Kaip Panevėžio teatras „Menas“ apžaidė karantiną

Visą pasaulį sukausčiusi pandemija pareikalavo susitelkimo ir nepaprasto kūrybiškumo visose srityse. Ieškodami sprendimų išlikti matomiems, Panevėžio teatras „Menas“ iškeitė įprastą sceną į miesto glėbį – kiekvieną savaitę ėmė rodyti vis kitokius performansus skirtingose Aukštaitijos sostinės vietose. Pradžioje kiek bauginusios aplinkybės galiausiai atsipirko su kaupu – apie šiuos pokyčius bei ateities planus pasakoja teatro meno vadovė, režisierė Monika Klimaitė.

Stiprinti karantino pasisavintą ryšį

M. Klimaitė atvira: nieko nenustebinsi, jog visą pasaulį sukausčiusio viruso protrūkis pakoregavo ir teatro veiklą. Paskelbus karantiną, teatras, kaip ir daugelis kitų įstaigų, buvo priverstas lankytojams laikinai užverti duris. O štai jam pasibaigus ir pradėjus švelnėti kultūrinių renginių sąlygoms norėjosi kompensuoti, kaip sako pati, prarastą laiką bei gana įprastais tapusius virtualius pasirodymus pakeisti į gyvus susitikimus su žiūrovais. Taip prasidėjo kassavaitiniai teatro trupės performansai įvairiose Panevėžio miesto vietose.

„Turėjome labai konkretų tikslą – atkurti, naujai užmegzti ir stiprinti ryšį su žiūrovu, kurį galbūt praradome karantino laikotarpiu. Tad norėjosi mažais žingsneliais vėl prisijaukinti žiūrovą, o galbūt su kažkuo susipažinti ir pirmą kartą, parodyti kryptį mūsų teatro link“, – atkreipia dėmesį meno vadovė.

Anot M. Klimaitės, kūrybine veiklos išraiška pasirinkti performansą paskatino jo formos laisvumas, neapibrėžtumas.

„Performansas mums tapo kaip bendrinė kūrybinė sąvoka, leidžianti neapibrėžti individualių aktorių darbų, meninių išraiškos formų, priemonių pasirinkimo ir išvengti tam tikrų rėmų.“

Dėl savo meninio lankstumo performanso žanras, pasak meno vadovės, leido teatro kūrėjams išeiti iš įprastos erdvės – scenos – ir, persikėlus į viešąsias miesto erdves, lengviau pasiekti žiūrovą.

Panevėžiečiai ir miesto svečiai iki šiol jau galėjo pamatyti šešis teatro aktorių atliktus performansus. Dar tiek pat laukia ateityje. Vieną bendrą performansą sukurs ir teatro scenografas, dizaineris Arvydas Gudas su kostiumų dailininke Inga Jurkevičiūte.

Meno vadovė džiaugiasi, jog pirmųjų, pozityviai nuteikiančių atsiliepimų sulaukta vos po kelių pasirodymų, o susidomėjusių žiūrovų skaičius – kiekvieną kartą vis didesnis.

Rugpjūčio 29 d. dieną teatras „Menas“ pasirodys Tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Startas“ Rokiškyje. Jo metu savo performansą „(ne)Nykstanti rūšis“ pristatys aktorės Izabelė Visockaitė ir Aliona Kuriakina. Tą pačią dieną Panevėžyje vyksiančio renginio „Jaunimo piknikas“ metu performansą „Neatšaukta“ atliks aktoriai Radvilė Bronušaitė bei Ovidijus Kazarinas.

Įgyvendinant performansų ciklą aktoriams teko nelengva užduotis: prireikė ne tik vaidinti, bet ir režisuoti savo atliekamą numerį.

M. Klimaitė pabrėžia, jog visi iki vieno pasirodymai – nuo idėjos iki įgyvendinimo – yra išskirtinai autoriniai, todėl labai skirtingi bei unikalūs.

„Nekėlėme jokių reikalavimų, nes norėjosi suteikti visokeriopą kūrybinę laisvę, kad toji veikla aktoriams būtų ne tik įdomi, bet ir naudinga kūrybine prasme: kad jie turėtų erdvės ir visas galimybes laisvai eksperimentuoti, pasireikšti. Aš pati šioje veikloje matau ne tik išorinę – pasirodymai, susitikimai su žiūrovais – bet ir didelę vidinę naudą patiems aktoriams. Tai – savotiškas abipusis kūrybinis trenažas“, – šypteli meno vadovė.

M. Klimaitė pripažįsta: įkalbėti aktorius žengti į kitą erdvę nebuvo lengva. Nors didelių prieštaravimų tokia idėja, kaip sako, nesulaukė, dideliu entuziazmu taip pat nebuvo sutikta.

„Visgi tai yra savo komforto zonos palikimas, individualus kūrybinis išstojimas. Bet koks kolektyvas be skeptikų taip pat neišvengiamas, tad buvo ir, manau, tebėra ir čia tokių“, – pastebi.

Vis tik, kalbėti apie visus kaip apie vieną, sako negalinti: buvo ir labai užsidegusių, tačiau nedrįstančių įgyvendinti idėjos, trupės narių.

