Kaip apsaugoti santaupas nuo infliacijos

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Infliacijai Lietuvoje pasiekus 8 procentus, vis daugiau šalies gyventojų ima rūpintis savo santaupų perkamosios galios išsaugojimu. Deja, neretai tam pasirenkami vaistai gali ne tik jų neapsaugoti, bet priešingai − ištirpdyti dar greičiau, nei tai daro infliacija.

Visų pirmą reikia pabandyti suprasti, kokia yra šios infliacijos kilmė ir jos tikėtina raida. Du trečdalius dabartinės infliacijos šiuo metu nulėmė pašokusios dujų, naftos bei elektros kainos. Energetinių išteklių kainos, tikėtina, normalizuosis jau ateinantį pavasarį, o tuo tarpu daugelio kitų prekių ir paslaugų brangimas išlieka ir išliks gerokai kuklesnis, nepralenkiantis atlyginimų augimo.

Be to, gyventojai labai retai už dujas, elektrą ar kurą automobiliui moka iš santaupų, todėl santaupų nuvertėjimo rizika nėra tokia didelė, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, ir jos dramatizuoti šiuo metu nereikėtų. Tiesa, kaupiant lėšas būsto įsigijimui naujienos prastesnės – čia kainų augimas buvo dar spartesnis ir kol kas, deja, neišsikvepia.

Kokius priešnuodžius nuo infliacijos renkasi gyventojai? Ne pati išmintingiausia (bet tuo pačiu ir ne pati neišmintingiausia) strategija yra kuo skubiau išleisti pinigus vien dėl to, kad prekės kitais metais, tikėtina, bus brangesnės.

Mes negyvename Veimaro Respublikos laikais, kai praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje infliacija siekė daugiau nei 20 proc. per dieną, o kainos padvigubėdavo kas tris dienas. Skaitę Remarko „Juodajį obeliską“ atsimena žaviai baisias istorijas apie kas kelias valandas perskaičiuojamas kainas ir poreikį kuo skubiau išleisti gautą atlyginimą. Tokio scenarijaus tikimybė yra artima nuliui.

Ne ką geresnė strategija yra santaupų perkamąja galia ir investavimu susirūpinti tik tuomet, kai įsibėgėja kainų kilimas. Jei gyventojai išsiugdytų įprotį nuolat dalį pajamų nukreipti į vertybinius popierius – kitaip sakant, prisijaukintų periodinį investavimą – jų santaupoms infliacija keltų daug mažesnę riziką.

Pavyzdžiui, jei žmogus nuo praėjusio dešimtmečio pradžios kiekvieną mėnesį būtų investavęs 100 eurų į išsivysčiusių šalių akcijų indeksą, iki šios dienos jis būtų sukaupęs beveik 28 tūkst. eurų, nors bendra visų įmokų suma būtų siekusi tik apie 14 tūkst. eurų. Kitaip sakant, jo santaupos ir investicijos per šį laikotarpį būtų uždirbusios maždaug 100 proc. grąžą, o tai yra daug daugiau nei per tą patį laikotarpį pabrango vartojimo prekės ir paslaugos.

Tiesa, pastarasis dešimtmetis buvo itin palankus investuojantiems į akcijas – akcijos didžiąją laiko dalį brango. Bet net jei ateinančiais metais tendencijos akcijų rinkose bus mažiau džiuginančios, o tai yra gana tikėtinas scenarijus, vis tiek periodiškai investuojant užtikrinama, kad investicinis portfelis papildomas nuolat – įsigyjamos ir pabrangusios, ir atpigusios akcijos.

Daug rizikingesnė strategija yra visą praėjusį dešimtmetį lėšas laikius kojinėje ar šiaip banko sąskaitoje dabar nuspręsti kuo skubiau jas kažkur investuoti. Čia ir atsiranda didžiausia rizika, kad bus investuota ne pačiu tinkamiausiu momentu. Įvairiausi akcijų vertės rodikliai rodo, kad daugelis akcijų, ypač JAV rinkoje, yra labai brangios, ir  apskritai labiau pervertintos buvo tik du kartus istorijoje – 1929 ir 1999 metais.

Labiausiai nuo fundamentalios vertės yra atitrūkę taip vadinamos augimo akcijos – tos, kurios dar neuždirba pelno ir nemoka dividendų, bet turi potencialo greitai auginti klientų skaičių ir pajamas. Šiuo atveju tipinis pavyzdys galėtų būti elektromobilius gaminančių ar dar tik planuojančių gaminti įmonių akcijos. Jas įsimylėję investuotojai mano, kad jos nėra pervertintos ir daugelis tik nesupranta, koks potencialas ten slypi. „Ir apskritai“, tvirtina jie, „šį kartą viskas yra kitaip“.

Dar labiau nuo realybės atitrūkusios yra taip vadinamų akcijų-memų kainos. Jos išpopuliarėjo šių metų pradžioje, kai smulkūs investuotojai koordinuodami savo veiksmus Reddit socialiniame tinkle, į svaigias aukštumas pakėlė labai nuostolingai veikiančių, beveik bankrutuojančių ir jokio aiškaus potencialo neturinčių įmonių akcijų kainas. Jiems pelnas, dividendai ar ateities pinigų srautai nebuvo įdomus ar žinomas rodiklis, nes svarbiausia buvo idėja ir emocija.

Galiausiai, jauniausi, drąsiausi ir mažiausiai patyrę investuotojai šiemet ieškojo dar didesnių grąžų, pirkdami įvairiausias kriptovaliutas ir nekeičiamus žetonus (angl. non-fungible token, NFT). Jei nuspręstumėte įsigyti Šiba Inu veislės šuniuką ir bandytumėte internete surasti informacijos apie jų kainas, tai jus pirmiausiai užgriūtų reklamos apie Shiba Inu tokenus – jokios funkcijos neatliekančią bevertę kriptovaliutą. Bevertę, bet kainuojančią labai daug – visų jų vertė šiuo metu siekia apie 20 milijardų dolerių. Turbūt akivaizdu, bet pasikartoti visgi verta – tokių „investicijų“ daugeliui reikėtų vengti.

Patraukliausiai šiuo metu atrodo vertės akcijos – įmonės, kurios gauna stabilias pajamas, uždirba stabilų pelną ir moka dividendus. Dividendų pajamingumas, siekiantis 2-4 procentus, daugeliui gali atrodyti per menkas, ypač dabartinės infliacijos kontekste.

Tačiau tokios įmonės, tikėtina, bus mažiausiai pažeidžiamoms kylant palūkanoms ir centriniams bankams bei vyriausybės stabdant ekonomikų skatinimo programas. To tikrai negalime pasakyti apie akcijas ir kitus aktyvus, kurių kainas pastaraisiais metai kėlė tik nulinės palūkanos, pinigų pasiūlos didinimas ir žmogiškos emocijos.

Galiausiai, verta prisiminti, kad visur ir visada lieka galioti auksinė investavimo taisyklė – tikėtina investicinė grąža yra proporcinga prisiimamai rizikai. Jei žavitės skaitmeninių japoniškų šunelių nuotraukomis, per trumpą laiką pabrangusiomis tūkstančius procentų, nenustebkite, jei per dar trumpesnį laiką jos pavirs… apskritu nuliu. Tuo šiemet jau įsitikino entuziastingai investavę į squid coins. Kitaip sakant − ir šį kartą viskas nėra kitaip.