Kūrybos tematika – marga kaip ruduo - AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra

Visi spalio mėnesio atlanke spausdinamos kūrybos autoriai vienaip ar kitaip prisipažįsta: kūryba jiems pasidarė nebe atsitiktiniu nuotykiu. Dauguma ieško joje galimybės dalintis patirtu įspūdžiu, kuris kartais būna toks, jog, rodos, sprogsi, jei neparašysi ar nenupieši. O dažnai norisi atsiskirti nuo visų ir pabūti vienam. Bet kokiu atveju kūryba jiems tapo draugu.

Spalio „tribūnos“ tematika – marga kaip ruduo. Pabandėme sudėlioti mozaiką.

Matyt, nėra kūrėjų, kurie būtų aplenkę meilės temą. Ji svarbi visiems. Kaip ją jaučia jaunesnis ir vyresnis kūrėjas? Galime palyginti Gabijos ir Augustės pajautas.

„Žemynos“ jaunieji kūrėjai savaip prisiminė Vytauto Mačernio metus, o Paulina sueiliavo kūrinėlį savo Tulpių gatvės bendruomenei ir iliustravo savo nuotraukomis.

Julitai Tičkaitei, kaip pati rašo, kūryba jau tapo geriausiu draugu. Skaitydami tikrai pajusite tos draugystės šilumą.

„Nevėžiukus-spaliukus“ pastebėjo „Šaltinio“ progimnazijos mokytoja Izolda Pakalnienė,

5-osios gimnazijos mokytoja Rūta Grinkienė, „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Liudmila Putauskienė, Juozo Miltinio gimnazijos mokytoja Ramutė Matusevičiūtė.

Kūrėjus pastebėjo, o mes skaitykime ir pasidžiaukime!

Gabija Kairytė (8 kl.)

„Rašymas man lyg geriausias draugas. Kai atsitinka kažkas liūdno, džiaugsmingo ar netikėto, nebėgu niekam pasakoti, o tiesiog paimu popieriaus lapą ir rašau… Rašydama atradau save ir tai, kuo noriu būti…“

Laivelio kelias

Jau saulė vakarais nustojo šviest…

O medžių lapai krenta žemėn pasislėpt.

Paukštukai plaukia į spindulėlių glėbį,

O naktys tylios greitai nebebėga…

Jūros ošimas užmigdo pušynus,

Gėlelės pavargusios prigulė žolynuos…

Per jūrą plaukiojęs laivelis ramiai,

Kelio nebespėjo jau užbaigt…

Susitiksim dar…

Susitiksim dar,

Kai spygliai nuo eglių nukris…

Susitiksim dar,

Kai jūroj vandens nebeliks…

Susitiksim dar,

Kai žvaigždės nebespindės…

Susitiksim dar,

Kai mėnulis žemės nebelydės…

Susitiksim dar

Ir vėl lakstysim po pievas drauge…

Susitiksim dar

Ir nepaleisim viens kito, ne…

Tavo filmas

Kartais paskęstu savo mintyse,

O kartais tavo akyse…

Kartais galvoju, kad tu jau išnykai,

Bet prisiminimai grįžta vėl lėtai…

Ir stebiu aš juos kaip tragišką filmą,

Kurio pabaiga toli nuo laimingos.

Ir tikiuos, kad visa tai tik košmaras,

Kad ne toks tavo filmo finalas…

Nakties vienatvė

Nakties vienatvė

Atneša man laimę,

Parodo spindesį

Žvaigždžių…

Ji atneša man

Mažą saulę

Ant savo

Purvinų delnų…

Tu išeisi

Tu išeisi,

Aš tai nujaučiu,

Bet širdžiai

Ir vėl neramu…

Tu išeisi

Išnešdamas juoką,

Pasiimdamas

Mano sapnus…

Tu išeisi, kaip paukštis,

Skrendantis į saulę.

Tu išlėksi

Į šiltąjį glėbį pasaulio…

Augustė Rakauskaitė (11 kl.)

„Stebiu pasaulį, save, žmonių santykius ir vis dar turiu ką pasakyti šiomis temomis. Neretai grožiuosi ir piktinuosi vienu metu. Taip mintys susipina į eilėraštį…“

Grožio skausmas

Kiek kartų peiliai pjaustys kūno odą,

Kol prieš tave stovės išsvajotoji Pandora?

