Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna Nevėžis (Rugpjūtis)
„Seniai seniai gyveno zuikis Petras…“ ir kaip jam sekėsi Švenčių departamente – skaitykite Vytauto Žemkalnio gimnazijos auklėtinio Roko Pinigio (12 m.) pasakojime „Zuikis Petras“. Intriga nenusileidžia Roko kolega Dovydas Šinkūnas (12 m.): „Gal apie Joną, o gal apie Šlapiasparnį“. Tai sužinosite šiame rugpjūčio mėnesio tekstų rinkinyje. Pristatome ir jau Juozo Miltinio gimnazijos alumnės Dorotėjos Golubkovaitės (19 m.) eilėraščius – žmogaus ir meno sinergijos paieškas. O „Minties“ gimnazistai Karolina Butvilavičiūtė (15 m.), Gabrielė Augaitė (17 m.) ir Matas Pikūnas (17 m.) dalijasi sapnais, nostalgija paliekant Panevėžį ir… jau horizonte nueinančiai vasarai mojančia saulėgrąža.
Juozo Miltinio gimnazija
Dorotėja Golubkovaitė (19 m.)
„Tariu, jog kūryba yra natūralus procesas kiekvienam žmogui – tereikia atrasti mieliausią sritį, kurioje mintis ir jausmas jaučiasi laisvi. Žmogus – tai menas; menas – tai žmogus. Žaviuosi viskuo, kas man gražu“, – mintis dėlioja Dorotėja
Paklydau
Pabuvus saulėje ir prie vandens
aš lenkiuosi mėnuliui ir tau;
jie beldžiasi, knibžda ir kaukia,
o aš stoviu čia šalia debesų.
Žvelgiu į dykumą ir klystu,
bet taip gražu ir taip gaivu.
Kiekviena pataisyta raidė mane žlugdo.
Aš lenkiuosi mėnuliui ir tau,
lenkiuosi mėnuliui ir tau.
Menas krinta bedugnėn,
raidės išsibarsto ir popierius plyšta.
Aš lenkiuosi tamsai ir žemei.
Baisu. Atrask mane vėlei.
Aidas
įkvėpiu iš naujo,
alsavimas tęsias.
kur dingo mano naktys,
paskendusios sapnuos?
mano akys merkias,
ašaros nerieda.
kur dingo mano saulė,
deginanti plaukus?
bundi ir vėl šįryt,
ar pasikeitė gyvenimas?
ar sapnavai mane,
vėją, nešantį į priekį?
aš klausiu vėl ir vėl,
kad tik neatsakytum.
žinau, kad paklydai,
padėsiu tau sugyti.
Malka
Skriek per upę, per pušis,
dūmų laužo nematyk.
Pilys kliudo, jos kare;
o tu – paukštis – tu ore.
Varnos kaukia, dūmai trūksta.
Mano aidas nepasieks;
ar paklysi, ar nugriūsi,
aš ne paukštis – aš lange.
Šaukiu, gelbėk, kuriu laužą,
šoku dūmuos, šoku saulėj.
Aš ne paukštis, aš kare;
šoksiu, kol ugnis sudegs.
Dalyvių skydas uždarytas
„Minties“ gimnazija
Karolina Butvilavičiūtė (15 m.)
„Karolina labai atsakinga, visus sumanymus stengiasi įgyvendinti kruopščiai, vis daugiau klausdama ir gilindamasi. Džiugina įvairiapusis kūrybiškumas“, – teigia mokytoja Emilija Gedraitienė.
