Jaunųjų kūrybos meniu praturtėjo literatūriniu žaidimu

Spalio mėnesio NEVĖŽIO atlanko dėlionę greičiausiai padiktavo nuotaikų kaita: nuo atsisveikinimo su vasara, paukščiais, nuo ilgesio ir nelaimingos meilės iki šviesių prisiminimų ir vasariškų pastebėjimų.

Kažkada jaunųjų kūrėjų atlanke neišsiteko keli Panevėžio Juozo Miltinio gimnazisčių Augustės Rakauskaitės,  Martynos Nevieraitės ir  Danielės Brazauskaitės kūriniai, verti išspausdinimo. Teskamba iš „tribūnos“!

Nenutrūksta draugystė su Pasvalio P. Vileišio gimnazijos kūrėjais. Šįkart – abiturientės Gretos Bedalytės lyrika.

Truputį jaunesnėms lyrikėms Kamilei Arcimavičiūtei ir Julijai Daugytei iš Panevėžio „Žemynos“ ir „Vilties“ progimnazijų akivaizdžiai taip pat rūpi meilės tema.

Smagų kūrybinio žaidimo rezultatą pateikė jaunieji Panevėžio Vytauto Žemkalnio kūrėjai. Juk ne vienam iš mūsų yra buvę, kai perskaičius kūrinį, norėjome, kad jis dar tęstųsi, buvo gaila padėti knygą. O dar, jei ji baigdavosi be epilogo… „Žemkalniečiai“ pabandė pažaisti žaidimą „Po to, kai…“ Jų mokytoja Birutė Valkiūnienė rašo: „Kada  klasėje gera? Pirmiausia turbūt tada, kai įvyksta pašnekesys:  kai girdi, kai atsako. Kada mokykloje geriausia? Kai jaunas žmogus žengia toliau, nei buvo iki šiol. Tam reikia jo kantrybės? Taip. Tam reikia jo užsispyrimo ir juodraščių? Vėlgi taip. Tam reikalingi žodynų lobiai? O taip!“  Pažadame, smagu bus panirti į Auksės, Domo, Luko vaizduotės pasaulį.

Manome, kad šmaikščios ,,Žemynos“ progimnazijos jaunosios kūrėjos Mildos Zigmantaitės miniatiūros ne vienam praskaidrins ūkanotą „kovidiško“ rudens nuotaiką. 

Tad skaitykite tikrąja to linkėjimo prasme Į SVEIKATĄ!

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo projekto „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ ambasadorės mokytojos Regina Grubinskienė,  Liudmila Putauskienė, Aušra Vaitkienė, Izolda Pakalnienė.

Augustė Rakauskaitė (12 kl.)

„Stebiu pasaulį,  save, žmonių santykius  ir vis dar turiu ką pasakyti šiomis temomis…“

Vasaros ilgesys

Pasiilgau laikų, kuomet saulė spinduliuoja,

O ne tamsių rudens dienų, kuomet akys ašaroja.

Aš trokštu suptis ant jūros bangos,

Smėlio smiltelių savo auksiniuos plaukuos,

Egzotiškos gamtos šnibždėjimo, nuo jo  sukasi galva,

Dar daugiau šilumos man teikia tavoji ranka…

Galėtume eiti mediniu paplūdimio taku į savo Itakę,

Nuošalią ir išsvajotą, kur  pirmą kartą pasimatėm,

Pabėgti trumpam nuo kasdienio šurmulio ir nuo kitų,

Kurie nesupranta net žmogiškų emocijų ribų.

Aš pavargau nuo rudenio, tad nešk mane toli,

Nešk mane į vasarą, kaip neša bangos smėlį.

Martyna Nevieraitė (11kl.)

Nieks niekad nežinos

Praskrido vėl paukščiai virš galvos,

Ką mąsto jie – nieks niekad nežinos.

Kaip jaučias jie, kai supas ant žvaigždės,

Kurią labai sunku pasiekt žmonėms,

Nieks niekad niekad nežinos.

Ir žmonės paukščių nepranoks,

Nes neišmoks išskleist sparnų

Iliuzijų, svajų drąsių…

Deja, nieks niekad nežinos,

Ko sklando paukščiai virš galvos.

Gal kad galėtų žmonės pagalvot,

Ką reiškia skrist paukščio skrydžiu?

Auksė Šalkauskaitė (10 kl.)

Mokytoja Birutė Valkiūnienė apie autorę : „Ji primena mįslę. Šios esmė – gebėjimas nustebinti. Atrodytų, kad mįslę užmenantysis pamažu veja žodžių kamuolį, kuris vis dar balzganas, vis dar be spalvos. Tik staiga, per akimirkos dalelę, šioji – įminimas – švysteli taip, kad pribloškia. 

Auksė rami, santūri, išlaikyta, o kai pasako – yra ką išgirsti, kai parašo – yra ką paskaityti ir pamatyti“. 

Po to, kai Raudonkepuraitę ir močiutę medžiotojas išgelbėjo

Po medžiotojo didvyriško išgelbėjimo ir vilko nuskandinimo Raudonkepuraitės ir visos apylinkės gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Miške nebeliko jokios baimės. Visi drąsiai vaikšto, kur tik užsigeidžia, nežiūrėdami nei paros laiko, nei savo jėgos ar ūgio. Niekas nieko nelydi, niekas dėl nieko nesijaudina. Deja, ramybė – ne šios žemės dukra. Po kelių savaičių atsibel­dė kitas vilkas su gausia šeimyna. Jie nebuvo nei draugiški, nei likimo pamokyti, todėl netruko įsiviešpatauti nauja vilkų era. Vilkai nesutarė tarpusavy, elgėsi vienas su kitu kaip šuo su kate. Agresyviai elgėsi ir su aplinkiniais. Puldinėjo visus iš eilės, net ir mažiausius žvėrelius. Ir vėl slinko baimės kupinos dienos. Ilgainiui vilkai aptiko Raudonkepuraitės močiutės na­mą. Šalia jo įsikūrė ir ėmė dieną naktį tykoti, kada senolė išeis. Vilkai ant samanų pratysojo jau porą dienų, kai anksti rytą gerai nusiteikusi ir nieko blogo neįtarianti močiutė išėjo iš tro­belės. Senolė buvo nebestipri, todėl ėjo lėtai ir sunkiai. Buvo matyti, kad nukeliauti iki upelio, gurgančio anapus pailgo kiemo ir medinės tvoros, jai buvo lyg sudalyvauti ekspedicijo­je į Everestą. Tačiau užsispyrimas ir tikslo siekis jos smulkius žingsnelius vedė, vis vedė į priekį. Štai ir suolelis greta upės. Sėdint ant jo paukštelių čiulbėjimas visada būdavo pats skardžiausias. Tik šįkart – spengianti tyla. Nesuokia lakštingala, neūbauja pelėda, neburkuoja karvelis, genys ir tas nekala. Nu­sivalė nustebusi močiutė aprasojusius akinius, įsistebeilijo į krūmus ir mato – vilkai paslapčia atsėlina. Širdį draskantis se­nelės klyksmas perskrodė miško tylą. Jį vidury miško išgirdo anūkėlė Raudonkepuraitė, kulniavusi močiutės namų link. Mergaitė visu greičiu puolė į garso pusę. ji negalvojo nei apie baimę, nei apie pavojų. Mergaitė jaudinosi ne dėl savęs – dėl močiutės. Bėgo lėkė skuodė, kiek tik jėgos leido ir po kelioli­kos minučių buvo netoli suolelio palei upę. Tai, ką išvydo, atėmė Raudonkepuraitei žadą. Sėdi močiutė ant suolelio, greta sutūpę vilkai ir kad ašaroja, kad ašaroja, rodos, nauji šaltiniai iš jų akių veriasi ir gurgėdami į upę liejasi. Niekas baltame pasaulyje dar nėra taip raudojęs. Kaip močiutė pravirkdė vil­kus, iki šiol niekas nežino, tačiau nuo tada vilkai tapo geriau­siais miško gyventojų draugais.

Lukas Aleliūnas (10 kl.)

Po to, kai pavadino Panevėžį

Taigi tie ponai, kurie kartą upėje pastebėję vėžį, apie jį tarstelėję ir vietovei suteikę Panevėžio vardą matė pamatė, kad laimė aplankė šias žemes. Jose saulė švietė kuo skaisčiausiai, lietus lijo kuo gaiviausiai, žiema buvo kuo švelniausia. Amati­ninkams sekėsi meistrauti, prekeiviams – prekiauti. Vaikai augo sveiki ir stiprūs, o senoliai sulaukdavo po šimtą metų. Taigi pasitarė tie ponai ir nutarė keliauti kitur. Ėjo ėjo per lau­kus, brido brido per pievas, žengė žengė per giras ir priėjo upę. Ant jos kranto – trobelė bestovinti, greta baltaveidė mergelė darželį beravinti, prie tvoros jaunasai bernelis žirgelį bebalnojantis.

