Keturratis Lietuvoje: kur juo galima važiuoti ir kokiais sezonais tą geriausia daryti?

Neretai visuomenėje sklando mitų, kad keturračiai tėra tik bekelės transportas: neva jie tinkami nebent pelkėms ar kitiems sunkiai išvažiuojamiems ruožams įveikti, niokoja gamtą, todėl šios transporto priemonės reikalingumas ir panaudojimas turėtų būti labai ribotas. Anaiptol. Eksperto teigimu, moderniais keturračiais, laikantis taisyklių, galima keliauti praktiškai visur ir visais metų laikais, taip pat pasiekti platesnius geografinius tolius nei su dauguma visureigių.

Užtenka šaukšto deguto, kad sugadintų statinę medaus

Keturračiai rinkoje pristatomi kaip universalios, tiek darbui, tiek pramogai tinkamos transporto priemonės. Dėl tinkamumo darbui ūkyje ar sodyboje taip pat niekas nesiginčija. Keturratis – kaip nedidelis traktorius, prie kurio galima pritvirtinti įvairias funkcijas atliekančius padargus. Todėl jis gali pastebimai palengvinti kasdienę buitį.

Tačiau, kalbant apie pramoginę jo paskirtį, visuomenėje dažnai galima susidurti su negatyviu požiūriu į šią bekompromisiu pravažumu pasižyminčią transporto priemonę. Dažna nuomonė, kad keturračiai tinkami tik bekelei, kad jie niokoja gamtą, o jais važinėti galima nebent tik vasarą.

„Visuomet atsiras tokių žmonių, kurie nesusirenka savo šiukšlių, ir dėl to kreivai žiūrima į visus stovyklautojus. Taip pat yra chuliganiškų, viešais keliais lekiančių „britvų“ pilotų, kurie gadina motociklininkų bendruomenės įvaizdį.

Lygiai taip pat ir su keturračiais. Užtenka nedidelės gamtą niokojančios chuliganų kompanijos, kad dėl jų veiksmų būtų kreivai žiūrima į visus keturračių vairuotojus“, – įsitikinęs keturračių sportininkas, jais prekiaujančios bendrovės „Motorider“ atstovas Adomas Gančierius.

Kur (ne)galima važiuoti?

Pašnekovas pats neretai leidžiasi į bekelės turus su plačia populiariausių Lietuvoje „CFMoto“ prekių ženklo keturračių bendruomene ir sako, kad begalę emocijų galima pasisemti ir važinėjant tvarkingai, nes Lietuvoje gausu įdomių maršrutų. A. Gančieriaus teigimu, važiavimas keturračiu neprivalo būti vien tik murkdymasis sunkioje bekelėje: yra galybė skirtingo lygio trasų, atitinkančių kone kiekvieno norus, galimybes ir poreikius, jos tinkamos naudoti ištisus metus.

„Pirmiausia, dėl ko dažniausiai kyla ginčų, – kur keturračiais važiuoti negalima. Šiuo atveju sportiniais keturračiais negalima važiuoti praktiškai niekur, jie tinkami tik uždarose trasose. Tuo metu įprastais keturračiais, kokius gamina, pavyzdžiui, „CFMoto“, ir kurie yra registruojami savivaldybėse kaip lengvieji traktoriai, galima važiuoti visur, kur tą galima daryti su traktoriumi. Taigi, visais įmanomais keliais, išskyrus magistrales“, – paaiškina A. Gančierius.

Jis priduria, kad keturračiais, kaip ir visomis kitomis motorinėmis transporto priemonėmis, draudžiama išvažiuoti iš kelio, važiuoti pievomis, miško paklotėmis, užšalusiais vandens telkiniais, upėmis, jei tai nėra brasta kelyje. Važiavimas per gamtą vairuotojui užtraukia baudą nuo 20 iki 140 eurų. Jeigu miško paklotei ar žolinei dangai buvo padaryta žala, skiriama bauda nuo 140 iki 300 eurų.

„Keturračiui galioja tokie patys reikalavimai, kaip ir „Enduro“ ar krosinių motociklų valdytojams, visureigių vairuotojams. Važinėti galima tik keliu. Tačiau tai nereiškia, kad bus nuobodu“, – tikina pašnekovas.

Su automobiliais visų kelių neapvažiuosime

Pasak eksperto, skirtingi metų laikai įvairiems keliams suteikia visiškai naujų atspalvių. Štai ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį kai kurie miško keliukai pažliunga ir gali tapti gana rimtais bekelės ruožais. Ypač važiuojant tomis vietovėmis, kur yra kertamas miškas, galima surasti labai įdomių, pravažumo įgūdžių reikalaujančių, trasų.

„Kelias keliui nelygu. Dauguma keliais traktuojame tik tuos ruožus, kuriais galime važiuoti automobiliais. Tai asfaltiniai keliai, žvyrkeliai, kuriuos rodo navigacija. Tarp jų pavasarį ar rudenį gali būti sunkiau įveikiamų ruožų, tačiau keliai vien tuo neapsiriboja. Keliais skaitomi ir siauri servitutai, vieškeliai miškuose, o jais išraizgyta visa Lietuva. Jais galima važiuoti keturračiais“, – paaiškina „Motorider“ atstovas.

A.Gančierius taip pat džiaugiasi, kad požiūris į pramogavimą keturračiais keičiasi. Rimtos bekelės ir purvo entuziastus keturračių bendruomenėje papildo ir gamtą mylintys turistai, kurie nenori lysti į purvą nuo galvos iki kojų. Žmonės nori tiesiog keliauti, pasiekti tiek atokias vietoves, slepiančias netikėtus gamtos stebuklus, kurias sunku privažiuoti visureigiu.

„Tokių maršrutų taip pat apstu. Lengvos, visais ratais varomos transporto priemonės lengviau įveikia pažliugusius ar tiesiog minkšto pagrindo keliukus jų neardydamos. Kelio ardymas priklauso nuo paties vairuotojo. Visai kaip su automobiliais: galima pajudėti ramiai, galima ir taip, kad prasisuktų ratai“, – tęsia pašnekovas.

Į išvykas – ne tik vasarą

Kaip pažymi keturračių ekspertas, švarioms kelionėms gamtoje tinkamiausi metų laikai yra vasara, vėlyvas pavasaris, ankstyvas ruduo ir netgi gili žiema. Ne veltui keturratį galima susikomplektuoti su šildomomis rankenėlėmis, taip pat yra techninių sprendimų akceleratoriaus rankenėlę, kuri yra spaudžiama nykščiu, padaryti šildomą.

„Daug kas įsivaizduoja, kad keturračiai tinkami tik vasarai, tačiau jie puikiai atsiskleidžia ir žiemą. Tereikia tinkamai apsirengti ir jais galima keliauti net per didelį šaltį. Vairuoti keturratį ant sniego dažnu atveju būna netgi smagiau“, – paaiškina A. Gančierius.

Pašnekovas atskleidžia, kad bekelės entuziastai yra sudarę nemažai įvairaus sudėtingumo lygio maršrutų, kuriais dalijasi savo bendruomenėse. Norint atrasti neišbandytų trasų, galima naudotis bekelės žemėlapiais, rodančiais gerokai platesnį apleistų vieškelių ir servitutinių kelių tinklą, kurių įprastai nerodo kelionėms automobiliais skirtos navigacijos programėlės.

„Su keturračiu smagiausia yra tai, kad tos kelionės neatsibosta, net jeigu ir kartojate tas pačias trasas, nes skirtingais metų laikais jos pasikeičia kardinaliai. Taip pat ir gamta moka nustebinti skirtingais vaizdais. Įsibėgėjantis šaltasis sezonas gali būti puikus metas tuo įsitikinti“, – sako A. Gančierius.