„Kūnai“ išjudins Rokiškį

Kovo 17 d. 18 val. į XXXIX Lietuvos profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ atvyksta Juozo Miltinio dramos teatro šokio spektaklis „Kūnai“ (choreografai / režisieriai: Marius Pinigis, Adrian Carlo Bibiano). Dešimt aktorių, besijaukindami šokio ir judesio kalbą, žiūrovus pakvies pasinerti į vizualumą, neperkrauti galvos reikšmių paieškomis ir, netgi, nebijoti nesuprasti.

Pasak spektaklio kūrėjų, kuo labiau mūsų kasdienybę užvaldo technologijos, tuo ryškiau mes imame tolti nuo savo pačių kūno. Pasauliui kuriantis ir vykstant mūsų mintyse, galvose, akyse, pamirštame ir nebesusimąstome apie kitą mūsų esminę dalį – fizinį kūną. Juk tik jis, kartu su protu ir dvasia, sukuria žmogų kaip kompleksišką visumą. Šokio spektaklyje dėmesys bus skiriamas kūnui, kaip instrumentui, galinčiam kalbėti ir reikšti vidines žmogaus mintis.

Šokio spektaklis „Kūnai“ nesiremia pjese, čia nėra dramaturginės linijos, ja tampa idėja: kūniška komunikacija yra nepakeičiama. Ši mintis kelia klausimą, kaip pažadinti kūnus, kaip juos vėl įgalinti kalbėti? Teatro scenoje aktoriai mintis dažniausiai perteikia žodžiais. Šį kartą atlikėjai susigrąžina užmirštą judesio kalbą, kuri slypi kiekviename iš mūsų. Dešimt skirtingų kartų aktorių žengia į apmąstymus apie bendrą energiją ir pokyčius, kurie vyksta komunikuojant. Juk šokis nėra vien jauno žmogaus atributas, jis nesibaigia ties tam tikra amžiaus riba ir, tuo labiau, nėra skirtas tik profesionalams.

Choreografas Marius Pinigis teigia: „Manau, kad bet kokio stiliaus ar žanro spektaklyje ne visada būtina veiksmus pateisinti logiškai, juk mūsų kasdienybėje neracionalumo yra daugiau nei racionalumo. Pažvelgę į savo mintis neatrastume tolygaus linijinio mąstymo, tad ir „Kūnai“ susideda iš įvaizdžiais paremtų scenų, atvirų stebėtojo interpretacijai. Šokėjai pateikia nuorodas, o ne konkrečias situacijas ir sprendimo variantus.“

Scenos menų kritikė Dovilė Zavedskaitė apie šokio spektaklį „Kūnai“ rašo: „Choreografai sugebėjo sukurti vienalyčio organizmo jausmą, kurio judėjimo plastika, gestų tęstinumas, iš grupinio šokio gimstantys kafkiški įvaizdžiai sutelkė valandos sėdėjimui be žado. Drįsiu pasakyti: begalinio, begalinio grožio darbas.“