Taigi jie vienas kitam ir sako:

      – Eime su mergele, berneliu pasisveikinti, duonelės papra­šyti, pane.

     – Mone ( suprask – pinigų) nebeturime. Gal jaunasis bernu­žėlis ir baltaveidė mergužėlė mudu pavaišins?

Taigi tuo metu, kai tarėsi ponai ir drąsinosi viešnagėn pasi­prašyti, vėjo gūsis ūžtelėjo, jaunuolių pusėn ponų kalbos nuo­trupas neštelėjo. Ir nugirdo jaunuoliai ,,..pane …mone… ėlis”.

Taigi klustelėjo mergelė bernužėlio:

– Pane… mone… ėlis?

Taigi atkartojo bernelis:

-Pane-munė-lis?

Ir tik tada juodu – bernelis ir mergelė – pamatė ponus ke­liauninkus. Juos vidun gražiai pavadino, gardžiai pavaišino. Kalbinami klausiami, kaip ši vietovė vadinasi, nesumojo, ką atsakyti, tai tik vėjo atneštą žodį „Panemunėlis” pakartojo ir tuo būdu savo vienišai sodybai vardą suteikė.

Nuo tada laimė aplankė sodybą ir apylinkes. Saulė švietė kuo skaisčiausiai, lietus lijo kuo gaiviausiai, žiema buvo kuo švelniausia. Ir ėmė į apylinkes keltis jauni gražūs gyventojai. Jų vaikai augo sveiki ir stiprūs, o patys pasenę sulaukė po šim­tą metų. Taip ir gyveno visi laimingi Panemunėlio krašte.

Tokiu būdu ponai suteikė du vardus dviem laimingiems kraštams. Tik gaila, kad ilgainiui žmonės visa tai pamiršo.

Domas Trivolas (10 kl.)

Po to, kai senelę ir anūkėlę išgelbėjo medžiotojas

Praėjo pora savaičių nuo tų baisių ir laimingų įvykių močiu­tės trobelėje miško gūdumoje. Iš pradžių senelė paviešėjo pas dukrą ir anūkėlę, o užvakar sugrįžo namo. Anūkėlė Raudonke­puraitė vakar visą dieną galvojo apie močiutėlę, o šiandien ėmė ir nutarė ją aplankyti. Kadangi mergaitė ilgokai svarstė, o pas­kui dar minkė minkė, kepė kepė gardžius sausainukus, nepaste­bėjo, kaip atėjo vakaras.

• Vilkis pilkis upėje nuskandintas – nėra man ko baimintis, nors ir tamsoka, eisiu drąsiai, – manė Raudonkepuraitė. Iš pra­džių mergaitė žengė tvirtai ir sparčiai, vėliau kiek lėčiau ir baikščiau, galiausiai – visai pamažu ir ant pirštų galiukų. Va tada kažkas kad suriaumos:
• Raudonkepura-a-a-a-a-ite-e!

Mergaitė akimirksniu sustingo, tarsi suakmenėjo o paskui kad dės į kojas – vienu atokvėpiu pasiekė močiutės trobelę. Jau ranka siekė duris, kai kelią pastojo didžiulis storakailis lokys. Laikas ištįso į nesibaigiančią amžinybę. Kas milijoninę sekun­dės dalelę grėsmingai artėjo ir artėjo lokio aštrūs nagai, plačiai išžioti nasrai. Dar kiek – ir neliks mergaitės Raudonkepuraitės. Laimei, ji prisiminė ,,mui tai” pamokas, kurių ėmėsi kitą dieną po nutikimo su vilku. Rankos, kojos, keliai, pėdos, delnai, alkū­nės – kiekvienas kūno narys atskirai ir visi kartu malė, kūlė, taršė milžinišką lokį tokiu neįtikėtinu tempu, tokia galinga jėga, kad šiam beliko tik orą gaudyti ir bandyti smūgių išvengti. Ne­pasisekė lokienos kalnui. Po minutės jis tysojo ant žemės ir gai­liai inkštė. Atidariusi trobelės duris, močiutė aiktelėjo:

– O, rupūs miltai!