Lyg skulptorius dailini fantazijų skulptūrą,

Pats esi turbūt gabesnis už bet kokią mūzą.

Kraujo lašas teka tyliai dailia koja

Lyg mergaitė paskui kažkieno sukurtą normą.

Nuo kada pasauly atsirado idealas?

Tik širdis nuspręs – tiesa tai ar visgi melas.

Žmogus lyg galerijoje kabantis paveikslas:

Mintys, kūnas… jis visada laisvas.

Tiktai to nežino, kol slegia liūdesys…

O kam nors pasauly jis gražiausias meno kūrinys.

Likimo dvyniai

Tik aš ir juodas dangus. Bet kurgi tu?

Paliesti tavo šiltų rankų šią akimirką aš negaliu…

Bet mintimis piešiu tave,

Tapau neapsakomo grožio paveikslą savo širdyje.

Tavo pažadėtas skambutis praskaidrina vakarą,

Kai gaunu tavo laiškus – lyg neįkainojama pasaka.

Laukiu šanso žvilgtelti į tamsias, gilias akis –

Skaitysiu tarsi knygą bet kurias tavo mintis.

Nebus labai sunku, nes jos panašios-

Mūsų istoriją mano ranka seniai aprašius.

Likimo atsiųstas tu man, sielos dvyny,

Šiam sudėtingam, bet viliojančiam gyvenimo kely.

Laikydamiesi už rankų kalnus nuversim,

Kiekvieną gražią akimirką kaip vyno taurę išgersim,

Dvi atsidavusios pasauliui asmenybės keliaus kartu…

Galbūt likimui leidus taip ir liksim – aš ir tu?

Gintarė Petruokaitė (10 kl.)

„Nors sakoma, kad pavasaris įkvėpimo metas, labai džiaugiuosi, kad galiu kurti ir rudenį. Rašymas mano mėgstamiausia veikla, nes kūryba padeda išsivaduoti iš kasdienybės, o tai ypač šiandien, kai aplink sklando visokios baimės, labai svarbu…“

Vandenys

Šaltos jūrų gelmės mane patraukė,

Tokios paslaptingos ir permainingos,

Žaižaruojančios lyg brangakmeniai

Ar juodesnės už bedugnę.

Negaliu atsiskirti ir nuo ežerų,

Tylių, ramių, palaimingų, gilių.

Ten laumės pinasi kasas

Iš lelijų ir skenduolių kaulų.

Galvoju ir apie upes srauniąsias,

Kiek amžių jos su savimi neša.

Atrodo, keičiasi kaip vėjas kovą,

Bet išlieka vienodos kaip kalnai snieguose.

Klausimas po klausimo

Kuo liūdesys skiriasi nuo džiaugsmo?

Kuo ryžtas stipresnis už baimę?

Kaip galime atspėti skirtumus,

Kai esame tik dulkės vėjyje?

Kiek daug mes dar nežinome?

Kuo tyla skiriasi nuo triukšmo?

Kuo idėja skiriasi nuo iliuzijos?

Kuo meilė skiriasi nuo impulso?

O svarbiausia – kas mes esame?

Vilius Mikelevičius (6 kl.)

„Man patinka žaisti kompiuterinius žaidimus. Svajoju būti geras informatikos specialistas. Patinka sportinis turizmas, lankau karatė klubą. Eilėraščius apie vasarą , saulę kuriu todėl, kad man patinka metų laikas vasara, o kokia vasara be skaisčios saulės!..“

Saulė

Kai saulė šviečia,

smagu išeit į lauką,

žaisti, lakstyt, dūkti

Kai jos nėra,

kai saulė nesirodo visą dieną,

man būna liūdna.

Kartą ant auksaplaukės

smarkiai supykau-

Ji taip nudegino,

kad net verkiau.

Bet greit atleidau,

nes visgi supratau-

be to ugninio kamuolio

būt daug blogiau.

Vasara

Vasarėrė atkeliavo-

saulės spindulys nosytę pakuteno.

Gera džiaugtis spinduliais

ir lakstyt žaliais laukais.

Kvepia gėlės, žydi sodai,

dūzgia bitės žieduose.

Balti debesėliai supas

žydruose vandenyse.

Žmonės, žvėrys ir paukšteliai

mėgaujasi šiluma.

