Negi kas gali sutrukdyti kūrybinei minčiai gyventi? (balandis)

Visi balandžio mėnesio atlanko NEVĖŽIS jaunieji kūrėjai – panevėžiečiai.

 „Miltinukė“ Rusnė mūsų projekte nebe naujokė. Dar besimokydama „Vyturio“ progimnazijoje, ji buvo nominuota „Sidabrinio Nevėžiuko“ titulu. Dabar jaunoji kūrėja, atrodo, išgyvena „savo poetinio rakto“ ieškojimo įkarštį. Pamatysime. Tuoj, tuoj…

Labai netikėtas ir šaunus Vakario Žentilio pasirodymas mūsų „tribūnoje“. Regis, smulkusis prozos žanras jam labiausiai patinka. Patvirtiname – ir tinka!

Ievos Andrijauskaitės progines eiles jau spausdinome. Tačiau, skaitant atsiųstus kūrinius, aišku, kad jaunajai kūrėjai artimiausi širdžiai lyriški pamąstymai, gal esė. Gerai, nebandykime klasifikuoti ar dėti į lentynėles, bet paskaitykime. Ir būtinai linkėkime šiai dvyliktokei nenustoti rašyti, eksperimentuoti ir rasti savąjį grynuolį.

Mija ir Andrėja – septintokės. Projekte dalyvauja pirmąkart. Tačiau įsiveržė kaip šviežaus vėjo gūsis. Kiekviena iš jų – jau su savita pasaulėžiūra, filosofinio mąstymo užuomazga, pasiruošusios kūrybiniam tobulėjimui. Žodžiu, labai norisi, kad kūrėjos bręstų, nes sėklos, regis, jau nukrito ne į šalikelę.

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo Juozo Miltinio gimnazijos mokytoja Virginija Milaševičienė, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mokytoja Daina Rasalskienė, „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Projektas „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ net pandemijos sąlygomis nesustoja. Negi kas gali sutrukdyti kūrybinei minčiai gyventi?

Rusnė Tauraitė (10 kl.)

,,Man visada sunku kalbėti, visada nepasitikiu savimi, bet mėgstu slapčiausias mintis patikėti baltam popieriaus lapui, savo užrašų knygelei,“ – taip apie save kalba jaunoji poetė Rusnė, kuri domisi ne tik poetine mintimi, bet ir daile.

„Rusnei linkėčiau tik didžiulės kūrybinės sėkmės, kuri nėra tas tylusis paukštis, ji neatskris ir nenutūps ant rankos vos pašaukus. Kūryba – maloni dovana, kuri mėgsta nusišypsoti, mylėk ją, būk jai atvira,“ – Juozo Miltinio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Virginija Milaševičienė.

***

Trinkt – kauliukai į žemę

Rieda gyvenimo keliu.

Visi įžvelgiame meilę.

Trinkt –  kauliukai į žemę

Kai kurie vejasi laimę.

Trinkt – kauliukai į žemę

Rieda gyvenimo keliu…

***

Pavasaris grįš

Kodėl mes nebe drauge?

Ant lango lašai…

Vakaris Žentilis (10 kl.)

„Vakaris iš tų žmonių, kurie daugiau klausosi negu kalba. Gal todėl ir jo kūrybiniai bandymai (ne per pamoką, ne kaip namų darbai) yra ir netikėti, ir įdomūs“, – rašo mokytoja Lina Rastenienė. „Manau, kad kūriniuose, taip pat ir gyvenime, visada yra lengviau kalbėti apie kitus nei apie save, juk gyvename tokiame amžiuje, kuriame vieni apkalbame kitus ir tik retais atvejais pažvelgiame į savo vidinį pasaulį…“ – apie save rašo jaunasis Juozo Miltinio gimnazijos kūrėjas.