„Pastebiu, jog su kiekvienu performansu po truputį keičiasi ir aktorių požiūris: visi tikrai labai atsakingai, kūrybiškai žiūri į veiklą, jaučiasi vis drąsiau. Matyti progresą ir jų kūrybinę laisvę yra labai įdomu“, – pabrėžia meno vadovė.

Dėmesys senjorams

Teatro trupė šią vasarą užimta ne tik performansais – dalis aktorių veda ir kūrybines dirbtuves senjorams, kurios, pasak M. Klimaitės, taip pat gimė paskatintos šalyje įvesto karantino. Nors didelė renginių dalis tapo ribojama dėl pačių senjorų saugumo, meno vadovė atvirauja pastebėjusi tendenciją, jog tokiu būdu ši jautri amžiaus grupė buvo pamažu išstumiama iš kultūrinių, aktyvių veiklų, renginių spektro.

„Norisi, kad senjorai būtų pilnavertė kultūrinės visuomenės dalis, nebūtų pamiršti ir atskirti. Taip atsirado mintis sukurti būtent jiems skirtą kūrybinę erdvę, kurioje žmonės saugiai, aktyviai, kūrybiškai ir socialiai galėtų praleisti bent šiek tiek laiko.“

Specialiai dirbtuvėms parinkti teatriniai pratimai yra orientuoti į pagrindinių, bendrinių įgūdžių lavinimą: puoselėjamas pasitikėjimas savimi, gebėjimas atsipalaiduoti, kūrybiškumas, lavinami kolektyvinio darbo, reakcijos, budrumo įgūdžiai, ugdomas sąmoningumas, kritinis mąstymas.

M. Klimaitė šypteli, jog senjorai, panašu, visai nepabūgo koronaviruso: užsiėmimai buvę tokie populiarūs, jog juos teko pratęsti.

„Mes tikrai stengiamės užtikrinti saugią dirbtuvių aplinką. Manau, kad vadovaujantis sąmoningumu ir sveiku saugumo jausmu, galima ir toliau pilnavertiškai gyventi, tęsti visas kūrybines veiklas bei užkirsti kelią neracionaliai baimei“, – sako.

Sužadinti smalsumą teatrui

O štai rugpjūčio 17-23 dienomis teatras kviečia vaikus prisijungti į kūrybinę stovyklą „Kodas: teatras“, kurioje 9-12 metų smalsuoliai bus supažindinami su kūrybine teatro virtuve.

Stovyklos organizatoriai sieks praplėsti suvokimo lauką, jog teatras – ne tik aktorius ar scena, bet ir nemažas, bent septynių skirtingų sričių profesionalus vienijantis, branduolys.

„Yra daugybė skirtingų ir įdomių dėmenų, sukuriančių vieną rezultatą, kurį mato žiūrovas. Todėl stovyklos metu vaikai turės progą pažinti dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus, kompozitoriaus, scenografo, kostiumų ir šviesų dailininkų profesijas bei specifinius šių sričių kūrybinius procesus. Vaikai taip pat ne tik teoriškai, bet ir praktiškai ,,pasimatuos” juos dominančias profesijas, pabus skirtingų kūrybinių sričių atstovais, savarankiškai kurs savo spektaklį“, – pasakoja meno vadovė.

Pasak jos, pagrindinis stovyklos tikslas yra paskatinti vaikus domėtis menu, teatru.

„Jau kitą kartą į teatrą atėję vaikai stebės spektaklį atkreipdami dėmesį į šviesas, garsą, scenografiją ir panašiai. Tikiu, jog stovykla jų patirtį teatre tik dar labiau praturtins, o galbūt atsiras ir kritinis mąstymas, leidžiantis geriau suprasti kūrinį, jį analizuoti visapusiškai.“

Režisierė prie teatro meno vadovės vairo stojo dar visai neseniai, tačiau neslepia džiaugsmo, jog teatras, net ir veikiamas pandemijos, yra gyvas, pulsuojantis, planuojantis.

Nors tai daryti nėra lengva ir ateitis yra kiek miglota, jau rugsėjo pradžioje numatoma naujos, aktoriaus Arnoldo Augustaičio pjesės „Norite tapti mūsų dalimi? Pasikalbėkime“ skaitymai. Tai – visiškai nauja, Lietuvoje dar neskaityta pjesė, kurią Panevėžio publika išgirs pirmieji.

Teatro trupės aktoriai pasirodys ir kiek neįprastame amplua bendrame butoh šokio teatro „Okarukas֧“ ir teatro „Menas“ projekte.

Antroje rugsėjo pusėje žiūrovų laukia premjera, spektaklis jaunimui „Musių valdovas“ (rež. Monika Klimaitė), o besibaigiant spaliui – režisieriaus Tado Montrimo spektaklis, situacijų komedija „Oskaras“, kurio pjesės autorius yra Claude Magnier. Tradicinį kalėdinį spektaklį ruošia ir ilgametis teatro aktorius, režisierius Andrius Povilauskas.