JAV išgarsėjęs menininkas R. Bartkus: daugeliui kūrėjų religinės temos nėra aktualios

Rugsėjo pabaigoje Ramintojos bažnyčioje buvo pristatyta žymaus lietuvių menininko Rimvydo (Rėjaus) Bartkaus instaliacija „12 RAMių“, kuri visuomenei turėtų būti prieinama neribotą laiką. Ekspozicijos atidaryme žymių Jungtinių Amerikos Valstijų leidinių „The New York Times“, „Harper’s“ ar „Wall Street Journal“ iliustratorių drąsiai kalbino susirinkusieji, nešykštėję gražių žodžių instaliacijos autoriui. Trumpam atsitraukęs nuo svečių menininkas su XFM radijo laidos  „Horizontai“( ved. Rokas Simanavičius) klausytojais pasidalino mintimis apie ekspoziciją, svarstė, ar vaizdas tapo svarbesnis už žodį, taip pat neliko pamirštas ir tapatybės klausimas tris dešimtmečius praleidus svetur.

Daug žmonių susirinko apžiūrėti instaliacijos. Esate ramus, padarėte viską, ką norėjote?

Visko turbūt niekada negali padaryti. Visada sieki tobulumo. Parodos atidaromos ir uždaromos, o man malonu, kad darbai čia bus eksponuojami ilgą laiką. Kai sukuri instaliaciją, po kurio laiko matai, kas galėtų geriau būti. Aš manau, kad vėliau ekspoziciją bus galima tobulinti iki idealaus varianto.

Kaip gimė idėja sukurti būtent tokį meno kūrinį?

Prieš dešimtmetį padariau kūrinį su lemputėmis „Žmogus-Šventasis“. Nors tą darbą eksponavau parodose, norėjau jį pratęsti, juk vienas jis nėra toks efektingas, palyginti su daugiau portretų. Apaštalai yra šventi žmonės. Jie gerai tą temą apibendrina. Su kunigu Algirdu Toliatu buvau supažindintas  prieš maždaug  trejus metus. Dvasininkas paprašė manęs sukurti freską ar grafitį bažnyčioje, tada prisiminiau instaliacijos su lemputėmis idėją. Būtent trejus metus reikėjo laukti, kol projektas buvo įgyvendintas.

Kaip pristatytumėte ekspoziciją jos nemačiusiems?

Ji vaizduoja dvylika apaštalų, įsikūrusių bažnyčios rūsiuose. Žiūrovai viename darbe gali pamatyti ir Šventąjį, ir žmogų. Instaliacija susieta su judesio davikliais, todėl labai rekomenduočiau žiūrėti vieni arba dviese, nes tada ji veikia kiek kitaip: vienos lemputės įsijungia, kitos užgęsta, lieka tamsa. Tai sukuria papildomos mistikos.

Kiek kurdamas tokį kūrinį domėjotės apaštalais ir jų gyvenimu?

Visada domiuosi ta tema, ties kuria dirbu. Į šią žiūriu kiek plačiau. Žmogus – ikona, žmogus – šventasis. Aš manau, kad šis klausimas susijęs ne tik su kanonine, bažnytine interpretacija. Žvelgdami į ekspoziciją galime kalbėti ne tik apie apaštalus, bet ir apie tai, kas yra visuomenės šventasis ar pripažįstama ikona. Kiekvienas turi pradų tapti ikona, šventuoju. Mes esame žmogiški ir idealo bei mūsų žmogiškųjų versmių santykis mane labai domina.

Ar kurdamas meną susimąstote apie tikėjimą ir amžinąsias vertybes?

Aš manau, kiekvieną minutę turime susimąstyti apie amžinąsias vertybes. Tai iš tikro yra svarbu. Kasdienybėje mus  dažnai  išblaško smulkmenos ir detalės. Manau, labai svarbu išlaikyti tai, kas yra svarbu.