*

                      Čia. O gal neturėčiau sakyti, kad ČIA. Lyg visiškai nauja erdvė, kurioje neegzistuoja vietą apibūdinanti sąvoka. Šioje erdvėje nėra nei skausmo, nei liūdesio, visos buvusios emocijos dingo. Aš egzistuoju. Čia nėra žmonių, tėra ląstelės, kurios kartu sudaro bendrą individą. Utopija – jei kas manęs paklaustų. Aš skęstu. Nežinau, ar tai išvis įmanoma. Prašau pagalbos, bet niekas manęs negirdi. Lyg šioje erdvėje garsas nekeliauja oru. Nors nežinau, ar čia išvis yra oro, tačiau nenustoju šaukti. Iššvaisčiau visas jėgas, negaliu pajudėti. Paskendau. Plūduriuoju begaliniame tamsos vandenyne. Keista, tačiau nieko nejaučiu, nebejaučiu kitų ląstelių – tokių kaip aš būties. Ar taip gali būti, kad po viso šio laiko viskas baigėsi? Kančia ir skausmas dingo. Gal tai ilgai lauktos pabaigos pradžia?

*

                      Karšta vasaros diena. Tavo gilios, vandenyno mėlio akys žvelgė į mane su meile. Susilieję rankų pirštai tarytum sujungė mus į vieną organizmą. Atrodė, lyg gamta lenkėsi prieš mūsų begalinę meilę, kai ėjom kartu. Aš buvau tavo, o tu mano. Daugiau nieko nereikėjo – buvome laimingi. Bet atslinko audra… Ledinis lietus pažadino iš nuostabaus sapno… Tavęs šalia nebuvo, buvau tik aš. Viską supratau…

*

                      Jaučiu stingdantį šaltį, jis nuo kojų pirštų po truputėlį užplūsta visą mano kūną, kiekvieną jo dalelę, kiekvieną molekulę. Lyg visas liūdesys, kurį gniaužiau ilgą laiką, vėl sugrįžo. Keista, niekaip negaliu suprasti kodėl… Gal dėl to, jog prisiminiau tave…? O galbūt prisiminiau tą juodą audros debesį, kuris aplankydavo mane, kai nieko nebūdavo šalia? Puikiai pamenu jo būtį: tą beviltiškumą, žlugdantį liūdesį, stingdančią baimę… Supratau, kad tau manęs nereikia. Buvau tau tik našta šiame neramiame pasaulyje. Aš išėjau, bet kodėl man išeinant su ašarom akyse maldavai, kad grįžčiau? Žinojai, jog kelio atgal jau nebėra. Turėjai justi palengvėjimą. Tu buvai laisva! Bet jautei tik didžiulį sielvartą. It strėlė pervėrė tavo širdį. Atleisk, supratau: padariau klaidą, deja, jau per vėlu. Tave nusinešė tolyn pagundų liūnai, tarsi neramios jūros bangos. Tu skęsti. Grimzti žemyn į dugną, trūksta oro. Paskutinius oro gurkšnius iššvaistei kartodama mano vardą, bet manęs šalia jau nebėra…

*

                      Ramybės apsuptyje. Laiko išniekintas suolelis, kuris čia stovi visą amžinybę. Danguje nei vieno debesėlio. Saulės spinduliai nugula ant mano blyškių skruostų. Šiaurinis vėjas nerūpestingai draiko plaukus, ant medžio šakos ritmingai gieda lakštingala, kalasi žalia žolė po negailestingos žiemos. Tarsi visa gamta pabudo iš ilgo miego, pažadinta stebuklingos jėgos. Verčia pagalvoti: ,,Ak, koks gražus tas pavasaris!“

Mija Trepulytė (7 kl.)

„Mokinė kūrė visą laiką, bet pastaruoju metu tapo atidesnė detalėms, į viską žvelgia kitaip. Mijai svarbūs kitokie žmonės, todėl jos darbuose netikėtos įžvalgos, gilios mintys,“ – rašo „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Keistas sapnas

(pasaka)

                  Vieną nuostabų vasaros rytą nubudusi anksčiau nei mano šeima išėjau pasivaikščioti po mišką.