– Eime gerti arbatos, mano miela senutėle, – nusišypsojo Rau­donkepuraitė.

Jaukioje trobelės virtuvėlėje jiedvi ilgai gėrė kvapnią čiobre­lių arbatą, šnekučiavosi apie šį bei tą, o lokienos kalnas anapus durų vis bandė sukaupti paskutines jėgas vien tik tam, kad nu­slinktų tamsion girion ir niekada niekada nesugrįžtų.

Kamilė Arcimavičiūtė (6 kl.)

 „Lankau rankdarbių būrelį. Jame daug galimybių kurti. Mėgstu piešti. Dažniausiai piešiu gamtos vaizdus. Daug laiko  kartu su šeima praleidžiu gamtoje. Branginu draugus, dažnai su jais leidžiu laisvalaikį. Mano eilėraščiai gimsta iš patirtų jausmų“.

Atleisk man

Nematau tavęs savaitę.

Negaunu nė žinutės.

Nežinau, ar tu sveikas.

Mano akyse kaupiasi ašaros,

Visos spalvos dingo iš mano minčių,

Juodas liūdesys.

Pasiilgau tavęs.

Trokštu tavo švelnaus apkabinimo,

Prašau, atleisk man.

Julija Daugytė (8 kl.)

„Iš prigimties esu pakankamai jautri, suprantanti nuotaikas tiek savo, tiek kitų, tad stengiuosi tai, ką jaučiu, perkelti į kūrybą. Dažniausiai mintys ateina netikėtai…“

Ryški Pilka

Ryto drumzliną nuotaiką išblaško ryškios spalvos.

Pati to nesuprasdama nusišypsau.

Kodėl? Kaip?

Jaučiuosi pasimetusi, bet ir keistai gerai.

Kaip dykumos išdžiūvusi upė,

Užlieta pozityvo,

Trykštančio pro vagos kraštus.

Taip, būtent galiu tai apibūdinti.

Bet tai ne lietus, o nedidelė liepsnelė.

Kitiems ji atrodo blanki,

Tokia pati kaip ir milijardas kitų.

Bet ne man…

Viena, nedidukė ir silpna.

Bet ji vienut vienutėlė,

Sugeba uždegti begalybę kitų,

Lyg žvakutė būtų ragana, ištarusi burtažodį.

Taip kruopelytė virsta neišsenkančiu šaltiniu,

Šaltiniu gėlo vandens,

Kuris atgaivina, palaiko gyvybę.

Ir leidžia būti laimingai!

Iš gelmių

Ko aš noriu iš gyvenimo?

Net pati nežinau.

Kažkur gilumoje yra atsakymas,

Bet taip giliai, kad šimtmečio neužteks jo atrasti.

Turbūt noriu to paties kaip ir visi,

Įsimylėti iki ausų,

Kad ta meilė nuvestų iki pasaulio krašto

Ir sulaužytų neįveikiamas kliūtis.

Noriu patirti viską, kas įmanoma,

Galbūt net kažko daugiau, nežemiško?

Šiek tiek adrenalino, kuris sujaukia šviesų protą,

Ir šiek tiek nuotykių, kurie užlieja pilkšvą realybę.

Ar tai tik užklupusios emocijos?

O gal tikrosios širdies paslaptys?

Nežinau.

Greičiausiai sužinosiu dar negreit…

Danielė Brazauskaitė (11 kl.)