Kunigas A. Toliatas šią parodą įvardino kaip šiuolaikinio sakralinio meno kūrinį. Sutinkate su tokiu apibūdinimu?

Kaip turistai lankydami ne tik bažnyčias, bet ir mečetes ar sinagogas matome, kad jose yra labai daug meno, kuris veikia žmones. Europos bažnyčiose mes įpratę matyti  klasikinį, renesansinį meną. Kiekvienas laikmetis turi surasti savo formą, idėjų išraišką. Aš nežinau, kodėl taip yra, bet daugelis menininkų mano, kad religinės temos nėra įdomios, o dvasininkai kartais nemato galimybių parodyti modernesnių interpretacijų. Aš manau, kad tai buvo puiki galimybė padaryti kažką šiuolaikiška. Aš nesakau, kad geriau ar blogiau, tai – tiesiog nauja amžinų temų interpretacija. Ramintojos bažnyčia išsiskiria savo estetika. Jos istorija yra keista: ji buvo padalinta į tris aukštus, architektūra – pakeista. Pasaulyje tokių vietų nėra daug. Dėl to buvo galimi drąsesni sprendimai, palyginti su mums įprasta klasikine erdve.

Sakralumas įprastas katalikiškose šalyse. Ar ši instaliacija sulauktų pasisekimo JAV, kur didelė protestantiškų bendruomenių įtaka?

 Aš labai jautriai reaguoju į aplinką, kurioje tai eksponuojama. Manau, kad ne kiekvienoje  bažnyčioje ar architektūroje instaliacija galėtų tikti. Kiekvienoje aplinkoje darbas suprantamas kitaip, suteikia kitokių pojūčių žiūrovui. Man būtų įdomu šiuos apaštalus perkelti į MO muziejų ar kitą švarią aplinką.

Ar kurdamas klausiate savęs, ką norite pasakyti žiūrovui?

Kurdamas aš siekiu, kad menas  taptų  vartais, pro kuriuos žiūrovas galėtų eiti ta linkme, kur jį veda tas darbas. Man patinka, kai žmonės, pažiūrėję parodą, papasakoja, ką jie matė mano darbuose, ir tada aš suprantu, kad niekada neįsivaizdavau to. Tai ir yra meno įdomumas bei vertė. Kūrinys nėra surašytas lozungas, kurį perskaitai ir tampa viskas aišku. Aš nenoriu žmonėms įteigti, kaip reikia suprasti. Žiūrovas pats turi susirasti, kas jam įdomu.

Yra nuomonių, kad tampame paveikslėlių visuomene, kurioje vaizdas svarbesnis už žodį. Ar dirbdamas garsių JAV leidinių iliustratoriumi jaučiate atsakomybę už tai, ką skaitytojas pamatys?

Taip, be abejo. Masinė statistika sako, kad labiau žmonės vertina skaitmenines knygas. Kita vertus, aš pats pažįstu daug žmonių, kurie skaito įprastas knygas, pavyzdžiui, Lietuvoje vienas iš populiariausių renginių yra Knygų mugė, kuri sutraukia milžinišką auditoriją. Aš negalėčiau teigti, kad mažėja žmonių, skaitančių knygas.

Matome, kokią didelę įtaką socialiniuose tinkluose daro asmenukių kultūra. Ar žmonės geba tinkamai išnaudoti ir suprasti vaizdo turinį?

Man nelabai įdomūs socialiniai tinklai, nors ir turiu savo paskyras. Jei žmogui įdomi nuotrauka, kažkas turbūt joje yra. Aš nenoriu teisti ir sakyti, ar jie teisingai įžiūri. Mano sūnus turėjo socialinių tinklų paskyras, o dabar neturi nė vienos. Aš manau, kad socialiniai tinklai yra laikina liga. Žmonės gauna naujų susisiekimo priemonių. Viena vertus, socialinės medijos turi gerų ypatybių, nes sujungia žmones. Tas pats feisbukas primena gimtadienius. Socialiniai tinklai yra  naujas reiškinys, todėl žmonės dar nesuranda teisingo santykio. Tai tampa žalingu įpročiu, bet po kurio laiko suprasime, kaip tai veikia.  Mes turime išmokti kurti savo gyvenimą, suvokdami, kad socialinės medijos nėra visuma.