Daug ką galima nuveikti-

vasaros diena ilga.

Benas Kuchalskis (7 kl.)

„2021- ieji – Vytauto Mačernio metai. Septintokai susipažįsta su poeto asmenybe, jo kūryba. Smagu, kad atsiranda bandančių eiliuoti sonetą…“ – pastebi mokytoja Liudmila Putauskienė.

Nakties sonetas

Vieną tamsią vasaros naktį

Mėnulis apšvietė kelią

Į sapnų ir svajonių šalį,

Kur žvaigždės galveles kelia.

Ten regėjau pasaulį mažą,

Aukso dulkėm nuklotą.

Ten mačiau aš pasaulį mažą,

Ir man buvo beprotiškai gera.

O pabudęs ryte pagalvojau:

Ar tikrai po stebuklus klajojau?

Gal tai buvo tik vizija mano?

Ryto saulė apšvietė kelią,

Spindulėliai paglostė galvą.

Ar tikrai taip pasaulyje gera?

Deimantė Zelenauskaitė (7 kl.)

Rudens sonetas

Apsižvalgyk – aplink puikus pasaulis,

Užklotas lapų patalais.

Jis tarsi margaspalvis kailis,

Kurs šildo žemę vakarais.

Raudonas,žalias ir geltonas

Į kiemą įžengia ruduo.

Jis išdidus tarytum povas,

Pamatęs jį suakmenėjo net akmuo.

Visur ramu,nebeskamba jau dainos,

Išskrido paukščiai į šiltus kraštus,

Ilgai teks laukti,kol jie grįš pas mus.

Aplink tamsu,nesistebi jau niekas

Kad kyla vėjas,drasko jis lapus…

Ryte išvysime ne tik medžius ,bet ir save nuogus…

Julita Tičkaitė (10 kl.)

„Itin kūrybinga asmenybė. Ji rašo ne tik eilėraščius ar miniatiūras, bet taip pat ir puikiai piešia. Julitos kūryba pasižymi netradicinėmis įžvalgomis, jaunatvišku atvirumu ir nuoširdumu. Linkiu Julitai didžiausios sėkmės ir džiaugiuosi galimybe prisiliesti prie jos kūrybos “, – rašo mokytoja Rūta Grinkienė.

„Esu. Kūryba mano gyvenime yra lyg geriausias draugas, nes su ja susiduriu kiekviename žingsnyje. Kartais idėjos atsiranda pačiu netikėčiausiu momentu, todėl viską rašausi savo telefone, kad nepamirščiau. Kūryba įvairiausiomis savo formomis mane aplanko net tada, kai man nuobodu. Dažniausiai akistatą su kūryba patiriu tą stebuklingą vakaro metą, kai gulėdama lovoje stengiuosi užmigti. Apie tai ir yra nemaža dalis mano kūrinių, kurie lyg siūlų kamuolys susiraizgę mano galvoje pagaliau turėjo galimybę išvysti dienos šviesą…“

***

Laikas, kai nusidažo pušys geltonai

Ir debesys rausvi pakyla,

Kai ima rūkti kaminai,

O tu gali išgirsti tylą…

***

Po mano lova gyvenantis baubas nėra labai gražus. Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju, kaip jis atrodo, tačiau guosdama savo baimės sukaustytas smegenis, kaskart tikinu save, kad jis nėra baisus. Jis kiekvieną vakarą kantriai laukia, kol imsiu skaičiuoti tas nelemtas avis. Tuomet su džiaugsmu išlenda iš mano palovio, išgirdęs nepasitenkinimo garsą, kai aš eilinį kartą susimaunu, nes man nepavyko užmigti skaičiuojant avis. Tos bailios avys lyg tyčia nešoka per tą nelemtą tvorą ir žiūri į mane lyg į kvailę savo buku žvilgsniu. Tuomet mes su baubu (galėtume jį vadinti Antanu arba Aloyzu), draugiškai išgeriame po puodelį arbatos, sužaidžiame šachmatų partiją, papasakojame savo dienos įspūdžius ir pamatę, kad tie keistuoliai gaidžiai jau pasiruošę pradėti savo koncertą, kurio niekas niekada nelaukia, nusprendžiame pagaliau eiti miegoti. Žinoma, mes abu puikiai žinome, kad jis miegoti neis, tačiau tuo metu tai būna nesvarbu, nes aš pradedu justi, kaip miegas, pasitelkęs savo inkarus, traukia mane žemyn į sapnų gilumą ir, užklojęs šilta antklode, pagaliau įtraukia į savo karalystę, iš kurios išvykti gali priversti tik nelemtas noras į tualetą.

