Kai patirtis ne tik padeda, bet ir pakiša koją investuojant

Komentaro autorius Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas

Patirtis – tai, ką žmonės patyrė investuodami ir kokią ekonomikos ir finansų rinkų padėtį jie matė, ypač tada, kai tik pradėjo savarankišką savo gyvenimą, daro didelę įtaką jų ateities sprendimams. To niekada nereiktų nuvertinti norint suprasti gyventojų veiksmus. Atrodytų, kad patirtis turėtų padėti išvengti klaidų ir nepagrįstų sprendimų investuojant, tačiau dažnai atsitinka taip, kad žmogaus ar visos kartos patyrimas kaip tik sutrukdo uždirbti daugiau neprisiimant pernelyg didelės rizikos. Ateityje ekonomistai neišvengiamai nagrinės, kokią ilgalaikę įtaką investuotojams padarė ir dabar išgyvenamas pandemijos laikotarpis.

Vieną dešimtmetį finansų rinkose situacija gali būti labai palanki investuotojams įgyti teigiamos investavimo patirties, tačiau kitas dešimtmetis gali atnešti didelių sukrėtimų ir nuostolių. Pavyzdžiui, dabartinių trisdešimtmečių kartos turima patirtis yra visai kitokia negu trisdešimtmečių prieš dešimtmetį. Ir tai lemia, kad kai kurie žmonės ar net visa karta po nusivylimų labai ilgai būna pernelyg atsargūs, o kiti ne tik kad mėgsta riziką, bet net pernelyg drąsiai ją renkasi.

Ekonomistų tyrimai rodo, kad nors ir mažėjančią, bet didelę įtaką žmogui daugelį metų turi pirmi finansiškai savarankiški gyvenimo metai. Tada, kai gyventojas pradeda dirbti, gauna pirmą atlyginimą, nusprendžia investuoti, įsigyja būstą. Tuo metu nudegus atsargumo ir nepasitikėjimo jausmas lydės ilgai. Ir priešingai – uždirbus, sėkmingai investavus noras rizikuoti išliks ilgam. Todėl ypač svarbu suprasti, kokią gyvenimišką patirtį investuotojai atsineša iš pirmųjų investavimo metų.

Panagrinėkime konkretų pavyzdį. Dabartinis trisdešimtmetis, jeigu pradėjo investuoti nuo dvidešimties metų, per pastaruosius dešimt metų yra matęs didžiausią metinį 20 proc. akcijų indekso „S&P 500“ nuosmukį. Tiek akcijų indeksas krito praėjusių metų pavasarį pandemijos pradžioje. Tačiau akcijų kainos smuko trumpai ir netrukus vėl ėmė kilti. Galiausiai per 2020 metus  akcijų indeksas „S&P 500“ pasistiebė net 17 procentų. Metais, kai pasaulio BVP susitraukė daugiausiai nuo antrojo pasaulinio karo laikų, toks pokytis yra fantastiškai geras. Trisdešimtmečio patirtis nekilnojamojo turto rinkoje nėra ilga ir jis nėra patyręs didesnio būsto kainų nuosmukio – 2013 metai buvo paskutiniai, kai būsto kainų metinis pokytis buvo neigiamas, vėliau kainos tik kilo

Keturiasdešimtmetis, jeigu  investavo nuo dvidešimties metų, yra matęs arba pats patyręs beveik 50 proc. akcijų indekso „S&P 500“ nuosmukį. Tai atsitiko 2008 metais, kai akcijų rinkos griūtis truko ilgiau, o akcijų rinkai sugrįžti į lygį, buvusį prieš krizę, reikėjo ne mėnesio ir ne vienų metų. Tokio amžiaus gyventojo patirtis būsto rinkoje taip pat yra daug skaudesnė – tikėtina, kad jis ne tik  stebėjo, kaip būsto kainos Lietuvoje per metus nukrenta trečdaliu, bet ir pajuto tai savo kailiu  –  nemažai dabartinių keturiasdešimtmečių 2006–2008 metais patys pirko pirmą būstą ir patyrė tokią kainų griūtį.

Patirties skirtumas yra didesnis augant gyventojų amžiaus skirtumui. Dabartinis trisdešimtmetis nuo finansiškai savarankiško gyvenimo pradžios nėra susidūręs su dviženkle infliacija. Didžiausia metinė infliacija per pastarąjį dešimtmetį buvo lygiai prieš dešimt metų ir siekė 5 procentus. Nuo tada infliacija Lietuvoje buvo kuklesnė. Apskritai 2012 metai buvo paskutiniai metai Lietuvoje, kai vidutinis darbo užmokestis po mokesčių dar augo lėčiau negu infliacija, todėl ypač jaunimas įprato, kad perkamoji pajamų galia tik auga.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad mūsų šalyje infliacija 1992 metų lapkritį siekė net 1412 procentų. Penkiasdešimtmečiams tokia patirtis negalėjo nepalikti žymės visam gyvenimui. Skirtinga patirtis lemia tai, kad jauni žmonės, paklausti, kokios infliacijos tikisi ateityje, dažniausiai pateikia mažesnes negu vyresni asmenys infliacijos prognozes. Prisiminimai apie didelę infliaciją ir pinigų nuvertėjimą gali būti viena iš priežasčių, kodėl ypač vyresni gyventojai teikia pirmenybę investicijoms į nekilnojamąjį turtą.

Laikas yra vaistas, kuris gydo blogos patirties žaizdas, ir žmonės juo dažnai naudojasi nudegę investuodami. Tačiau toks atsitraukimas nuo investicijų – veltui švaistomas laikas. Jis sutrukdo pasiekti tokią investicijų grąžąs, kokią buvo galima gauti.

Geras tokio sukrėtimo finansų rinkose ir vėliau matyto investuotojų atsitraukimo pavyzdys yra 2008 metų finansų krizė, po kurios didelė antrojo dešimtmečio dalis buvo labai silpna Lietuvos kapitalo rinkoje, ir tik besibaigiant dešimtmečiui vėl sparčiai pradėjo augti investuotojų skaičius, sparčiau vystytis obligacijų rinka,  tobulėti tarpusavio skolinimosi platformos. Prireikė kelerių metų, kol gyventojai, matydami tai, kas dedasi pasaulio finansų rinkose, pradėtų aktyviau investuoti. Aišku, prisijungė ir jaunimo karta, kuri dar neturėjo neigiamos patirties iš 2008 metų. Lietuvos banko duomenys rodo, kad gyventojų tiesioginės investicijos į akcijas 2020 metų pabaigoje net nebuvo grįžusios į 2007 metų pabaigos lygį. O per tuos metus akcijų indeksas „MSCI World“  paaugo daugiau negu dvigubai.

Gyvenimiška patirtis mums nenaudinga tuomet, kai investuodami mes kartojame tuos pačius veiksmus, kurie anksčiau pasiteisino, ir pamirštame įvertinti, ar rinkoje nevyksta struktūrinių pokyčių ir tai, kas buvo anksčiau, gali ir nebesikartoti. Įvairių struktūrinių pokyčių nuolat būna, tik dažnai jų greitis skiriasi – vieni pokyčiai gali įvykti per metus, kitiems pokyčiams reikia dešimtmečio. Jeigu investuotojai nekreipia dėmesio į vykstančias permainas, uždirbti labai sudėtinga. Pavyzdžiui, per pastaruosius penkerius metus grąža iš investicijų į iškastinio kuro sektoriaus įmonių akcijas smarkiai atsiliko nuo investicijų į atsinaujinančios energetikos įmonių akcijas grąžos. Akivaizdu, kad visam pasauliui sukant tvarumo keliu tai ir yra struktūrinis pokytis.

Praėjęs pandemijos laikotarpis paliko ir dar paliks nemažą indėlį gyventojų patirties krepšyje. Matome, kaip brangsta akcijos, kyla nekilnojamojo turto ir kriptovaliutų kainos. Dėl tokių tendencijų mažėja investuotojų budrumas ir didėja noras rizikuoti. Per pandemiją pasaulio ekonomiką išgelbėjo centriniai bankai ir valdžios sektorius, tačiau tai nereiškia, kad, atslinkus kitai recesijai, šios institucijos dirbs išvien ir jų sprendimai bus vėl palankūs investuotojams.