                     Vos tik įžengusi, pajutau po kojomis traškančius pušų spyglius bei supuvusius lapus, likusius nuo praeito rudens. Grožėjausi mišriojo miško žavesiu. Čia augo didingieji ąžuolai, šalia jų žaliavo beržai su savo margaisiais kamienais, nukarusiomis šakomis. Tolėliau iš po medžių šakų pradėjo lįsti pušys – miško karalaitės. Žvilgtelėjus į viršų, pradėjo svaigti galva –  pro pušų viršūnes ramus vėjas plukdė purius, lyg gulbės plunksnos, debesis. Nuleidau akis į žemę. Po kojomis pajutau miško pagalvėles – samanas. Pro jas buvo galima įžvelgti oranžines galveles – tai voveraitės. Prisiminusi gardų jų skonį pradėjau rinkti. Kai kibirėlis buvo pilnas, pasukau akis į ką tik šalia manęs nukritusią knygą, ant kurios nupieštas dailus paukštelis. Žvilgtelėjau į tą pusę iš kurios ji nukrito, tik tada pamačiau prie medžio virvines kopėčias, pakėliau knygą ir pakilau į viršų.

                  Lipdama pastebėjau voverytę, šuoliuojančią nuo šakos ant šakos ir bandančią įšokti į didelį virš mano galvos kabantį kvadratą, supratau, jog tai namelis. Voverė stryktelėjo ir pradingo namelio nežinioje. Kai užlipau, pamačiau senas medines duris su iš mažų vandens nugludintų stiklo gabalėlių langu ir  dailų varpelį. Paskambinau juo, nuaidėjo gražus ir skambus gegutės kukavimas. Po kelių akimirkų pasigirdo tylūs žingsniai, paskui durų skląsčio girgždesys. Prasivėrus durims išvydau pagyvenusią moterį ir ant jos peties tupinčią tą pačią voverytę. Pamačiusi mano rankose savo knygą, ji labai apsidžiaugė, pasisveikino, pakvietė užeiti į vidų. Įėjusi išvydau daug įvairių augalų ir gyvūnų. Čia buvo čiobrelių, bruknių, mėlynių, pušų spyglių, kankorėžių ir kaštonų. Pastebėjau akvariumą, kuriame plaukiojo žuvelės, greta jų ropojo mažas vėžliukas. Taip pat ten buvo keli zuikiai ir maži voveriukai – tikriausiai voverės vaikai. Namelio viduryje stovėjo foteliukas, stalas su kėde, buvo maža virtuvėlė. Viską apžiūrėjusi, pamačiau, jog prie sienos kabo kopėtėlės, vedančios į antrą aukštą ir besileidžiančios žemyn. Paklausiau, kur jos veda ir senelė pasakė, kad tai paslaptis, kurios niekam neišduoda. Staiga pamačiau jos akyse ašaras ir supratau, jog tai jai per daug skaudu. Bandžiau nukreipti kalbą ir pradžiuginti, tad pasiūliau nueiti prie jūros.

                Pasiėmusi kelis daiktus, senučiukė su manimi nusileido žemyn. Labai nustebau, kad tokia sena, o moka taip greitai lipti virvinėmis kopėčiomis. Paskui ji nuvedė man nepažįstamu miško taku jūros link. Sustabdė, kai buvome prie pat skardžio. Pamačiau, kad iš abiejų pusių mus gaubia gražiosios pušys ir visos iki vienos buvo šiek tiek pasvirusios tankumyno link, lyg ten jas būtų nukreipęs vėjas. Paskui, pažvelgusi į viršūnes, išvydau praskrendančias jūros paukštes žuvėdras. Sekiau jas, mano akys užtiko banguojančią platybę – jūrą. Ji mane pakerėjo, net nesupratau kiek laiko ten stovėjau, tik pamačiau, kad močiutė jau apačioje ir pakerėta stebi, kaip bangos vilnija kranto link. Pasileidau žemyn nuo skardžio pas senelę, atsistojau šalia. Pažvelgusi į ją, mačiau, kad ji užsimerkusi, ramiai alsuoja vandeniui. Užsimerkiau, pasekiau jos pavyzdžiu. Nosį kuteno pušų sakų ir nuo jūros sklindantis jodo kvapas, pro ausis sklido nuostabusis ošimas, miško skleidžiamas garsas. Pasukusi galvą, išvydau į mane spoksančią močiutę, iš jos žvilgsnio supratau, jog ji klausia, ar patiko. Linktelėjau galvą.

