Kariuomenės vadas: „Penkias Ukrainos pamokas jau išmokome, grąžindami privalomąją karo tarnybą išmoktume bene svarbiausią“

Šių metų vasario 24 d. Valstybės gynimo taryba nusprendė penkeriems metams grąžinti 19-26 m. jaunuolių šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Tiesa, karo prievolė būtų ne visuotinė, o dalinė, nes kariuomenės būtų komplektuojama taikant mišrų modelį, kai  dalis karių – šauktiniai, o kita  – profesionalai. Šiuo atveju kalbame tik apie 3-3,5 tūkst. šauktinių kasmet, kai šaukiamojo amžiaus jaunuolių šalyje yra apie 200 tūkstančių.

Šį sprendimą skubos tvarka dar turi patvirtinti arba atmesti Lietuvos Respublikos Seimas.

Sprendimas, susijęs su karo prievolės žmonėms įvedimu, niekada nebus populiarus  ir  visuomenė jį priims vienareikšmiškai palankiai. Natūralu, jog visuomenėje ir tarp politikų užvirė įvairios diskusijos ir pamąstymai, susiję su privalomąja karo tarnyba.

Sekdamas situaciją pastebėjau, kad iš esmės mažai kas abejoja dėl pasikeitusios geopolitinės ir saugumo situacijos, o dauguma realiai suvokia, kad grėsmė mūsų šalies nepriklausomybei yra, galima sakyti, čia pat – už vartų. Daugiausiai abejonių teko stebėti dėl šauktinių kompetencijos, dėl prievolės demokratinėje valstybėje, dėl žinios pateikimo, dėl šaukimo proceso skaidrumo ir pan. Manau, į daugelį klausimų jau atsakėme, o turintiems papildomų klausimų nurodėme, kur ir kaip galima gauti atsakymus. Jei teks vykdyti šaukimą, dėsime visas pastangas, kad savo norą atlikti tarnybą išreiškusiems kariams ir pašauktiems privaloma tvarka būtų sudarytos ne tik kuo palankesnės tarnybos sąlygos, bet ir būtų užtikrintos kuo platesnės socialinės garantijos ir ypatingai nenukentėtų jų asmeniniai bei visuomeniniai interesai, o atlikusiems tarnybą būtų tinkamai atlyginta taikant lengvatas ir motyvavimo priemones.

Potencialiems šauktiniams norėčiau pasakyti, kad jų susirūpinimas ir abejonės yra natūralios, jos kyla dėl nežinios. Natūralu, kad jaunuoliai nerimauja dėl to, kaip jiems seksis pritapti prie naujo kolektyvo, priprasti prie karinės drausmės, disciplinos, griežtai nustatytos dienotvarkės. Neramu ir dėl to, kaip pavyks atlaikyti fizinį ir psichologinį krūvį. Tačiau patikėkite manimi, žinau, iš savo patirties, kad  šis jausmas yra laikinas. Daugeliu atveju jau po kelių  tarnybos mėnesių jumyse įvyks tam tikras lūžis, po kurio į aplinką žvelgsite kiek kitaip. Tuomet tarnyba jums sukels gerus jausmus, kurie išliks visam tolimesniam gyvenimui. Be to, kariuomenę aš pavadinčiau ir kilnių vertybių mokykla. Ją praėję dar labiau pamilsite savo šalį, tapsite drąsesni, labiau pasitikėsite savimi.  Jūs taip pat  labiau gerbsite save ir aplinkinius, išmoksite veikti komandoje. Net neabejoju, kad visa tai jums pravers ir tolesnėje ateityje, kad kokį gyvenimo kelią bepasirinktumėte.

Prie sprendimo sugrąžinti šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą ėjome palaipsniui

Noriu atkreipti dėmesį, kad prie sprendimo sugrąžinti šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą ėjome palaipsniui, besimokydami Ukrainos pamokas. Jau nemažai jų išmokome, patobulėjome, todėl būtų labai apmaudu, jei neišmoktume ir šios – kariuomenės komplektavimo ir rezervo rengimo – pamokos.