***

Kiekvieną vakarą miesto lempos sukelia gaisrą, kurio niekas negesina. Jis paliekamas degti atvira liepsna, kurios niekas nepastebi. Ta liepsna plinta elektros lemputėmis, gatvių žibintais ir automobilių lempomis. Žmonių akys, prie šio vakarinio gaisro labai greitai priprato. Šį gaisrą galėtume palyginti su pirmuoju sniegu. Pirmą kartą jį pamatę žmonės stebisi ir džiūgauja, o vėliau tai tampa įprastu dalyku, kurio net nematome…

Kiekvieną vakarą užsidega miestas, kurį užgesinti gali tik ryto šviesa…

***

Kiekvieną rytą mokytojas savo kompiuterio ekrane mato bandą avių ir avinų. Pamokos pradžioje, įvairiais balsais keistai mekendami, beveik kiekvienas pasistengia ištarti: „Labas rytas“, o po to prasideda spengianti tyla. Tyla, kurią galima išgirsti kapuose, tačiau toli gražu ne mokykloje, ne pamokoje, ne klasėje. Deja, viskas kitaip. Nuotolinių pamokų metu visi puola slėptis, išjunginėti mikrofonus ir kameras, paslėpti savo veidą ir palikti mokytoją vieną. Mokytojas, apsiginklavęs nemenko dydžio mokslo ir žinių bagažu, kurį kaupė ne vieną dešimtį metų, vienui vienas paliktas kovoti mūšio lauke, pilname apatiškų, miego norinčių avių ir avinų, kurie tikrai nesiruošia atsiversti vadovėlio ar sąsiuvinio. Juk niekas nepatikrins, ką jie iš tiesų daro… Nors mokytojas savo paslaptingųjų žiūrovų ir nemato, tačiau nuojauta nuolat kužda, kad iš visos jų gausos yra bent vienas avinėlis ar avelė, kuris jo klauso. 40 minučių slenka lėtai ir be galo nuobodžiai. Žinoma, kartais pasitaiko išimčių, kai nesugebėdamos atsakyti į užduotą klausimą, avys, apsiginklavusios sunkiais, tačiau iš tolo matomais, blizgančiais melo šarvais, bando įrodyti, kad viską stebi, girdi ir mokosi, nors visi puikiai žino, kad taip tikrai nėra. Kyla ginčas, kuriam pasibaigus, viskas kartojasi iš naujo. Visi pasislėpę po tamsiomis širmomis, ant kurių užrašyti „besimokančiųjų“ vardai, ir toliau saldžiai miega, pusryčiauja ar žaidžia žaidimus, pro ausis praleisdami kiekvieną mokytojo pasakytą žodį. Pamokai einant į pabaigą avys pradeda mankštinti kojas, kad kuo greičiau atsisveikintų ir paspaustų raudoną mygtuką – pamoka pasibaigė. Kartais pasitaiko ir tokių, kurie treniruotės metu, pagauti azarto, per anksti paspaudžia mygtuką ir pasimetę virtualybėje bando sugrįžti atgal. Likus paskutiniosioms sekundėms, kai mokytojas pagaliau ištaria tuos stebuklingus žodžius, leidžiančius mokiniams išeiti iš pamokos, prasideda skambus „Viso gero“ koncertas, po kurio vėl užplūsta spengianti tyla. Mokytojas toje tyloje lieka vienas iki kitos, kupinos tylos pamokos.