                Vėliau ji paklausė, ar nesušalau, turbūt pamatė mano drebančius kelius, juk buvo tik 5 valanda iš ryto, o oras prie jūros net vasarą šaltokas. Nutarėme užsikurti laužą ir išsivirti arbatos. Surinkome daug šakų ir iš akmenų įrengėme laužavietę, užsikūrėme laužą. Atsisėdome ant dviejų rąstų. Mus apgaubė tokia tyla. Po kelių minučių ramybę nutraukė senutė. Ji atsiduso, pasakė, jog manimi pasitiki, tad mielai išduos savo paslaptį. Senelės vardas Marcelė. Ji lietuvė,  norėjusi  ramybės ir taikos, bet jos meilės laisvei, kalbų apie karo nutraukimą niekas nesiklausė  ir manė, kad pastaroji išprotėjusi. Tad jai teko bėgti iš Lietuvos, nors niekas leidimo nesuteikė. Vieną naktį jai pavyko, bet pati to nežinodama, pasiėmė su savim vieną moteriškę, bet greitai buvo sučiupta. Marcelei pavyko pabėgti ir pasislėpti šiame miške. Visus šiuos metus mito ten buvusiais sausais daviniais, paliktais namelyje, miško gėrybėmis. Stebėdama gamtą ji priprato prie visos šios aplinkos, tad nebenorėjo grįžti į civilizaciją. Susitvarkė namelį. Pasakojo ilgai. Baigusi atsisuko ir švelniai man nusišypsojo. Paėmiau ją už rankos, suspaudžiau dėkodama už jos drąsą,  paguodžiau dėl to, kad viską prarado. Abi atsidusome pasiėmėme nuo laužo arbatinį, į jos pačios pagamintus puodelius iš akmens įsipylėme arbatos ir ėmėme gurkšnoti.

            Kai  puodeliai ištuštėjo, viską susitvarkėme, užlipome ant skardžio, pamojome jūrai ir patraukėme namelio link. Trobelėje užlipome aukštyn, ji iš už po stalo atidarė dureles, iš ten paėmė mažą susiraičiusį raktelį, nuėjo prie vienos iš lentynų ir į savo pusę palenkė knygą „Jūros perlai“, lentyna persiskyrė per pusę. Marcelė įėjo vidun, man nieko nebeliko, tik nueiti paskui  mažos skrynelės link, į kurią ji  įkišo raktą, pasuko priešingai laikrodžio rodyklei, tada girgždėdama spyna nukrito ir supuvusių lentų skrynelė atsidarė. Joje buvo prikrauta spindinčių vandens nugludintų stikliukų. Močiutė parodė jos link, liepė išsirinkti vieną iš jų. Mano akį patraukė tik vienas. Jis buvo žydrosios jūros atspalvio, apvalus su keliais įdubimais ir nedaug peršviečiamas. Kai jį parodžiau Marcelei, ši tarė, kad tai geras pasirinkimas. Pasak jos, šie „plokštieji deimantai“ taip juos vadino, yra nepaprasti ir gelbėja nuo nelaimių. Ja netikėjau, bet balsiai to nesakiau, nes juk sena buvo, o visi tokie žmonės yra šiek tiek keisti, kartais elgiasi kaip maži vaikai – prisigalvoja nesąmonių apie lobius ir kitokius mitinius dalykus.