Blusa galvoje

               Blusa tupėjo ant krūmokšnio miške, ji lepinosi saulės spinduliais ir vis galvojo, kaip jai prasimanyti maisto. Ir tuomet jos akiratyje pasirodė apšviestasis milžinas. Jis dideliais žingsniais žirgliojo tiesiai prie krūmo, ant kurio ilsėjosi ji – blusa Ferdinanda. ,,Nuostabi galimybė!“ – pamanė ji ir, sulaukusi tinkamo momento, užšoko milžinui ant kojos. Greitai, naudodamasi savo ilgai treniruotu žaibišku ropojimu, Ferdinanda pasiekė  nuostabiausią pasaulyje vietą – švelnų ir tankų milžino mišką. Šis buvo šviesus kaip saulė ir labai švarus, beveik nesimatė nė vienos šiukšlės, nors kur ne kur mėtėsi balti akmenukai. ,, Čia bene geriausi mano namai, kuriuose esu buvusi,‘‘ – negalėjo atsistebėti blusa. Ji tuoj pat susirado savo miegamąjį, jam puikiai tiko miško proskyna, tuomet netoli pasidarė tualetą ir galiausiai priėjo prie valgomojo tamsiausioje miško vietoje. Jis buvo tobulas, mat ten, kur daugiausia medžių – skaniausias maistas. Nors Ferdinanda dar norėjo šiek tiek pasivaikščioti, apžiūrėti savo valdas, bet alkis ją baigė sugraužti iš vidaus. Numojusi kojele ji apsilaižė ir įsisiurbė į derlingą žemę. Blusa jautė, kaip šiltas bei tirštas maistas teka jos gerkle ir užpildo skrandį. Pripampusi ji nusprendė nueiti pogulio, mat persivalgiusi pasidaro labai tingi. Staiga ją pažadino keistas kvapas, atsimerkusi ji išvydo, kad visi jos namai pilni dūmų, o dangų dengia peršviečiamas kupolas. Supratusi, kas jos laukia, Ferdinanda pradėjo melstis. Nepabaigusi antrosios ,,Sveika, blusų karaliene“ ji užsimerkė ir išskrido Anapilin.

Kibiras lelijų

              Du mylimieji bėgo nuo miesto triukšmo, jie ieškojo ramios vietelės, kur galėtų romantiškai kartu praleisti laiką be pašalinių akių. Savo užuovėją jie rado gamtoje – šalia nepakartojamo grožio ežero. Vakare, stebėdami raibuliuojantį vandenį bei jame siūbuojančias baltas kaip sniegas lelijas, jie šnekučiavosi ir gėrė arbatą. Abu nuėjo miegoti laimingi, kad pagaliau surado vietą, kur galėjo atsipalaiduoti. Paryčiais vyras, nesukeldamas garso, atsikėlė, pasiėmė kibirą ir grįžo prie ežero. Jis įsibrido į vandenį ir pradėjo rauti vieną po kitos tas įstabiąsias lelijas, merkdamas jas į vandenį kibire. Visą laiką jis šypsojosi galvodamas apie žmoną, kurią šitaip romantiškai nustebins. Išskynęs beveik visas gėles jis grįžo pas žmoną, ši atsikėlė nuo krebždėjimo ir išvydo savo mylimąjį, nešantį kibirą, pilną baltųjų lelijų. Ji sustingusi sėdėjo ir negalėjo žodžio pratarti. Nežinojo, ar juoktis dėl tokio vyro poelgio, ar verkti dėl didžiulės baudos, kurią gaus, jei juos abu sučiups su šiomis lelijomis.

Greta Bedalytė (12 kl.)

„Kuriantis žmogus visada išsiskiria iš kitų. Jo galvoje dažniausiai sukasi daug minčių, jis į viską žvelgia kitaip. Mane visada žavėjo tokie žmonės, tad ir aš pamėginau tokia pabūti, kažką sukurti… Mėginu šią kūrybos kelionę tęsti jau ketvirtus metus, tad per šį laiką įgijau šiek tiek patirties, bet vis dar „ieškau savęs“.

Šaltinis

Sunku man iškęsti jausmus –

Viskas veržiasi iš manęs,

Kaip veržias vanduo

Iš šaltinio gilaus.

Ar įsivaizduoji,

Koks ledinis vanduo –

Kokie sunkūs jausmai?

Ir bėgu aš per laukus…

Bėgu nuo savęs.

Nes bijau. Bijau jausti.

Negaliu nei barti,

Nei savęs sudrausti.

Viskas liejasi, veržiasi,

Kaip veržias vanduo

Iš šaltinio gilaus…

Baimė

Baimė. Mano geriausia draugė.

Ji gyvena kartu su manimi.

Mes kas rytą kartu keliamės,

Kartu praleidžiame dieną,

Vakarais užmiegu kartu su ja.

Niekas jos nemato. Niekada.

Tiesa, ji mėgsta išdaigas…

Mano draugė gudri

Ir moka mane paveikti.

Šnabžda į ausį keistus dalykus.

Mėgsta juokauti.

Trenkia lyg elektra –

Ir negaliu sustabdyti drebulio.