Kelionė į Olimpą
Buvo įprasta diena. Grįžome iš lauko po fizinio ugdymo pamokos. Prie kabineto buvo labai garsu – atrodė, tuoj galva plyš. Staiga kažkas dar čaižiau sušvilpė. Apsidairiau, bet atrodė, kad aš vienintelė girdėjau šį švilpesį. Įėjusi į kabinetą uždariau duris, žinoma, dar vis girdėjosi rėkimas už durų, tačiau bent buvo ramiau. Pasiruošiau pamokai ir atsisėdau, pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė, kad jau prasidėjo pamoka. Buvo labai keista: nei mokytojos, nei klasiokų, tik vienui viena visoje klasėje. Sėdėjau ramiai ir laukiau mokytojos. Staiga nukrito pieštukas, tad pakėliau jį. Pasidarė keista, visas kambarys aptemo. Staiga ir užuolaidos keistai ne sušlamėjo, o subrazdėjo, varnos skraidė piktais ratais aplink mokyklos langą. Įsiklausiau: už durų nebegirdėjau nė garso, lyg būčiau likusi visai viena visoje mokykloje. Netikėtai dar kartą išgirdau tą švilpimą, bet šį kartą jautėsi, lyg sklistų visai šalia manęs. Išsigandau: kaip laikrodžio dūžius išgirdau savo širdies plakimą, kuris jautėsi toks garsus, lyg visoje mokykloje būtų girdėjęsi. Staiga pasigirdo žingsniai, bet neįprasti, jie atrodė lyg skubantys kažkur. Pagalvojau, kad tai galėtų būti mokytoja, kuri vėluoja į pamoką. Aš atsikvėpiau su ta mintimi. Tik žingsniai nesustojo prie durų. Pradėjo lėtai tris kartus tuksėti į duris. Ir… pro jas įžengė didelis lyg buldogo snukį turintis gyvis su dideliais ragais, aštriais nagais ir lyg velnio uodega, keistai kabančia, besivelkančia per žemę. Jis buvo susiraukęs, piktas ir tuo pat metu kažko išsigandęs – lyg norėtų kažko iš manęs. Kai ištarė pirmą žodį, atrodė, kad mane šokas nukrėtė. Jis nekalbėjo lietuvių kalba, jis nekalbėjo jokia suprantama mums kalba, jis kalbėjo lyg senovės graikų kalba (per istorijos pamokas taip ją įsivaizdavau). Nesupratau, ką jis kalbėjo, nes pradėjo smarkiai ūžti galva. Žiūrėjau ir lyg pradėjau suprasti, ką jis šneka. Prisistatė kaip vedlys, kuris nuvesiąs mane ten, kur reikia. Tada tarp savo rankų išskleidė į ritinį suvyniotą popierių (nepamenu, kad būtų jį laikęs prieš tai). Jis pradėjo skaityti raštą: jam reikia surasti ir atsivesti vieną mirtingąją – mane… Atsuko parodyti raštą. Kol apstulbusi žiūrėjau, jame staiga atsirado mano vardas su pavarde. Tada tas gyvis išsivedė mane iš kabineto. Ėjome koridoriumi, kol jisai sustojo ir kažką lyg užuodė, tada atsisuko valytojos kambarėlio link. Žengiau į priekį su juo kartu. Atidarius kambarėlio duris buvo praraja, tikra tamsa, kurioje neįmatyti net kur žengti. Įžengėme, staiga užsitrenkė durys už mūsų, atsisukau į priekį… Ir staiga iš ten traukinys, kuris važiuoja tiesiai į mane!
Staiga pabudau, atsisėdau ir apsidairiau: aš buvau namie, savoje lovoje, savame name, tik kažkodėl atrodė kažkas neįprasta, lyg kažko trūktų. Ko? Negalėjau nusakyti. Nubaidžiau šią mintį ir atsikėliau iš lovos norėdama atsigerti. Išėjau iš kambario ir… akys aptemo: sienos tapo siauros, kelias su kiekvienu žingsniu atrodė vis ilgesnis. Nors ir kaip blogai buvo, pagaliau priartėjau prie kriauklės. Pasiėmiau puodelį, įsipyliau vandens ir atsigėriau gardžiai, net užsimerkdama.