         Padėkojau už stikliuką ir išėjau. Patraukiau namų link. Kadangi ji savo noru tiek laiko gyveno paslaptingojo miško glūdumoje, nemanau, kad  norėtų, jog kas nors sužinotų apie septyniasdešimtmtę moterį, kuri, būdama trisdešimt penkerių, pabėgo iš savo šalies ir pasislėpė miške. Tad jos pasakyta paslaptis liko to laužo laužo liepsnose, be abejonės, mano atmintyje. Namuose pasidėjau stikliuką ant stalelio. Nepajutau, kaip mane apgaubė miego migla, lydima gaivaus miško oro ir tylių garsų.

                Pabudau žadinama paukščių giesmių, taip pat mažojo broliuko raginimų keltis. Pagalvojau, kad buvo geras sapnas. Atsikėliau, nuėjau pas tėvus ir tetą namelio terasoje.  Per žioplumą užmiršau jiems nunešti parodyti stikliuką, kuris tebegulėjo ant staliuko, blizgėjo apšviestas  jau pakilusios ryto saulės šviesoje. Šį stikliuką radau pati aną rytą, kai vaikščiojau jūros pakrante viena. Ne su senole, kuri, galimai, davė tą lobį mano sapne…

Andrėja Kairelytė (7 kl.)

„Tai gilaus mąstymo, tikros meniškos sielos bei tvirtos neginčytinos nuomonės žmogus. Andrėja savo kūrybiniuose darbuose pasaulį mato tarsi suaugusio žmogaus akimis, gal todėl ir platus jos akiratis,“ – jaunąją kūrėją pristato „Vilties” progimnazijos  mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Žiemos kelias

         Grįžtu namo. Regiu iš pakampių išlindusius pasipiktinusius žmones, spoksančius į mane lyg būčiau kokia ateivė, nors iš tikrųjų aš tik šypsausi. Tiesą pasakius, žmonės manęs nedomina, man rūpi paukščiai. Jų nedaug, bet juos linksma stebėti. Stebiu apie dešimt minučių. Pešasi dėl kiekvienos nukritusios kruopos. Jeigu tik stiprus vėjas papučia kruopas, į tą pusę paukščiai ir skrenda. Juokdamasi iš paukščių, net nepastebėjau, kaip mano rankos sušalo, todėl skubiai užsimaunu pirštines, mamos šįryt slapta įdėtas į kišenes. Per tas dešimt minučių taip sutemo, net nespėjau dar grįžti namo. Susivokdama, kad jau laikas, pamačiau byrančias mažas snaigeles. Jų net nejutau, krito kaip mažos plunksnelės. Kadangi tapo nuobodu skęsti savo mintyse, užsidėjau ausines ir pasileidau muziką. Gera vaikščioti tuščiose gatvėse. Bet, kad ir kaip vieniša jausčiausi, niekados nebūsiu viena. Į žandus pūs kandantis vėjas, balandžiai skrajos ieškodami prieglobsčio, sniegas po mano kojomis bus purus kaip močiutės iškeptos bandelės, o šviesos žibintai visada stebės aplinką ir mane. Užteks. Laikas praverti namų duris ir pasinerti į kasdienį, kupiną įvykių pasaulį.

Vandens karalystė                  

      Saulė besąlygiškai kaitina visus, kas tik išeina į lauką. Ir aš viena iš jų. Danguje plaukioja keisti, lyg mažo vaiko nupiešti debesys. O vėjas šią dieną nusprendė pailsėti ir jo nepajusi nė viena kūno dalimi. Stengiuosi laikytis šešėlio ir nesistoti ant kojas deginančio smėlio. O kai pasiruošiu, be stabdžių lekiu į jūrą ir leidžiu vandeniui pasiglemžti mano kūną. Vanduo sūrokas ir peršviečiamas kaip stiklo gabalas. Dėl to tik panirusi regiu visas vaivorykštės spalvas. Gamta labai keista. Tokias ryškias spalvas ir išsiskiriančius tonus paslėpė jūrų dugnas. Koralai yra tikrai kaip iš pasakos: skirtingų spalvų, dydžių ir net formų. Gyvūnija taip pat neatsilieka. Taipogi kerinčiai žavi ir susuka pilvą. Mane iš visų šonų apgaubia mažos ir kutenančios žuvytės, toliau matau monotoniškai ir ritmiškai plaukiajončias medūzas, o pažvelgusi po kojomis, regiu stūksančius kelis jūros ežius. Viskas atrodo pavojingai, bet labai pasakiškai. Laikas grįžti į realybę. Gražiausi dalykai visąlaik būna užslėpti.

