Juostose – tautos atmintis, kultūra ir kūrybinė raiška

Su liaudiška muzika ir pakilia nuotaika Ignalinos krašto muziejuje pristatyta  Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirta pintinių juostų paroda ,,Juostų pynimo tradicija – žmonės ir spalvos”.  Prieš akis – trys šimtai margiausių ir  spalvingiausių senųjų juostų iš Lietuvos nacionalinio ir Panevėžio kraštotyros muziejų rinkinių bei šių dienų  Aukštaitijos pynėjų kolekcijų. Viena tokių parodoje pristatomų pynėjų – ignalinietė Sigutė Mudinienė. Žinoma, mūsų krašte yra ir daugiau juostas pinančių. Štai Vidmantos Visakavičienės dailiosios juostos nukeliavo į respublikinį parodos-konkurso ,,Aukso vainikas” etapą. O pati Sigutė priminė, kad juostas puikiai pina ir Tverečiuje gyvenanti Janina Paulavičienė.

Apie juostų pynimą ir Ignaliną aplankiusią parodą pasakojo jos kuratorė Lina Vilienė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja, trijų folkloro ansamblių vadovė ir juostų pynimo meistrė. Ji pastebėjo, kad juostų pynėjų mažėja, bet šis amatas dar vis laikosi entuziastų, folkloro ansamblių dėka. Atgimstant tautiniam kostiumui, atgimsta ir juostų pynimo tradicija. ,,Juostą galima nupinti per tris paras, bet jeigu pini tik vakarais, tai prireikia savaitės ar dviejų. Tai kaipgi galima įkainoti tokį daiktą?”,– klausė moteris. Pinant juostą, kaip ji pasakojo, protas atsilaisvina, mintys pasileidžia į plačius vandenis, o širdis nurimsta.

Juostos – gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė – puošia lietuvių tautinius kostiumus, dažnai ir kitus šventinius ar kasdienius drabužius, teikiamos dovanų, naudojamos vestuvių apeigose. Išskirtinės, senos kilmės pintinės juostos, būdingos tik Aukštaitijai, jau yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Seniausios parodoje eksponuojamos  juostos nupintos XIX a. pabaigoje. Pynimas – seniausias juostų kūrimo būdas, kuriam, kaip sakė L. Vilienė,  naudojami tik vilnoniai siūlai ir darbščių pynėjų pirštai. Svarbiausias dalykas čia ne tiek raštai, kiek  spalvos. Senosiose juostose aptinkama dabar neįprastų spalvų, pvz. rausvą. Yra autorių, kurie atkuria senąsias juostas, kurios nėra labai ilgaamžės. Šis amatas įrašytas į Lietuvos nematerialiojo paveldo vertybių sąvadą, tai įpareigoja jį dar labiau puoselėti. Kaip sakė Lina Vilienė, ji stengiasi surasti visas pintinių juostų kūrėjas, jas pakalbinti, užfiksuoti, iš kur atėjęs tas amatas, kam perduodamas. Svarbu, kad  ši tradicija būtų kuo labiau pažinta ir išsaugota.

Viešniai už puikią parodą ir jos pristatymą dėkojo muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė. Ji džiaugėsi, kad Ignalinoje eksponuojamas toks unikalus mūsų tautos paveldo lobynas.  Parodos svečiai neskubėjo skirstytis. Apžiūrinėjo juostas, bendravo, vaišinosi kava. Parodą muziejuje galima aplankyti visą vasario mėnesį.

Lina Kovalevskienė