Pramerkiau akis ir apsidairiusi pamačiau, kad aš… Olimpe. Viskas atrodė taip, kaip ir skaitytos knygos nupasakojo, lyg autoriai irgi buvę ir matę viską, ką aš dabar matau. Priekyje daugybė laiptų, jie milžiniški. Lipau ir lipau ilgai, pasižiūrėjau žemyn, kiek nulipta, ir pamačiau tirštą rūką: nematyti net žemės, laiptų. Jaučiau kažką kopiant greta, bet nemačiau. Vėl kopėme, užlipę sustojome atsikvėpti prieš dideles, didingas duris lyg auksu lietas, žibančias ir kviečiančias mus užeiti. Pravėrus duris pasigirdo dievų šūksniai. Kai visai įžengėme, visi nutilo ir žiūrėjo į mus. Dzeusas (atpažinau pagal prisiminimą iš vadovėlių) paklausęs vedlio, ar aš ta mirtingoji. Pasveikino atvykusią ir su kitais dievais nusivedė negęstančios ugnies link. Dievai pradėjo visi vienu metu pasakoti, kad neužgesinamoji ugnis gęsta, Hadas puola su iš Žemės atklystančiais kitais blogiukais, norinčiais turėti ugnį. Sakė, kad dėl jų Žemė drebės, potvyniai vyks ir ugnikalniai veršis. Dievai dėl to pradėjo ginčytis ir klausti manęs, ką daryti. Pradėję aiškintis sužinojome, kad Hadas norėsiąs susigrąžinti Titanomachiją (jo neteko per karą tarp titanų ir Olimpo dievų) ir valdyti Olimpą, Žemę, požemius. Tačiau pasakiau, kad Hadui tereikia priminti titanų valdymo metus, kaip visi kentėjo. Nukeliavę į požemio karalystę su Dzeusu, Poseidonu ir dar keliais dievais, buvome pasitikti demonų su trigalviu šunimi. Įėjus į Hado svetainę buvo šiurpu matyti Hadą, sėdintį ant į sostą panašios sofos, esančios prie židinio. Visi pradėjo sakyti Hadui, kad ketinimų nevykdytų, nepamirštų, kaip žiauriai elgėsi titanai. Persefonė pradėjo pasakoti, kaip viskas vyko Titanomachijoje. Tik gimusį Hadą prarijo jo tėvas Kronas. Dzeusas išlaisvino brolį, o vėliau patartas žmonos davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo. Dzeusas pakvietė brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti, sumesti į Tartarą, prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su broliais pasidalijo pasaulį, traukdami burtus. Dzeusui atiteko žemė ir dangus, Poseidonui – jūros, o Hadui – požemio karalystė – vieta, kur patenka mirusieji, palikę gyvųjų pasaulį. Tai baigusi pasakoti Persefonė priėjo arčiau prie Hado, staiga šis atsistojo ir pasakė norįs daug daugiau: kad jį gerbtų, nebijotų ir laikytų geriausiu, nebūtų pasmerktas požemio karalystėje tarnauti. Hadas tai pasakęs paleido sielas iš židinio visur skraidyti, kol jis nubėgtų ir atgaivintų Tartarą su titanų palaikais. Visi bėgę paskui Hadą pasiklydome. Visur vaikščiojome, kol radome laiptus žemyn, prie bedugnės. Nusileidę išvydome Hadą ir šalia jo Tartarą. Vieni norėjo kovoti su Hadu, velniais ir jo trigalviu šunimi, kol kiti, aš tarp jų, nešėme Tartarą, pasprukę nuo piktojo Hado. Mes gudriai sugalvojome paslėpti Tartarą ten, kur Hadas niekada jo nerastų ir neieškotų. Požemiuose, žemiau už Hadą, kur šis niekada negalėtų pakliūti. Tai padarius ir sugrįžus viskas išsisprendė. Kartu su Olimpo dievais pamatėme, kad ugnis nebegęsta, žemė nebedreba, o ugnikalniai aprimę. Atsisveikinome. Su vedliu išvykome atgal. Atsiradome valytojos kambarėlyje, kuris jau nebebuvo bedugnis. Atsisveikinau ir nuėjau klasės draugų link. Viskas atgijo: žmonės, triukšmas… Net apsidžiaugiau. Einant į klasę viskas atrodė taip, kaip ir prieš tai, tik nebebuvo keisto švilpimo. Nuėjau į kabinetą, ten sėdėjo klasiokai. Mokytoja pasisveikino, lyg tai būtų įprasta diena. Atsisėdau. Atrodė, lyg viskas, kas buvo, viską, ką dariau, buvo tik mano vaizduotėje ir liko atmintyje.