Ieva Andrijauskaitė (12 kl.)

 „Esu Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos abiturientė. Kuriu eilėraščius, rašau rašinius, tad norėčiau pasidalinti …“ – apie save rašo kūrėja.

Online‘e galima tapti bet kuo?

Mes visada ką nors sugalvojame,

kad sukurtume įspūdį, jog gyvename.

Samuelis Beketas

Šiandien sugebu atsikelti kaip niekad anksti – lygiai trečią valandą dienos – laikas veikti! Skubu parašyti mamai žinutę, kad jau atsikėliau, girdžiu, kaip iš už sienos suvibruoja jos mobilusis, vadinasi, žinutę gavo. Tuomet iškart tikrinu facebook‘ą ir ketinu įkelti nuotrauką. Vakar, o gal užvakar, „sumontavau“ pritrenkiančią asmenukę, nekantrauju ja pasidalinti su draugais, su prierašu : „Na ir dienelė! Šiandien, šią produktyvią, nuotaikingą ir nuostabią dieną, pradėjau rytiniu sportu kalnuose, o po jo – mano mylimiausi pusryčiai – salotų rinkinys, kuris suteikia tiek daug energijos, kad galėčiau įkopti į Everestą. Du kartus. #sportas-sveikata #sveikas gyvenimo būdas“.Vos įkėlus nuotrauką, pasipila reakcijos, komplimentai, palaikymo šūksniai, skatinimai nesustoti, begalinės pagyros – kokia palaima! Šitaip pamaloninta jau noriu verstis ant kito šono pabaigti grožio miego seansą, tačiau gaunu mamos žinutę: ,,Vakarienė paruošta. Ar papjaustyti pomidorų?” Pomidorų? Ar ji juokauja? Šlykštesnio sumanymo, ko gero, ir negalėjo parašyti, gal dar sugalvos salotos lapą įdėti. Ar aš panaši į žolėdį gyvūną? Tiek to, vos ne vos išsiridenu iš lovos, turiu paskubėti, važiuosime kažkur, kur nebus interneto. Ak, taip, pas močiutę.

Pasaulis verkia, įsipainiojęs tarp socialinių tinklų,

Tikrove netikiu, o Internetu – tikiu.

Jau nuo senovės laikų žmonės naudoja kaukes vaidinimams, ritualams, persikūnijimui, neatpažįstamam pasikeitimui, pabėgimui nuo savęs. Toks nuolatinis bėgimas paskatino dvasinį konfliktą su savimi ir aplinkiniais, nuvedė į nežinią, kur tiesa, o kur – melas. Šiandienos gyvenimo teatre ir kasdienos spektakliuose žmogus nėra atviras, sąžiningas, bando kurti patrauklų įvaizdį, už kurį bus gerbiamas ir mylimas. Lengviausias, greičiausias būdas kurti ir skleisti žinią apie savo nepriekaištingą įvaizdį daugumai prieinamame internete – socialiniuose tinkluose, kurie tapo manipuliavimo ir minios valdymo įrankiu. Žmogiškoji prigimtis, noras pirmauti ir lyg didžiulis padaras augantis ego – štai kas neleidžia individui racionaliai mąstyti. Kiekvieną dieną vyksta populiarumo varžybos: kurio nuotrauka sulauks daugiau teigiamų reakcijų, kas pasipuikuos turintis daugiau menkaverčių turtų, kieno vaizdo įrašas prajuokins daugiau išsekusių, pavargusių nuo savęs ir rutinos asmenybių. Kokia tuštybė – juk paslėpdami trūkumus redagavimo programomis, neištriname jų realiame gyvenime, o nusipirkę daiktus, kurių mums nereikia, kad sužavėtume žmones, kurių nė nepažįstame, dvasiškai turtingesni netapsime. Visa tai – tik iliuzija, trumpalaikis žavesys, greit pakeičiamas kitų.

