Liudas Mažylis. ES dėmesys karui Ukrainoje: iššūkiai bei proveržiai

2024 m. vasario 24 d. bus praėję dveji metai nuo plataus masto rusų karinės invazijos į Ukrainą pradžios. Ko pasimokyta per tą laiką? Europos Sąjunga ir jos valstybės narės nuo pat agresyvaus karo pradžios stojo į demokratinės Ukrainos pusę, pradėjo daug rimčiau vertinti Rusijos grėsmę bei iš to kylančius geopolitinius bei saugumo iššūkius. Ir vis dėlto: per lėtai, per lėtai, per lėtai. 2023 m. mažiau nei pusė NATO šalių Europoje pasiekė aljanso nustatytą 2 proc. nuo BVP gynybos biudžeto tikslą. Lietuva – tarp pirmaujančių. Kai kurie pasižadėjimai, kaip pavyzdžiui ES tikslas iki 2024 m. kovo mėnesio pagaminti ir perduoti Ukrainai 1 mln. artilerijos sviedinių, nebus laiku įvykdyti. Tai akivaizdu remiantis Vokietijos gynybos ministro pasisakymu. Susitarimai, kurie visą laiką atrodė nekvestionuojami ir turintys bendrijos konsensusą, – pavyzdžiui finansinė parama Ukrainai – Vadovų Taryboje praeitų metų pabaigoje tiesiog užstrigo dėl Vengrijos veto. O Rusija, sutelkusi visus finansinius, industrinius bei karinius pajėgumus tęsia brutalų karą Ukrainoje. Tai kas nutiko?

Viešojoje erdvėje pasigirsta, neva Vakarus ištiko „nuovargis“. Nenuostabu: juk vyksta hibridinis karas. Totalus. Todėl finansinės ir karinės paramos skirtos Ukrainai tempai mažėja. Šiuo metu pagrindinis ir rimčiausias iššūkis – finansinės paramos pertrūkiai. Lyg tyčia, kaip tik 2023 m. pabaigoje ir JAV, ir ES užstrigo naujos karinės ir finansinės paramos paketai. JAV Senate nepavykus atsieti paramos Ukrainai nuo migracijos ir vidaus politikos klausimų, 60 mlrd. dolerių pagalbos paketas skirtas Ukrainai taip ir nebuvo patvirtintas. O ES Vadovų Taryboje Vengrijai pasinaudojus veto teise buvo užblokuota 50 mlrd. eurų parama. Tai laikytina ir veikimu prieš ES strateginius interesus. Mes, Europos Parlamento nariai, privalėjome reaguoti kaip įmanoma griežtai. Sausio 18 dieną patvirtinome rezoliuciją dėl padėties Vengrijoje ir įšaldytų ES lėšų. Asmeniškai man svarbiausiais – 3-asis rezoliucijos punktas: Vengrija pastaraisiais metais apsunkino ES gebėjimą veikti užsienio politikos klausimais, kaip tat sankcijos Rusijai ir parama Ukrainai. Todėl su šia rezoliucija siekiame inicijuoti, jog Europos Vadovų Taryba ir valstybės narės imtųsi veiksmų bei įvertintų Vengrijos daromus pažeidimus,  kaip apibrėžta ES sutarties 7 straipsnio 2 dalyje. Kitas svarbus momentas yra gynyba, o Vengrija ir čia sugeba komplikuoti situaciją, vilkindama Švedijos narystės į NATO ratifikavimą. Europos Parlamentas imasi iniciatyvos,  o kartu ir aš:  kreipėmės laišku į Parlamento prezidentę Robertą Metsolą, kad Komisija arba valstybės narės inicijuotų Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnį, jo 3 dalį. Tokiu būdu Vengrijai galėtų būti sustabdytos konkrečios narystės teisės, įskaitant balsavimo teisę Vadovų Taryboje. Jau netrukus, 2024 m. vasario 1 d. Vadovų Taryba surengs specialų susitikimą, kuriame bus vėl aptartas ES biudžetas ir 50 mlrd. eurų papildomos finansinės paramos Ukrainai skyrimas ketverių metų laikotarpiui. Ar Vengrijai daromos spaudimas privers jos vadovą apsigalvoti, ar visoms ES narėms užteks politinės valios patvirtinti finansinę paramą Ukrainai?

