelą norėjosi ir todėl, kad tai buvo dar viena grėsmė Lietuvai ištirpti didžiulėse Rusijos teritorijose. Prarandant pavadinimą, savastį, kalbą ir atmintį. Ne pirmas ir greičiausiai ne paskutinis jos bandymas. Tai, ką dabar ji mėgina padaryti Ukrainai.

Tiesa, kaip ir būna grožinėje literatūroje, autorius pasiliko vietos fantazijai nebijodamas suklysti.

„Grožinis kūrinys rašytojui yra dėkingas. Esu menotyrininkas – todėl žinau, kaip dirbti su dokumentais.  Istorikai jų interpretuoti negali, o rašytojui leidžiama”, – teigė H. Kunčius.

Nuvertinta gyvybė

Istorinis matmuo vienija ir A. Šlepiko novelių rinkinį. Rašytojas sako norėjęs skirtingas istorijas sulieti į vieną srautą.

„Mano knygoje yra ir II pasaulinio karo pabaiga, ir 1924–1926 metai rusų mokslininko, Nobelio premijos laureato, atradusio ir ištyrusio sąlyginį refleksą, Ivano Pavlovo aplinkoje. Čia irgi atsispyriau nuo faktų. Mane sukrėtė, kaip anuomet Rusijoje buvo nuvertinta žmogaus gyvybė (ar ne tą patį rusų kare su Ukraina turime ir dabar?). Pavlovui buvo leista eksperimentuoti ne tik su šunimis, beždžionėmis, bet ir su „liaudies priešų” vaikais, benamiais, našlaičiais, kurių tuometėje šalyje netrūko. Pavlovo idėja fiks buvo eksperimentai su žmogaus smegenimis, todėl jam buvo leidžiama daryti trepanaciją. Vėliau SSRS liovėsi tai daryti. Tačiau pirmi eksperimentai jau įvyko, o juos nacių stovyklose tęsė Dr. Mirtis – Jozefas Mengelė”, – pasakoja A. Šlepikas.

Kai kurie literatūros kritikai šiame apsakyme įžvelgė įroniją – autorius ją neigia. „Pavlovo šunys” parašyti išgalvoto personažo dienoraščio forma, tačiau tuometėje Rusijoje (vėliau irgi) minios žmonių gyvenę praplautomis smegenimis ir nuoširdžiai įtikėję šviesia ateitimi.

„Nusikalstamo naivumo tonacija – supainioja juoda ir balta, daro blogus darbus ir to nesuvokia, yra patenkinti. Išplautomis smegenimis”, – prideda H. Kunčius.

A.Šlepikas tvirtina norįs rašyti apie pasaulines grėsmes, kurios linkusios kartotis vėl ir vėl.

Pajudinti didvyriai

Romane „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ veikia istorinės Lietuvos figūros – Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, rašytojas Balys Sruoga ir kt. Tačiau čia jie nėra neliečiami didvyriai.

„Vėlgi naudojausi faktais. Sausio 2 d. Vilniuje šalta, nepriteklius, gal net badas. Galbūt žmogiškai jie turėjo užsidirbi duonai, todėl kurį laiką dirbo švietimo komisariate ar meno valdyboj, paskui pasitraukė. Istorija apskritai yra nevienareikšmė: štai broliai Biržiškos, vienas – Lietuvos kultūros ministras, kitas – Litbelo revoliucinės tarybos pirmininkas Vincas Mickevičius-Kapsukas – buvęs varpininkas, Vinco Kudirkos dešinė ranka”, – sako H. Kunčius.

Užpildyti baltąsias dėmes

Abu autoriai savo proza siekia ir užpildyti baltąsias istorijos dėmes. Taip „Name anapus upės” vėl paliečiama pokario „vilko vaikų” tema, pradėta romane „Mano vardas – Marytė”.

„Apsakyme „Kelias tolimas” vaikas su močiute traukiasi nuo Raudonosios armijos. Parašytas pagal tikrus faktus, nesutilpusius į romaną. Iš tiesų istorijų turiu ir daugiau, tad bus ir daugiau apsakymų”, – žada A. Šlepikas.

Prozininkai ir bičiuliai įsitikinę istorinės prozos aktualumu – tai būdas lengviau prieiti prie žmonių negu sausais faktais.

P.S. Jei susitikimo bibliotekoje tikslas buvo paskatinti perskaityti „Litbelą. Neišnešiotą vaiduoklį“ ir „Namą anapus upės“ – regis, jis buvo pasiektas. Abi knygas rasite mūsų bibliotekoje arba galite užsisakyti www.ibiblioteka.lt.

Asta Sarapienė

Komunikacijos specialistė