Laikink mane, kai nebelaikins

Niekas niekada…

Amžinasis ryšys gali būti tik visiškai tyras ir tikras. Kodėl taip sunku pradėti, užmegzti pokalbį? Nagi, pakalbėkime apie poeziją, politiką, pasaulį, skaičius, saulės sistemą, fiziką, rytą, žvaigždes, orą, ūkį, bites – bet ką. Tik pakalbėkime ir susikalbėkime. Ne, mes svetimi ir individualūs, neturime apie ką kalbėti. Jei norėsiu su tavimi pasikalbėti, aš tau parašysiu, nes negirdžiu tavęs – mus skiria tylos, susvetimėjimo siena, nekalbame ta pačia kalba. Nebesvarbūs artimi žmonės, nebežinome, kaip atrodo ir kaip bendrauja mūsų šeima. Kaip sugriauti tą mus skiriančią pabaisą? Tikiu, kad žmogui reikalingas ryšys su žmogumi ir yra kone gyvybiškai svarbus. Tad grįžti į tikrovę, statyti tvirtovę iš tų kliuvinių yra prasminga, nes tai, kas tikra, – amžina. Internete gali būti turtingas pinigų, juokingas, populiarus, gražus, geidžiamas, sėkmingas, tačiau niekada nebūsi tikras.

Kai užgęsta šviesos, dingsta elektra,

Tu lieki tik vienas žmogysta.

Svetimas tarp artimų, savų

Negirdi nieko, net kai tave šaukiu.

Jei aš taip apkursiu,

leisk  nors žodžių virpesį pajusti-

Ir  nebadys jau  kotai rožių spygliuoti…

O jei apaksiu, leisk paliest raides,

Jos žino kelią, jos mane nuves…

Įvažiavome į kaimą, čia ne tik  nėra interneto, bet ir ryšio. Čia nieko man nėra. Lėtai užmerkiu taip dažnai matomas mobiliojo telefono ekrano akis, pakeliu galvą, apsidairau: aplink – žmonės be tvorų. Tačiau kalbu ne apie metalinius ar medienos skydus prie namų, nurodančius kiemo ribą, žemės valdas (nors ir pastarųjų yra nedaug), o emocines, jausmines, vidinio pasaulio tvoras, kuriomis šitaip stipriai apsitvėrę šiuolaikiniai, modernūs žmonės. Žmonės be interneto – visiškai atviri, artimi, šilti, kartais per daug emocionalūs, sentimentalūs, tačiau svarbiausia – tikri. Tyras ir empatiškas jų žvilgsnis, atrodo, galėtų įsiskverbti į pačias giliausias sielos gelmes. Vos girdimai aikteliu. Regis, jau seniai nebuvau atsimerkusi, o dabar, kai užgeso mobiliojo telefono ekranas, prašviesėjo mano akys ir lyg didelis, tamsus raištis nukrito man nuo veido. Veido… atrodo, mamytės veidą jau švelniai paglostė metai – jis papuoštas mimikos raukšlelėmis, kurių visai nepastebėjau. O mano akys… kokios spalvos mano tikros, nepakeistos, nepaveiktos tobulinimo programų ir efektų akys? O kas ši žydrynė virš manęs ir iš kur joje taip svaigiai plaukia kažkokie įvairių formų vatos gabaliukai?

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727.

Nuotraukos – iš šeimos ir dalyvių albumų.