Tenka pripažinti, kad pataikavimas Rusijai – ne vienos valstybės realybė. Nuolaidžiaujama energetikos, finansų srityse, periodiškai vis pliūpteli „gailestis“ dėl rusiškos kultūros, „atjauta“ savęs realizuoti negalėsiantiems rusų bei baltarusių sportininkams. Dėl energetikos – tai nuo invazijos pradžios Rusijos iškastinio kuro importas į Europos Sąjungą sumažėjo daugiau nei perpus. Taigi lyg ir „stiklinė jau pusiau tuščia“. Tačiau ES vis dar išlieka didžiausia rusiško iškastinio kuro importuotoja: nėra taikomas embargas Rusijos iškastinių dujų ir naftos žaliavų tiekimui vamzdynais. Taigi „stiklinė vis dar pusiau pilna“. O dar gi „Rosatom“ ir visas Rusijos branduolinės energetikos sektorius nėra įtrauktas į ES sankcijų paketus. Reikia pabrėžti, kad „Rosatom“ kartu su okupantais užgrobė Zaporižios atominę elektrinę Ukrainoje, ten taikė smurtą ir prievartą prieš darbuotojus bei tiesiogiai yra atsakinga dėl visų kilusių incidentų. Todėl dėl nuolatinių Rusijos karinių pajėgų provokacijų ir „Rosatom“ branduolinės saugos ir saugumo reikalavimų nesilaikymo Zaporižios atominėje elektrinėje laišku kreipiausi į Europos Komisiją. Komisija anksčiau dėl Zaporižios situacijos yra minėjusi, jog ES ir jos valstybės narės remia Ukrainą branduolinės ir radiacinės saugos srityje ir teikia finansinę bei materialinę pagalbą pagal civilinės saugos mechanizmą ir Europos tarptautinio bendradarbiavimo branduolinės saugos srityje priemonę. Todėl ES institucijos bei narės privalo visą laiką būti pasirengusios reaguoti į bet kokias Rusijos provokacijas Zaporižios atominėje elektrinėje.

Dar viena problema – rusų oligarchų pinigai vis dar cirkuliuoja Europos bankuose. Taip pat kai kurie Vakarų bei Europos bankai vis dar tęsia operacijas Rusijoje, ten uždirbami rekordinius pelnus. Akivaizdu, kad Europos Centrinis Bankas privalo taikyti daug didesnį spaudimą bankams, turintiems ES viduje suteiktą licenciją.

O dėl sporto, tai iš tiesų gėda dėl Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sprendimo leisti atskiriems Rusijos ir Baltarusijos sportininkams dalyvauti Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse po neutralia vėliava. Rusija visais laikais išnaudojo sportą ir kultūrą propagandai. Dar 2023 m. vasario 16 d. Europos Parlamento rezoliucijoje, skirtoje paminėti metus nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, pasmerkėme Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimą. Parlamente akcentavome, kad Rusija iš viso turėtų būti išbraukta iš bet kokių, mokslinių, kultūrinių bei sportinių renginių. Juk Rusija kiekvieną dieną ne tik žudo žmones, daro neatitaisomą žalą gamtai, o ir naikina bei plėšia Ukrainos kultūros paveldą. Ir nuo tada, diena po dienos, ėjo ir praėjo dar vieneri karo metai…

Europos Parlamente atstovauju Europos liaudies partijos frakcijai. Mūsų politinės grupės europarlamentarai nuolat daro spaudimą visais lygiais ir akcentuoja, kad Rusija privalo būti nugalėta Ukrainoje, ir tikėtina – karo lauke. Baltijos šalys tai supranta geriausiai. Latvija, Lietuva ir Estija, būdamos NATO narės, apie tai kalba aktyviausiai. Kalbama apie bendros gynybos zonos poreikį Rytų flange, konkrečiai, apie poreikį plėtoti bendradarbiavimą raketų ir artilerijos srityje. Regioninis gynybos „skėtis“ privalėtų būti dar platesnis, įtraukiant Suomiją bei Lenkiją, o ateityje ir Ukrainą. Prieš porą mėnesių Briuselyje pristačiau parodą „Nuo Helsinkio iki Kijevo: atgal į ateitį“, kur buvo aptarti istoriniai bandymai megzti daugiašalį aljansą šioje geopolitinėje erdvėje. Verta prisiminti, kad vienas iš bandymų formuoti regioninę geopolitinę galią ir buvo 1920-aisiais Buldurių konferencija. Deja, ano meto politinės aplinkybės klostėsi taip, kad idėja nebuvo realizuota. Po 100 metų jos aktualumas man atrodo vėl akivaizdus.

Didinti gynybinį atsparumą turi ir ES institucijos. Vasarį ketinama pristatyti Europos gynybos pramonės strategiją (angl. European Defence Investment Program). Tikėtina, su šia strategija bus siekiama įgyvendinti daugiau bendrų ginklų pirkimų ir koordinuoti vyriausybių gynybos biudžetus. Taip pat bus bandoma orientuotis į gamybinių pajėgumų didinimą. Atėjo laikas, kai Europa turi nustoti kiekvieną kartą baimintis dėl pokyčių Baltuosiuose rūmuose.

Tad „nuvargusių Vakarų“ naratyvas, kuris naudingas tik Rusijai ir jos sąjungininkėms, privalo būti perkeistas. Radikalūs bei populistiniai politiniai judėjimai Europoje siekia išstumti Ukrainos temą iš politinės darbotvarkės. Tačiau taip neįvyks: ES narės demonstruoja norą tartis ir laikytis finansinių bei politinių įsipareigojimų Ukrainai. Toji politinė partnerystė – aiškiai ilgalaikė.