Megi Maradišvili

863779261

„Abiturientė, ieškanti kitokio pasaulio įžvalgų kad ir kasdienėje gyvenimo situacijoje ir impresionistiškai matanti tai, ką gali jausti meniškos sielos žmogus”.

Dvi ežere plaukiojančios gulbės

Mano gyvenimas prasidėjo gilios  žiemos ankstyvą rytą. Taip man pasakė mama, kai paaugau. Laksčiau po kiemą ir mišką nerūpestinga bent dešimt  vasarų ir žiemų.  Tada dar nežinojau, net nesupratau, kokią didžiulę dovaną aš turiu.

Po to ketverius metus įnikau skaityti. Buvau nuotykių ieškotoja.

Dabar man jau keturiolika. Dažnai nuėjusi į giraitę,  prisėdu ant nusvirusio prie pat vandens medžio kamieno ir žiūrėdama į ežere plaukiojančias dvi gulbes viską apmąstau. Savęs dažnai klausiu: kodėl aš gyvenu, kodėl galiu matyti, kodėl galiu girdėti, dainuoti, liesti ir jausti? Kaip ir kam už tai dėkoti ?

Ilgai neradau atsakymo į šiuos klausimus.  Vieną vasaros vakarą, kai vėl pasiekiau savo mėgstamiausią  vietą giraitėje, klestelėjau ant šlapio medžio kamieno ir pažvelgiau į ežerą, pamačiau tai, kas suvirpino mane iki sielos gelmių. Ežere plaukiojo tik viena gulbė!  Tada kaip tirada susidėliojo mintys- atsakymai.

Gyvenimas man suteikė galimybę matyti spalvas, tačiau tik aš galiu nulemti jų ryškumą. Tik nuo manęs priklauso, kokiomis spalvomis nudažysiu savo kasdienybę.

Gyvenimas man suteikė galimybę girdėti, tačiau tik nuo manęs priklauso, ko klausytis, o ko negirdėti kad ir  rankomis užsidengus ausis.

Gyvenimas man suteikė galimybę vaikščioti ir tik aš galiu nuspręsti, kuriuo keliu eisiu pirmadienį į mokyklą, o kuriuo grįšiu.

Gyvenimas man suteikė galimybę kalbėti. Galiu pasakyti draugei, kokia ji graži, ir taip suteikti jai šiek tiek laimės. Galiu pasakyti mamai, kaip ją myliu ir padėkoti už suteiktą gyvybę. Ir tėtį galiu tik savo meile paskatinti bei nudžiuginti.

O svarbiausia, gyvenimas man padovanojo jausmus, kurie nušviečia kelią į teisingumą, gailestingumą, nuoširdumą, laimę ir ramybę. Būtent jausmai  parodo, jog žmogus sutvertas padėti kitam žmogui.

Taigi tas vakaras mano gyvenime buvo lemtingas, nes klausimas, kaip man  padėkoti pasauliui už suteiktą gyvybę,  įgavo prasmę, ryškėjo atsakymų kontūrai.

Grįžusi mano savo mintimis pasidalinau su mama.

Ji patvirtino:  žmogus gimsta džiaugtis ir džiuginti kitus, didžiausia dovana – naudotis tuo, kokių galimybių  suteikia pasaulis, ir taip dovanoti laimę kitiems.

Ir nors jau niekada nesužinosiu, kur dingo balta kaip sniegas gulbė, tačiau visada liksiu jai dėkinga už progą susidėlioti savo pasaulį.