Ukrainos pavyzdys dar kartą patvirtino, jog reguliariosios kariuomenės vienetai turi būti kiek įmanoma labiau sukomplektuoti tiek ginkluote, tiek ir personalu. Nepakanka vien deklaruoti, jog turime daug vienetų. Nereikia apgaudinėti savęs ir kitų, nes anksčiau ar vėliau ateina diena, kai tenka realiai įvertinti kariuomenės kovinę galią. Be to, būtina turėti pakankamą – apie tris kartus didesnį nei reguliarioji kariuomenė – parengtąjį rezervą, kuris būtų greitai pasiekiamas ir galėtų stoti į kovą be papildomo parengimo.

Situaciją Lietuvos kariuomenėje žinojau dar prieš tapdamas kariuomenės vadu pernai vasarą. Žinojau, kad mūsų pėstininkų batalionai personalu sukomplektuoti nepakankamai, jog vos du batalionai peržengia  50 proc. ribą, kai minimalus operacinis reikalavimas – bent 70 procentų. Jau tuomet viešai kalbėjau apie tai, jog reikia gerinti kariuomenės komplektavimo profesinės karo tarnybos kariais situaciją. Laikui bėgant tapo aišku, kad esant dabartiniams karių atlyginimams ir socialinių garantijų paketui, tiek karių, kiek planavome priimti kasmet papildomai, t. y. po 450, savanoriškumo principu, nesurinksime, kad ir kaip beagituotume.

Be to, buvo aišku, kad rezervo rengimas yra itin mažos apimties ir neužtikrina tinkamo valstybės saugumo lygio. Kariuomenės rezervo dydis –  70–80 tūkst., tačiau man – tai tik teorinė prielaida: nėra aišku, nei kur šiuo metu yra šie žmonės, neaiškus jų parengtumo lygis, taip pat nėra aišku, ar juos prisišauktume mobilizacijos atveju ir pan. Aš linkęs žiūrėti į situaciją realiau – esu tikras tik dėl to, kad, prireikus, disponuočiau parengtuoju kariuomenės rezervu – rezervistais, kurie palyginus  neseniai įgijo ir neprarado karybos žinias ir kario įgūdžių. Tokių šiandien turime tik apie 2,5 tūkstančio.

Situacijoje, kokia šiandien yra mūsų šalies viduje ir išorėje, dalinis privalomos karo tarnybos grąžinimas, mano manymu, yra geriausia išeitis. Galime diskutuoti apie įvairius kitus liberalesnius sprendimo būdus, tačiau jų sėkmė negarantuota ir jų įgyvendinimas gali užtrukti labai ilgai.

Patirties, kaip šaukti į privalomąją pradinę karo tarnybą ir organizuoti šią tarnybą mes turime pakankamai,  tai nebus mums naujovė.  Tai liudija ir iki 2008 m. mūsų pasiektas rezultatas, kad apie 80 proc. šauktinių, atlikę privalomąją karo tarnybą, pareiškia norą toliau tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Bent iš dalies pasiekę šį rezultatą mes sugebėtume jau per keletą metų pritraukti į kariuomenę reikiamą skaičių profesinės karo tarnybos karių, o per penkerius metus turėtume apie 15 tūkst. dydžio parengtąjį kariuomenės rezervą, galintį ginti kraštą tuoj pat – be papildomo apmokymo.

Penkios Ukrainos pamokos, kurias jau išmokome

1 pamoka. Hibridinis karas Ukrainoje parodė, kad į nekonvencines grėsmes reikia reaguoti žaibiškai ir su adekvačiomis karinėmis priemonėmis, dar iki  įvedant šalyje karo padėtį. Žinoma, tam pirmiausiai reikia turėti ir tam tikrų karinių pajėgumų, ir įgaliojimų  juos visa  apimtimi panaudoti.

Šią pamoką išmokome. Krašto apsaugos ministerijos teikimu praėjusių metų gruodžio 16 d. LR Seimas skubos tvarka patvirtino naująjį Karinės jėgos naudojimo statutą. Jis atvėrė galimybes nedelsiant panaudoti kariuomenę taikos metu reaguojant į nekonvencines grėsmes, pagal savo pobūdį neprilygstančias ginkluotos agresijos atvejams, tokias kaip provokacijos, ginkluotų grupuočių išpuoliai, ginkluoti valstybės sienos kirtimai ir kt.

