Kviečia į Aloyzo Smilingio parodą „Tapyba“

Juozo Miltinio dramos teatre gruodžio 17 d. (ketvirtadienį) atidaroma Aloyzo Smilingio paroda „Tapyba“. Parodą galima apžiūrėti antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 11 iki 14 val.

Apie kūrybą ir save

Gimiau kaime ir vaikystėje neturėjau jokio sąlyčio su profesionaliu menu, nors gabumai piešti pasireiškė anksti. Pirmą tapybos parodą pamačiau būdamas septyniolikos. Poveikis buvo toks stiprus, kad apsisprendžiau – būsiu dailininkas.

Neturėdamas jokio pasiruošimo įstojau į Vilniaus dailės institutą studijuoti grafikos. Gavęs diplomą su grafika atsisveikinau. Taipogi atsisveikinau su tuomet įtvirtintu socialistinio realizmo metodu, todėl buvau nepageidaujamas parodose, nelepinamas užsakymais.

Traukė ir tapyba, ir skulptūra. Kaliau granitą, įsirengiau savo bronzos liejyklą skulptūroms lieti. Pavargęs nuo skulptūros imdavausi teptuko – lygiagrečiai kūriau ir tapybos darbus.
Mane domina meninės idėjos, o ne priklausomybė kokiam cechui ar ištikimybė vienam pasirinktam žanrui ar stiliui. Pats savęs tiražuoti nesu linkęs. Mąstymas keičiasi – keičiasi ir darbai.
Parodos kolekcija sudaryta iš įvairių laikotarpių, stilistiškai skirtingų darbų. Nesistengiu laikytis vienodo braižo, mechaniškai kartoti atradimų. Kūryba – tai nuolatinis ieškojimas.

Dabartinėje savo kūryboje nevaizduoju objektų, kurie jau egzistuoja, kuriuos galima nufotografuoti. Abstrakcija – tai visiškai naujas neegzistuojantis unikalus sukurtas daiktas, dažnai jo net nepakartosi. Tapyba kalba spalvomis ir vaizdais, man ji yra ir turinys ir forma. Kiekvienas fragmentas ar detalė, guldomi į paveikslo visumą taip, kad detalės ir visumos santykis kurtų stiprų emocinį poveikį. Chaotiškas taškymasis dažais galimas, bet dirbdamas sąmoningai, kontroliuodamas procesą, pasieki tam tikrus dalykus – spalvų derinių koncentraciją, kurie veda darbą toliau iki drobės užpildymo, eini ta kryptimi, kur tau “skaniau“, kartais lengvai, kartais sunkiai, kartais rezultatas tenkina, bet būna ir nepasitenkinimo, tepi kitą sluoksnį, keiti – lyg ir gerai, jau gražu, normalu, bet jausmas, kad kažkas ne taip tau pačiam, neleidžia sustoti… O kaip svarbu sustoti laiku!

Racionaliai nesuvokiamas netikėtas rezultatas – man ir yra meno esmė. Gal savo kūrybos metodu ir skiriuosi nuo daugelio Lietuvos tapytojų. Man nebūdingas siužetiškumas, dramatiški vaizdai, liūdesio ir kančios išraiška, liaudiškojo primityvizmo bruožai.
Ko mes norime iš meno? Emocijos, išgyvenimo, to „kažko“, kas „paliečia, kabina“, nepasimiršta… Kad darbas ir po šimto metų būtų tiek pat paveikus, kaip šiandien.

Jei paveikslo prasmę galėčiau išreikšti žodžiais – tai žodžius užrašyčiau ir nereikėtų tapyti… Deja…