Kaip ir kodėl galima atsisakyti gyventojų pajamų mokesčio?

Lietuvos mokesčių sistema yra, švelniai tariant, netobula. Tai pripažįsta ne tik mūsų šalies ekonomistai ir politikai, bet ir tarptautiniai ekspertai. Akivaizdžiausia ir dažniausiai minima problema yra per didelė mokestinė našta, tenkanti dirbantiesiems. Ar įmanoma šią problemą išspręsti radikaliu ir gana netradiciniu būdu – visiškai atsisakant gyventojų pajamų mokesčio? Taip.

Didžiausia mokestinė našta dirbantiesiems yra susijusi su socialinio draudimo įmokomis, tačiau apie jų mažėjimą kalbėti yra sudėtinga – ypač tuomet, kai dirbančiųjų gretos retėja, o pensinio amžiaus gyventojų skaičius sparčiai auga. Todėl akys nukrypsta į gyventojų pajamų mokestį (GPM). Pasaulyje yra kelios dažniausiai gamtiniais ištekliais turtingos valstybės, kurios neapmokestina savo gyventojų pajamų. Jei tokį žingsnį žengtų ir Lietuva, ji nebrangiai save pareklamuotų ne tik kaip drąsią, bet ir progresyvią valstybę, bei sulauktų teigiamo pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Ir tai nebūtų vieninteliai tokio sprendimo motyvai nei naudos.

GPM įstatymo 17 straipsnyje yra įvardinamos pajamos, kurios nėra apmokestinamos. Iš viso šiame straipsnyje yra net 55 išimtys. Vien šis įstatymo straipsnis yra keistas 34 kartus, o visas įstatymas nuo jo įsigaliojimo 2002 metais Seimo buvo koreguotas net 54 kartus. Problema yra tai, kad daugybe išimčių dažnai naudojasi tikrai ne mažiausias pajamas gaunantys šalies gyventojai. Be to, šio mokesčio sugeba išvengti ir, žinoma, šešėlines pajamas gaunantys asmenys.

Dar daugiau – įstatyminių nuostatų sudėtingumas, išimčių gausa ir nuolatinė kaita sukuria milžinišką administracinę naštą. Mokesčio tarifas nėra fiksuotas, nes yra taikomi dviejų rūšių neapmokestinami dydžiai, kurie taip pat nėra fiksuoti. Vienas svyruoja atsižvelgiant į atlyginimo dydį, o kitas – į vaikų skaičių. Labiau komplikuotą gyventojų pajamų apmokestinimą sukurti, matyt, būtų sudėtinga. Konkrečių paskaičiavimų nėra, bet galima drąsiai teigti, kad šio mokesčio administravimas gyventojams, įmonėms ir valstybei kainuoja daugiau nei bet kurio kito mokesčio. Tuo tarpu iš šio mokesčio surenkamos pajamos pernai valstybės ir savivaldybių biudžetuose siekė 1,3 milijardo eurų arba 23 proc. visų pajamų.

Žinoma, visiškai atsisakius šio mokesčio, prarastas pajamas reikėtų kompensuoti kitais mokesčiais. Kaip tai būtų galima padaryti? Jei darytume prielaidą, kad tie 1,3 milijardo eurų, kurių gyventojai nesumokėtų į biudžetą, būtų skiriami ne santaupoms, o vartojimui, tuomet biudžetas gautų šiek tiek papildomų pajamų iš PVM ir akcizų. Taigi, tam, kad būtų išlaikytas status quo ir bendros biudžeto pajamos nesumažėtų, užtektų PVM tarifą padidinti tik dviem procentiniais punktais, tai yra iki 23 proc. Dėl to biudžeto pajamos padidėtų maždaug 0,6 milijardo eurų.

Likusi prarastų mokesčių dalis nesunkiai kompensuojama tik šiek tiek išplečiant turto mokesčių bazę. Pernai iš turto mokesčių biudžetas gavo tik apie 0,1 milijardo arba 2 proc. visų pajamų. Tam, kad bendros biudžeto pajamos nesumažėtų, turto mokesčių pajamos turėtų padidėti iki 0,6 milijardo eurų per metus. Valstybėje, kurioje klesti šešėlinė ekonomika, svarbu ir tai, kad išvengti registruoto turto mokesčių, priešingai nei pajamų mokesčio, yra gana sudėtinga. Koks turtas turėtų būti apmokestinamas – ar daugiau nekilnojamo turto, ar brangios arba aplinką teršiančios transporto priemonės – yra atskiros diskusijos klausimas.

Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad beveik visiems vidutines ir mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams tokia mokesčių rokiruotė būtų teigiama arba neutrali. Net jei reikėtų sumokėti didesnius turto mokesčius, šeimos biudžetas nenukentėtų, nes jį papildytų pajamų augimas dėl GPM panaikinimo. Atsisakius šio mokesčio sumažėtų paskatos mokėti atlyginimus vokeliuose, valstybė sutaupytų jo administravimo išlaidas, o jokios tiesioginės naudos neturėtų asmenys, gyvenantys, pavyzdžiui, iš kontrabandos ar kitos nelegalios veiklos. Žinoma, būtų dar geriau, jei prarastos GPM pajamos biudžete būtų kompensuojamos ne iš didesnių kitų mokesčių, o, pavyzdžiui, efektyviau valdant valstybės ir savivaldybių įmones bei gaunant iš jų didesnius dividendus.

Dauguma mokslininkų, analizuojančių optimalias mokesčių sistemas, tikėtina, palaikytų tokią Lietuvos mokesčių sistemos reformą. James Mirrlees teoriniai modeliai elegantiškai iliustruoja, kad pajamų mokestis nėra efektyvus nelygybės ir socialinės atskirties mažinimo instrumentas, ribinis pajamų mokesčio tarifas turėtų artėti prie nulio, o mažas pajamas gaunantiems asmenims netgi turėtų būti neigiamas! Beje, 1996 metais jis apdovanotas ekonomikos premija Alfredui Nobeliui atminti. Ne vieno empirinio tyrimo, analizuojančio daugelio šalių praktiką, rezultatai taip pat rodo tą patį – ekonominiam efektyvumui ir socialiniam teisingumui labiau kenkia pajamų apmokestinimas, o ne vartojimo ir turto mokesčiai. Tokie rezultatai atrodo intuityviai suprantami ir be mokslinių tyrimų: ką teisingiau apmokestinti – pastangas kurti vertę ir uždirbti pajamas, ar vartojimą ir turtą, kitaip sakant, hedonizmą?

Sunku tikėtis, kad tokia idėja sulauktų plataus politinio pritarimo ir greitu metu galėtų tapti realybe. Tačiau tokio tikslo link – neapmokestinamų gyventojų pajamų – galima judėti palaipsniui. Pavyzdžiui, jau šiandien būtų galima nebeapmokestinti pajamų, kurias gauna tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos. Tai ne tik būtų socialiai atsakinga ir valstybės finansų neišbalansuojanti politika, bet ir labai efektyvi Lietuvos demografinių problemų sprendimo priemonė.

Nerijus Mačiulis
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas