Kotryna Kraptavičiūtė

Kuria eilėraščius; vaidina Pasvalio KC jaunimo dramos studijoje, deklamuoja, groja ir dainuoja; pati kuria poetines kompozicijas.

televizija

po langais

pradėjo filmą

dokumentinį

apie nušokusį

nuo stogo

o gal iš pradžių

nuo proto

po mėnesio

šitos dokumentikos

nušoko senelis

iš gretimos laiptinės

neatlaikė įtampos

spėjo nufilmuot

vėliau parodė

per televiziją sako:

– dirbo profesionalūs

kaskadininkai

***

kas jei pavėluosi mirti

nespėsi nustatytu laiku

kas jei mirsi kol nespėjo

pagroti bliuzo

benamis parke

parkuos groja

klausosi

negirdi

improvizacijom

prapliupo

lietus

išklydus

į stogą trankosi

dvasios –

susiglamžiusios

paklodės

netelpa pro duris

arba nežino

kaip belstis

atsiranda svetimybių

namuose

namai –

svetimybė

miško brolis

išėjau

ir sunku bus

grįžti vėl

prie rėkiančių

sienų

obelys

šį pavasarį

nežydi sode

plevena juoda

skara

strazdų giesmėj

nuaidi mano

mirę žingsniai

subyra

prieangio langas

šukės

kaip kareiviai

tuntu

prisiveja mišką –

vėlu

išparduotuvė

duoti save

parduoti dvasią

ne mano

neturiu

negaliu

ir duoti

atiduoti

įbrukti

išnešti

išbyrėjusius

surinkti

reikia

nuriedėjo

velniop

tie

humanizmai

rytais

I

ištirpo langai

ir sienos

ir grindys

lubos ištirpo

pirma jų

liko tysoti

ant žolės

rasotas kūnas

kaip kiekvieną

rytą

pavėluotas

įstrigęs sapne

neregys

II

jei aš kalbėsiu

apie rudens

šalnas ir žiemą

tu nueik

prie upės

ir išrauk

visas nendres

ir meldus

ir surišęs

parnešk į namus

rytais aš galėsiu

nemirti

nemylėtas

susituokė

atrodo

buvo laimingi

šventė jubiliejus

vieną po kito

buvo spėję

pasimesti

tarp metų

anūkas

kartą paklausė:

– močiute, kam

skirtis senatvėj

– aš jo niekad

nesapnavau, anūkėli

mazochistas kalba savo širdperšoms

I

išeikit kaulų grioveliais

vėju išeikit

pašiaušta dvasia

ugnimi –

kad neužgestų

eikite greitai

tik palikdamos

kvapą aštrų

ir šiltą

kai išeisit dvejosiu

ar ne šalta

kol dar neišėjote

nekalbėkit noriu

pajusti

kaip tirpinate

kūną

po kaulų griovelius

vaikštote vėju

II

žodžiais apsvaiginkit

tembru pargriaukite

euforijoj besikankinantį

kūną paimkit

ir paslėpkit

nelaukite kol atsigaus

prikimusiu koridorium

išeikit

pridėtinė vertė

iškvėpkit mane

čia jau

per daug

įkvėpta

nieko įdomaus

meskim tai

ko per daug

palikim tik

iškvėpimą

tikrą ir paskutinį

palikim jo tiek

kiek yra

artima

muzikos kritikas

rastas negyvas

prie baro

ten vyko

koncertas

kalba, jį uždusino

prastas bliuzas

gatvėje

murmantys

sienas plėšantys

balsai

baimė

be galvos

šiukšlėse rausiasi

dievas išėjęs

į pensiją

dreba žodžiai

bėgantys iš lūpų

kaip iškabų

sutrūkinėję laidai

apsivijęs kojas

velnias šnabžda –

gyvatė

iš prakeikto

rojaus sodo

admirolas –

drugys sunkiais

kareiviškais batais

brenda per balas

ieško draugų

visi kirminais virtę

sumindyti

sunkių batų

admirolas verkia

dve nakts (tarmiškai)

perm

ė vel ryts

lend į nakt

kep kiekvieno

vakaro

netyč nubėg

maratono

ments perštai

aks

laikrodže rodyklos

ė bėgikэ

starta nerand

kadė

bėg

a kas nubėgs

kep kiekvieno kart

tas pats lakims

į maratono

antor

šaldikels susprags

išjungdams

ūžiančio ment

reik pagalbos

knaps

girts

no radiacijos

kaktos`

suvytis kūns

užklotam veidrody

išjunket to garso

aš gyvs

likučiai

vėjas neša

lapus į kambarį

ir čeža ant sintetinių

grindų

vakar abu nuprotėjom

nuprotėjau aš

tu tik palaikei draugiją

buvo ruduo

vakaras valosi nosį

į nakties petį –

temsta

baladė

grojo koncertą

barzdotas

vyras fleita

barzda šiugždėjo

į medinę fleitą

nesigirdėjo

improvizacijų

merginą tai

trikdė ir

traukė

užrašai

vargonininko

bet man tikrai

kurį laiką reikėjo

negyventi

paskui teisinausi

kodėl grojau

džiazą

apleistose

smuklėse

vis kitam

mieste

šį kartą

apsistojau

poeto

kaip gerai būtų

prisigerti bet –

aš blaivas

blaivybės metai

išrikiuoti

vienos problemos

Nyčė sakė

skausmas –

paskata poetams

bet jiems negalima

apie tai garsiai

kalbėti, o taip

gelia

metai – domino

išrikiuoti sugriūva

iš driežų kronikų

chameleonams lengva

jie apsimetėliai

apsimetėliams nelengva

jie ne chameleonai

už atgailą sukalbėk

vėl praleidau mišias

mano nuodėmklausys

juodas miaukia

kartais ateina

tada miegu ant kilimo –

lovą priplaukuoja

nuodėmių

autsaideriai

sekmadieniais jie

plaukia į bažnyčias

meldžiasi sau ir buičiai

pakėlę kelius

nuo vėsių plytelių

šiek tiek padejuoja

eina į namus

pašeria reksus jorkšyrus

paprastai jie dėvi kaukes

jos būna kelių rūšių

vienos iš gražių citatų

kitos – iš plastiko

likę vieni

atsargiai gurkšteli

viskio

su žmonėmis

jie negeria

bijo –

vyne teisybė

iš apdegusio raštelio

mums visiems

išplovė smegenis

tik man –

lietus

o jums –

pigiais skalbimo milteliais

tie su šakėm rado

jūsų kūnus

ir skylėtas galvas

sienas aptaškytas putomis

jie žinojo

ir neklausė

bet atsakiau:

– norėjau pabūti

Viena

deja, pavasaris

vulgariai ropščiasi

iš ilgų paltų

daugiau sagų atlaisvina

pakelės damos

tylu tylu pastatuose  –

ten žaidžia

mizantropai slėpynes

pakampėse

be apšvietimo

murkia

bet išlenda ir į parkus

„įmeskit eurą

į kepurėlę“ —

nusipirksiu spirito 98%

grįžus į sandėlį

neskiesiu ir džiaugsiuos

pavasariu

o vėliau

pavasario žemė

bjaurėsis manim

mobilizuotas pravalymas

„kaip čia viskas susijaukė“

mąstė Dievas

ir paspaudė mygtuką

su užrašu

„maras“