Aptarkime tapatybės klausimą. Kaip emigracija pakeitė jus kaip žmogų?

Aš manau, kad mano patirtis Sovietų Sąjungoje mane praplėtė ir dėl to galiu palyginti gyvenimą skirtingose santvarkose. Ta patirtis mane padarė turtingesnį, nors niekam jos nelinkėčiau. Mano išgyvenimai yra unikalūs. Geriausia iliustracija dabartiniais laikais būtų galima įvardinti persikėlimą iš Šiaurės į Pietų Korėją. Dabar bet kokioje civilizuotesnėje šalyje yra internetas, pasiekiama reikalinga informacija. Kai mes atvažiavome į Niujorką, nežinojau, kas yra bankas. Sovietų Sąjungoje buvo taupomosios kasos, bet aš pinigų neturėjau, algą greitai gaudavau ir išleisdavau, tad tokių sąvokų kaip kreditinės kortelės niekas nežinojo. Mes jautėmės kaip laukiniai, atvažiavę į didžiulį miestą, kuriame reikėjo pradėti kurti savo gyvenimą. Tai buvo labai įdomi patirtis ir net sunku patikėti, kaip viskas gerai baigėsi. Kita vertus, nors ir buvau vienas, kiekvieną dieną jaučiau, kad ta sistema leido progresuoti. Tuo metu labai daug lietuvių išvažiavo į JAV, jiems pavyko susitvarkyti gyvenimą. Labai gerai, kad šiais laikais yra pasirinkimo laisvė. Taip, ne visiems pasiseka išvažiavus, bet esame laisvi, o tai – daug geriau nei gyventi valstybės kuriamą gyvenimą.

Žiniasklaida mėgsta pasakoti sėkmingų žmonių istorijas. Ar toks esate? Kas jums yra sėkmė?

 Kiekvienas turi sėkmės kriterijus. Aš manau, kad aš esu labai sėkmingas žmogus. Kita vertus, ilgiau gyvendamas sugrįžtu prie kertinių vertybių, suprantu, kad laimingas esu, nes turiu žmoną, kuri yra mano gyvenimo draugė, draugų. Sėkmė gali būti karjeros pasiekimai arba materialūs ištekliai, bet, tikėtina, kad su gyvenimo patirtimi ateina supratimas, jog svarbiausi paprasti dalykai – draugystė, meilė, mėgstamas darbas ir vidinė ramybė. Aš užsiimu man patinkančia veikla, turiu idėjų, esu finansiškai apsirūpinęs. Aš labai laimingas, kad Lietuvoje bendrauju su motyvuotu jaunimu. Pavyzdžiui, savanoriais, kurie neatlygintinai prisideda prie projektų. Sunku surasti gražesnį jaunimą pasaulyje, į jį su pavydu žiūriu. Jaunuoliai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš regionų vasarą keliauja į įvairias šalis, puikiai kalba angliškai. Amerikos jaunimas yra labiau nihilistiškas nei Lietuvos, jam daug kas pabodę. Žinoma, aš suprantu, kad jaunimas yra labai įvairus. Mano nuomone, Lietuvoje niekada nebuvo geriau nei yra dabar. Nesakau, kad nėra problemų. Visur jų yra. Tikiu, kad Lietuvos laukia labai graži ateitis, jei jaunimas vystysis tokia linkme kaip dabar.

Tekstą parengė  Ilona Petrovė ir Rokas Simanavičius 

Laidos įrašą galite rasti Soundcloud platformoje http://bit.ly/2mwgEfW