***

Pramerki akis – tamsu. Kažkur tolumoje girdi tą erzinantį žadintuvo garsą, kuris tau leidžia suprasti, kad privalai palikti šiltus patalus ir su džiaugsmu priimti visus gyvenimo sunkumus, kurie jau nuo 5 ryto trepsi kojomis prie tavo kambario durų ir nekantrauja su trenksmu įsiveržti vidun. Iš stalčiaus išsitraukęs pirmą po ranka pasitaikiusį megztinį, net nenusiprausęs veido, sėdi prie kompiuterio ekrano. Už lango dar tamsu, todėl užuolaidų, skiriančių tave nuo realaus pasaulio, dar neatitrauki. Įsijungęs stalinę lempą, kuri lyg žibintas turėtų padėti pasirinkti tau teisingą gyvenimo kelią, visa galva, rankomis ir kojomis pasineri į interneto ir mokslo platybes. Jeigu pažiūrėtumėte iš šalies, tikriausiai pamatytumėte, kad iš ekrano kyšo tik kojų pirštų galiukai. Šis nardymas, labai dažnai primenantis skendimą informacijos vandenyse, yra labai stebuklingas. Praradęs laiko nuovoką, pamiršti norą valgyti, miegoti, bendrauti, užsiimti savo norima veikla, galų gale pamiršti net tingėti. Svarbiausias tampa laikrodis, kuris kas valandą primena tau, kad tu turi, tu privalai kažką nufotografuoti, įkelti ir išsiųsti. Laikui bėgant imi panašėti į bananą, kuris, ilgai gulėjęs ant palangės, iš pradžių pasidengia taškeliais, tuomet pradeda juoduoti, kol galiausiai, apsuptas įkyrių vaisinių muselių, savo antruosius namus randa šiukšlių dėžėje. O kas bus su tavimi?

***

Kodėl naktį viskas atrodo kitaip?

Daiktai, žmonės, mintys, net garsai. Naktį lengviau sukurti eilėraštį, ypač savo galvoje, nes klaidžiodamas minčių labirintuose tu jį tučtuojau pamirši. Naktimis lengviau išgirsti kažkur tolumoje važiuojantį automobilį, ar lojantį šunį.

Naktį tu gali išgirsti pačią tylą. Naktimis gali pabandyti sukišti savo mintis į lagaminą ir išsiųsti kažkur toli toli… Tačiau dažniausiai lagaminas tiesiog plyšta ir jos dar labiau išsidraiko, sukeldamos be galo didelę netvarką. Naktimis tu gali leisti savo vaizduotei klaidžioti minčių labirintais, kurti nuostabiausius kūrinius, tekstus, piešinius savo galvoje, nes saulei patekėjus, vis tiek jų neprisiminsi. Naktį viskas apsigaubia magiška tyla, ramuma, leidžia viską apmąstyti ir kurti pačias genialiausias idėjas, kurios lyg nereikšmingi sapnai išnyksta iš tavo atminties. Naktį kiekvienas susikuriame individualų vandenyną, kuriame paskęstame nors trumpam, tol, kol patekės saulė arba nenuorama žadintuvas ims skambėti, primindamas tau, kad yra realusis pasaulis…

***

Debesėlis

Debesėlis apsisprendė:

Eis geriau žinių keliu,

Bet tada staiga pamatė

Piktą baubą prie namų.

Baubas jam nukando koją,

Ranką, galvą ir ausis,

O nuliūdęs debesėlis manė – niekad nebeskris.

Bet tada atskrido fėja,

Baisiu raganos vardu

Ir padėjo debesėliui

Greit pabėgti nuo bėdų.

Ji užbūrė jį stebuklais

Ir kerais labai keistais,

Tai pamatę žmonės žiūri,

Stebis pokyčiais tokiais:

Debesėlis ėmė snigti,

Ėmė kristi iš vidaus,

Žmonės džiaugėsi, jis irgi,

Meilė sklido iš viršaus.

Nors ištirpo debesėlis,

Visas jau, be pabaigos.

Jautėsi labai laimingas,

Nes mylėjo iš vidaus.

Paulina Medeckytė (10 kl.)

„Jaunoji poetė moka paaiškinti, kaip gimsta kūrybinės idėjos, puikiai atskleidžia jausmus, gali vertinti ir kitų kūrybą “, – rašo mokytoja Danguolė Smalinskienė.

Tulpių gatvės paslaptis

Ošia liepos ir beržai,

Auga gėlės ir skrenda varnai.

Matosi iš tolo jau jinai –

Tulpių gatvė, jos kerai.

Tulpių gatvė jus pakvies,

Paklausyt jos paslapties.

Nebijoki prisijungti,

Vietos užteks visiems po truputį.

Apie tai, kaip pirmą kartą

Atsisėdai ant suolelio,

Apie tai, kaip pirmą kartą