Kad tinkamai ir nedelsiant sureaguotume į minėtas grėsmes, suformavome nacionalines greitojo reagavimo pajėgas – dvi bataliono kovines grupes su priskirtais karinių oro, specialiųjų operacijų pajėgų ir logistinės paramos elementais, kurios nuo 2014 m. lapkričio budi pasirengusios reaguoti nuo 2 iki 24 valandų laikotarpyje.

2 pamoka. Vykstant hibridiniam kariniam konfliktui itin svarbia tampa sąveika tarp šalies jėgos struktūrų. Tai suvokdama ir rengdamasi šalies gynybai ir ekstremalioms situacijoms Lietuvos kariuomenė vis glaudžiau bendradarbiauja su mūsų šalies Vidaus reikalų ministerijos struktūromis: Policijos departamentu, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, Viešojo saugumo tarnyba ir Vadovybės apsaugos departamentu. Su kolegomis jau keičiamės žvalgybine informacija, sėkmingai drauge treniruojamės, aiškinamės vieni kitų galimybes ir funkcijas šalies gynybos atveju, tobuliname teisinę bazę, veiklos procedūras ir pan.

3 pamoka. Norint palaikyti tinkamą kariuomenės parengtumo lygį, privalu nuolat modernizuoti ginkluotę ir kovos techniką, koncentruojantis į žvalgybos, prieštankinių, oro gynybos ir ugnies paramos pajėgumų stiprinimą. Manau, kad visos kariuomenės supranta, jog reikia siekti  modernumo, tačiau dažniausiai tam pritrūksta finansų, kiek rečiau – karinės ir politinės valios. Lietuvos atvejį pavadinčiau finansų trūkumu. Kaip žinia, tik šiais metais gynybos finansavimas sugrįžo į 2008 m. lygį, tačiau iki minimalių, pagal NATO 2 proc., –  mums vis dar toloka. Tokia situacija lemia, kad įsigijimus vykdome pagal prioritetus, pirmiausiai pirkdami tik pačias svarbiausias priemones. Reikia pasidžiaugti pastaruoju metu įsigytais taikliojo šaulio ginklais FN SCAR, nešiojamomis priešlėktuvinės gynybos sistemomis GROM, taip pat planais įsigyti prieštankinės ginkluotės, savaeigės artilerijos sistemų, pėstininkų kovos mašinų, modernizuoti minosvaidžius, kt. Nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi, tačiau judame į priekį, o mūsų pajėgumai tampa vis stipresni.

4 pamoka. Karinio konflikto atveju sėkmė didele dalimi priklauso ir nuo sėkmės informacinėje erdvėje. Kariuomenei privalu užtikrinti objektyvų visuomenes informavimą tiek savo, tiek žiniasklaidos pajėgomis.  Būtina  turėti pajėgumus ir informaciniam  saugumui, kibernetinei gynybai, strateginei komunikacijai ir kontrpropagandinei veiklai užtikrinti.

Šioje srityje esame nemažai padarę. Šalyje įsteigtas Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, kuris užtikrins ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros ir informacinių išteklių kibernetinių incidentų stebėseną ir valdymą, taip pat informacinės infrastruktūros gynybos planavimą.  Stiprinami krašto apsaugos sistemos strateginės komunikacijos pajėgumai, kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas nuolat stebi ir analizuoja informacinę erdvę, teikia savo vertinimus ir  pasiūlymus kontrveiksmams. Į kovą informacinėje erdvėje aktyviai įsijungusi Lietuvos šaulių sąjunga, specifinis karinis vienetas – Krašto apsaugos savanorių pajėgose veikianti Nekinetinių operacijų kuopa,  taip pat įvairūs kariuomenės bičiuliai, žiniasklaidos atstovai.

5 pamoka. Šalies visuomenė turi būti parengta veiksmams karo atveju. Šioje srityje esame išties aktyvūs.  Kaip žinia, metų pradžioje Krašto apsaugos ministerija pristatė plačiajai visuomenei skirtą leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“, sulaukusį didelio atgarsio ir populiarumo. Plėtojama bendra mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo sistema, įvairiomis priemonėmis ir būdais skatinamas visuomenės pilietiškumas ir patriotiškumas, supažindinama su Lietuvos kariuomene ir galimybėmis įgyti karinį parengtumą. Esame mūsų visuomenei, kiek tik galima, atviri ir pasirengę padėti.

Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas