Kuo rizikuojame naudodami antiparazitines priemones šunims?

Viena populiariausių temų gyvūnų mylėtojų forumuose – šalutinis antiparazitinių priemonių, skirtų šunims, poveikis. Karštas diskusijas kelia ne tik tablečių, bet ir antkaklių, lašelių, purškiamų aerozolių galima žala gyvūno organizmui. „Kaip ir bet kuris kitas vaistas, visos antiparazitinės priemonės turi savo rizikų. Vis dėlto, ši rizika dažniausiai yra kelis kartus mažesnė nei nauda“, – sako veterinarijos gydytojas, biologijos mokslų daktaras Vytautas Sabūnas, pasakodamas apie tai, kokių bėdų augintiniui gali sukelti antiparazitinės priemonės ir kaip sumažinti šių priemonių riziką keturkojo sveikatai.

Šalutinį poveikį gali turėti visos priemonės

Vienas iš dažniausiai nuskambančių gyvūnų augintojų klausimų – kuri iš antiparazitinių priemonių gali būti laikoma mažiausiai pavojinga? „Deja, visos priemonės turi tam tikrą riziką. Dažniausiai pasitaikantys šalutiniai poveikiai panašūs – tai virškinimo sutrikimai (vėmimas ir viduriavimas), alergija, odos bėrimas, labai retais atvejais – rimtesni neurologiniai sutrikimai. Vis dėlto, net pasireiškus šalutiniam poveikiui, jis dažniausiai praeina po kelių dienų. Kalbant apie realų antiparazitinių priemonių pavojų, svarbu pažymėti, kad jaunikliams jokių apsaugos priemonių praktiškai nėra. Todėl jeigu šuo yra iki 8 savaičių amžiaus ir sveria 1,5–2 kg, jį gelbėti nuo parazitų teks „rankiniu būdu“ – atidžiai apžiūrint po kiekvieno pasivaikščiojimo. Kai kuriais atvejais mažą šuniuką prieš pasivaikščiojimą galima apipurkšti antiparazitinėmis išorinėmis priemonėmis, tačiau savo klientams šios priemonės nerekomenduoju. Purškalai taip pat patenka į kraujotaką ir tai gali turėti liūdnų padarinių jaunam organizmui “, – perspėja V. Sabūnas.

Kokia priemonė gali sukelti neigiamą šuns organizmo reakciją, iš anksto pasakyti sunku, nes tai labai individualu ir priklauso nuo konkretaus šuns ypatumų. „Jeigu pastebėjote alerginę arba kitokią reakciją, kurią sukėlė antiparazitinė priemonė, reikėtų ją pakeisti, o ne visiškai atsisakyti. Jeigu netiko purškalai, padės antkaklis ir pan. Priemonių pasirinkimas tikrai platus, jos susideda iš skirtingų veikliųjų medžiagų, todėl rasti gyvūnui tinkamiausią, pasitarus su veterinaru ir savarankiškai paieškojus informacijos, tikrai pavyks“, – patikina pašnekovas.

Diskutuojant apie antiparazitinių priemonių saugumą, vis dėlto reikėtų atsiminti ir tai, kad visi preparatai, prieš patekdami į rinką, testuojami ir pačių gamintojų, ir atsakingų valstybinių bei Europos Sąjungos institucijų. Todėl svarbu kritiškai vertinti informaciją apie galimą antiparazitinių priemonių žalą ir, esant poreikiui, konsultuotis su veterinarais. „Apsaugos priemonės tikrai apipintos mitais, todėl svarbu pažymėti, kad jeigu jos būtų iš tikro žalingos gyvūnų sveikatai ir tai būtų nustatyta moksliškai, net negalėtume jų įsigyti veterinarijos vaistinėse“, – akcentuoja V. Sabūnas.

Ar antiparazitinės tabletės kenkia šuns kepenims?

Vis dėlto, ko gero, daugiausia gyvūnų augintojų aistrų kelia antiparazitinių tablečių poveikis keturkojų organizmui, pavyzdžiui, baiminamasi, kad jos gali turėti neigiamą poveikį šuns kepenims. „Išties, tai yra vienas dažniausiai girdimų mitų apie antiparazitines tabletes šunims. Kaip jis atsirado ir kodėl paplito Lietuvoje, sunku pasakyti. Gali būti, kad tai susiję su moksliniais tyrimais, kuriais nustatyta, kad tokios tabletės kenkia kačių kepenims, nes kačių ir šunų organizmas bei jo procesai šiek tiek skiriasi. Būtent dėl šių tyrimų rinkoje nėra antiparazitinių tablečių katėms, kurios būtų analogiškos šunų tabletėms“, – pastebi V. Sabūnas.

Vis dėlto, nustatyta, kad kai kurios veislės, pavyzdžiui, koliai ir jų mišrūnai, dėl genų mutacijos gali būti jautresnės apsaugos priemonėms, tarp jų ir tabletėms, sudėtyje turinčioms makrociklinių laktonų. „Vis dėlto panašios išimtys nėra pačios pavojingiausios. Kur kas daugiau bėdų, susijusių su apsaugos priemonėmis, šeimininkai sukelia patys, netinkamai vartodami apsaugos priemones. Todėl svarbu dar kartą pažymėti, kad tablečių jokiu būdu negalima laužyti ir dalyti keliems gyvūnams, o svarbiausia – jokiu būdu nenaudoti šunims skirtų prevencinių priemonių katėms ir atvirkščiai. Deja, iš savo praktikos matome, kad tokių atvejų pasitaiko, nes savininkams atrodo, kad taip jie sutaupys. Tokių „eksperimentų“ pasekmės tikrai gali būti labai liūdnos ir kainuoti ne tik daug papildomų išlaidų, bet ir gyvūno gyvybę“, – akcentuoja biologijos mokslų daktaras.

Ar galima išvis atsisakyti cheminių antiparazitinių priemonių?

Atsakymas į šį klausimą, specialisto teigimu, yra neigiamas – Lietuvos klimato zonoje turime daug gyvūnams pavojingų ligų, kurias platina pirmiausia erkės. Todėl svarstant apie antiparazitinių priemonių naudą ir žalą, pirmiausia reikėtų įvertinti tai, kad, deja, Lietuvoje šunų gyvybei pavojingų ligų paplitimas yra tikrai didelis.

„Gyvename ten, kur nenaudoti prevencinių priemonių yra statistiškai pavojinga. Pavyzdžiui, trys dažniausiai erkių platinamos ligos – babeziozė, anaplazmozė ir Laimo liga. Dažniausiai mūsų platumose pasitaiko kaip tik pavojingiausia iš jų – babeziozė. Laiku pastebėjus šią ligą, apie 80 proc. keturkojų pacientų galima išgydyti, tačiau jeigu liga sukelia komplikacijas arba pastebima per vėlai, dažnai ji baigiasi mirtimi. Be to, jau minėta babeziozė yra labai klastingas priešas – imunitetas jai vieną kartą persirgus dažniausiai nesusiformuoja, nes yra daug šios ligos sukėlėjo genotipų. Esame gydę šunį, kuris per vasarą persirgo babezioze net keturis kartus. Ir tokie pavyzdžiai – tik vienas iš argumentų, kodėl gyvendami Lietuvoje visiškai atmesti prevencijos priemonių naudojimo tiesiog negalime“, – pabrėžia veterinaras.

Vis dėlto, jeigu dėl šuns šeimininkai nusprendžia nenaudoti jokių antiparazitinių vaistų, reikėtų pasirūpinti bent minimaliu gyvūno saugumu. „Pirmiausia, reikėtų atidžiai apžiūrėti ir iššukuoti šunį po kiekvieno pasivaikščiojimo. Taip pat vertėtų turėti priemones, padedančias lengviau ištraukti erkes. Tam gali tikti ir pincetas, ir nebrangios, specialiai erkių traukimui skirtos priemonės iš gyvūnų prekių parduotuvių. Pastebėjus erkę, ją būtina kuo greičiau ištraukti, nes ligos dažniausiai pernešamos po 30–48 valandų po įsisiurbimo. Tiesa, tai nereiškia, kad augintinis negali apsikrėsti ir anksčiau. Traukti erkę reikėtų sukamaisiais judesiais, visiškai nesvarbu prieš ar pagal laikrodžio rodyklę. Geriausia, kai erkė ištraukiama visa, su galva, tačiau nereikėtų jaudintis, jeigu galva lieka šuns kūne. Jeigu pilvelis pašalintas, erkė „nukenksminta“. Vis dėlto, norėčiau pažymėti, kad visos šios „elementarios“ priemonės yra nepakankamos gerai apsaugai nuo erkių pernešamų ligų“, – patarimu dalijasi pašnekovas.