Šmaikštuolė…

Geriausi draugai juk

Neskaudina vienas kito?

Aš tave šitaip myliu

Paliest tave mano rankos prašos –

Per nuogą kūną braukti pirštais

Ir jausti tavo pašiurpimą.

Tavo kūno linkis

Yra pats simetriškiausias.

Malonu liesti tavo plaukus.

O tavo žvilgsnis –

Tai spindinti saulė.

Tavo glėbys –

Mano ramybė.

Tavo šypsena man –

Dienos vitaminas.

Norisi įkvėpti tavo kvapo –

Jis primena man namus.

Tu mano namai, meile!

Tu esi mano amžinybė.

P. S. Pasiilgau

Vis jaučiu tavo veidą delnuos,

Kai supa naktis atvėsusi.

Nerami žvaigždė vakaruos

Nenustoja laukti pabėgėlio.

Miesto išsidarkiusios šviesos

Mena tavo blaškomą sielą.

Ar mudviejų laikas sustos,

Tik kai akys pranašaus lietų?

Sugrįžk kaip vasaros saulė –

Man reikia tavo šviesos.

Šita rudeniška apgaulė

Neatstos tavęs niekados.

Širdies gelmėse

Melancholiškas sapnas:

Perregimas giedras dangus,

Už jo begalybė slepias –

Ten kūnai, ten saulė, lietus…

Akys svaidos žaibais,

Kova – arši ir karšta:

Ten rūstūs varžovai…

Ateina penkta valanda,

Prabunda apsiverkus mergaitė

Rūsčiai tamsiam kambary…

Nenori ji tęsti šio sapno,

Smingančio tiesiai širdin.

Milda Zigmantaitė (6 kl.)

„Milda  – mažakalbė, santūri. Ir jos kūryba lakoniška, bet įsimenanti, nes labai vizuali. Gamta, kaimas, senelis – toks  jos miniatiūrų pasaulis…“ – apie jaunąją kūrėją pasakoja mokytoja Liudmila Putauskienė.

Iš  miniatiūrų ciklo „Kaime pas senelį“

Senelis išdykauja

   Tą dieną saulutė šildė visus : ir senelį, dirbantį sode, ir senelio namo stogą, ir gėlių žiedus, ir prie būdos snaudžiantį Sargį. Tačiau per patį vidurdienį senelis suirzo – per karšta…Jis atsitiesė, kreivai pažiūrėjo į dangų ir ruošėsi pasislėpti pavėsyje. Bet jo žvilgsnis sustojo ties aviliu. Bitukės irgi kažko neramiai zirzė.

  Gal senelis gavo saulės smūgį, jis nutarė biteles paerzinti. Susirado vytelę, įkišo į avilio landą ir pasukiojo. Kas toliau nutiko, geriau nepasakosiu.

  Prasimerkė ligonis vakare savo lovoje. Labai perštėjo sutinusius akių vokus, nosį, lūpas. Šiaip ne taip pakalbintas sudejavo: ,,Dabar žinau, kad negalima nagų kišti, kur nereikia, ne tik mažam, bet ir senam“.

Senelis žvejoja

   Apniukusią dienelę senelis šildėsi kambaryje su Rainiuku ant kelių prieš jaukiai rusenantį židinį. Rainis kažko nerimo. Gal alkanas? Ir senoliui sukirbėjo mintis nueiti prie upelio ir pagauti žuvies, bent katinui padarys šventę. Tokią apniukusią dieną turėtų kibti.

   Atstūmė žydrai nudažytą valtelę, kartu su Sargiuku nusiyrė į upės vidurį. Užmetė meškerę ir laukia…Prabėgo 15 minučių, praslinko visas pusvalandis ir…pagaliau…žuvis užkibo. Susijaudinęs senelis vos išlaikė meškerę , valas įsitempė …Bet  netikėtai Sargis ėmė taip šėlti, taip siūbuoti valtelę, kad ši pasviro, ir senelis paleidęs iš rankų meškerę atsidūrė vandenyje.

   ,,Nei žvyno, nei žuvies uodegos“, – vos nenusikeikė senolis. Suprato padaręs didelę klaidą – kitą kartą į žvejybą vesis ne išdykusį Sargį, o Rainį.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727.

Nuotraukos – iš šeimos ir dalyvių albumų.