Lyg dovana, nepaprastas sapnas ar pasaka, kurią tik aš viena prisiminsiu.
Gabrielė Augaitė (17 m.)
„Gabrielės tekstai apmąstyti, rimti, gal net nostalgiškai, jaučiant artėjantį išsiskyrimą su gimtuoju miestu“, – sako mokytoja Emilija Gedraitienė.
Mano miestas
Panevėžio gatvėmis aš vaikštau
Medžių šešėliais, kai saulė juos glosto.
Čia tamsus Nevėžis plaukia, Senvagė rymo –
Taip mano miesto širdis ritmingai plaka.
Senamiesčio grindinys po kojom dunda,
Istorijos šnabždesiai tyliai skamba.
Kiekvienas kampas paslaptį skleidžia,
Kiekvienas namas – istoriją, vertą atskleisti.
Vasaros aikštės margos, spalvingos,
Muzikos garsai čia sklando ir jungiasi.
Vaikai nerūpestingai juokiasi, žaidžia, svajoja,
Suaugusieji mena, kaip linksma čia būna.
Ruduo ateina su kitų spalvų miestui palete,
Medžių lapai skrenda, vėjas juokiasi.
Panevėžys keičiasi, bet jaučiu širdies kertele:
Miesto dvasia, sava, miela, niekada neišnyks.
Matas Pikūnas (17 m.)
„Matas yra žmogus, be kurio gimnazijos popamokinis gyvenimas netektų žavesio. Jis ir dainuoja, ir veda renginius, ir vaidina, ir kuria. Štai vienas jo bandymų, teiktas gimnazijos „Poezijos pavasarėliui“, – pristato mokytoja Emilija Gedraitienė.
Geltona
Aš sakau, būk kaip saulėgrąža,
jos meilė saulei saugi.
Tai neapsakomas jausmas,
Pažįstamas žemės žmonėms.
Aš sakau, įsimylėk kaip saulėgrąža,
nuo ryto aušros iki vakaro žaros
Ji žavisi saule, vis žiūri į ją,
O kai debesis užplaukia, nustemba.
Aš sakau, nenustebk kaip saulėgrąža,
Kai dingsta dangaus šviesa,
visada rask šalia tą,
Kas primins apie saulę, – saulėgrąžą.
Vytauto Žemkalnio gimnazija
Mokytoja Birutė Valkiūnienė: „Penktokai, turbūt niekas nedrįstume ginčytis, – nebe mažiukai ir nebe vaikiukai. Jie kasdien vis tvirčiau žengia paauglystės link. O ji – tai netikėtumai, saviti atradimai, susivokimai ir, žinoma, juokai juokeliai. Juda, kruta, kvatoja mergikės ir bernaičiai ne tik per pertraukas, ne tik koridoriuje, bet ir klasėje. Kitąkart nė piršto neparodžius, – pakanka savas mintis minteles popieriaus lape surikiuoti“.
Rokas Pinigis (12 m.)
Mokytoja B. Valkiūnienė: „Rokas didelių giedrų akių ir atviro veido. Stebina jo gebėjimas dorotis su nesėkmelėmis, kurios galėtų būti retesnės. Roko optimizmo bei taikaus būdo nepajėgtų sumažinti, rodos, net per Jonines iškritęs gausus sniegas. Matyt, Rokas žino didžią gyvenimo paslaptį: gera linkintiems viskas susiklosto gerai“.
Zuikis Petras
Seniai seniai gyveno zuikis Petras. Švenčių departamente jis buvo atsakingas už velykinius kiaušinius. Petras gerai ėjo savo pareigas, todėl dar nebuvo nė vienų Velykų be margaspalvių kiaušinių.
Bet vieną kartą zuikis Petras kažkur nukišo svarbiausią darbo priemonę – kalendorių. Ieškojo ieškojo, o neradęs strimgalviais puolė prie savų pareigų. Juk daugybę laiko sugaišo ir iššvaistė. Prisidėjo zuikis Petras pilnutėlę pintinę margučių ir iškeliavo pas vaikus.
Eina eina ir sutinka … Kalėdų Senelį. Šis dovanas vaikams dėlioja po mažomis eglutėmis ir didelėmis eglėmis. Visos jos papuoštos, spindinčios. Žiūri zuikis Petras akis išpūtęs ir nė nemirksi.
– Ar ne per anksti atskubėjai? – klausia Kalėdų Senelis. – Dar žiema.
– Oi, oi, tikrai susipainiojau, turbūt pasenau, – padūsavo zuikis Petras ir porina toliau. – Kur man šiuos margučius dėti? Ką su šventinukais daryti? Nieko nebus – dėsiu šalia tavo, Kalėdų Seneli, dovanų.
Kaip tarė zuikis Petras, taip ir padarė. Išdėliojo kiaušinius po eglaitėmis. Kalėdų Senelis geraširdiškai juokėsi ir kažkodėl vis spragsėjo pirštinėtais savo pirštais.
Linksma buvo ir vaikams. Jie Kalėdų rytą po eglute rado šokoladinių kiaušinių. Nuo tada randa jų kasmet.
Dovydas Šinkūnas (12 m.)
„Dovydas – įdomus berniukas. Klasėje jis renkasi stebėtojo vaidmenį. Sėdi Dovydas, tyli ir viską stebi. Apie ką mąsto, ką svarsto – nežinia. Kartais tai paaiškėja. Tada įdomu pasiklausyti ir išgirsti”, – apie Dovydą sako mokytoja B. Valkiūnienė.
Gal apie Joną, o gal apie Šlapiasparnį
Gyveno kartą mažas berniukas, vardu Jonas. Jo pasaulį galėtume vadinti Aukštyn Kojomis sala, nes viskas ten dėjosi kitaip. Dangus plytėjo apačioje, o žemė driekėsi viršuje. Žmonės vaikščiojo žemyn galvomis.
Aukštyn Kojomis saloje ypatingas buvo ir Jono augintinis – skraidanti žuvis, vardu Šlapiasparnis. Kai berniukas norėdavo pasivaikščioti, sėsdavo ant Šlapiasparnio ir skrisdavo. Tuo metu paukščiai ramiai sau striksėdavo žeme ir nė nebandydavo savo sparnų išskleisti, į orą pakilti.
Išaušo šventinis rytas, kai Jonas pradėjo lankyti mokyklą. Ji buvo pastatyta ant debesies. Mokytojai berniukus ir mergaites mokė plaukioti oru, sodinti medžius lubose.
Jonui mokykloje labai patiko. Čia jis galėjo daryti viską, ką tik sugalvodavo. Niekas niekada nesakė, kad viena ar kita yra neįmanoma.
Kartą Jonas mokyklos skelbimų lentoje išvydo plakatą. Jis kvietė į kelionę stebuklingu Juoko keliu. Skelbime buvo parašyta: ,,Ieškai nuotykių? Atvyk į Juoko kelią ir patirk, kas yra tikras džiaugsmas!”.
Jonas pabandė. Sėdo ant Šlapiasparnio ir ėmė skristi. Kelią nuklojo ne asfaltas, o minkšti čiužiniai. Kodėl? Nes gyveno kartą mažas berniukas, vardu Jonas…
Kūrybą kviečiame siųsti solveiga.dage@pavb.lt
Tel. +370 610 44367
Nuotraukos – iš dalyvių asmeninių albumų
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!