Niekada ne vėlu ištarti eureka!

Kasmet, sausio mėnesį, tradiciškai prieš „Jaunųjų kūrėjų almanacho“ sutiktuves, būdavo išleidžiamas išskirtinis atlankas: pasikalbėjimai su visų praėjusiųjų metų skulptūrėlių „Sidabrinis Nevėžis“ laureatais, mokytojais – projekto ambasadoriais ir pan. Pokalbiai buvo įdomūs ne tik jauniesiems kūrėjams, bet ir daugeliui skaitytojų.

Iškilo klausimas: kokiu gi atlanku pradėti naująjį – 2021 metų – sezoną? Na, tokia tema, kurios niekada dar nebuvo. Gerokai pasirausus atmintyje, pasikalbinus koleges, komandos žmones, pavyko šūktelti eureka! Prieš metus G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka savo tinklalapyje skaitytojams uždavė klausimą: kokios 5 knygos paliko pėdsaką Jūsų gyvenime?

Atsakymus rašė Lietuvoje žinomi žmonės. Buvo įdomu. Tada iškilo dar vienas prisiminimas.

Vidurvasario vakaras paežery, prie laužo. Smagūs ir įvairūs draugų pokalbiai. Kažkas be jokio didesnio sureikšminimo paklausė, ar turi kas nors savo knygą, kuri būtų visam gyvenimui svarbi. Sunku įsivaizduoti, kokį įkarštį sukėlė patirčių dalijimasis. Jis išaugo iki žaidimo-nežaidimo: kokios penkios knygos gyvenime padarė esminius perversmus? Kokius?

Patirtimis dalijosi, atrodo, jau suaugę, rimti žmonės, bet… įsitraukėme žiauriai. Įvardijome gal apie tris dešimtis knygų, neįskaitant visiems bendrų… Iš kažkur atsirado azartas. Juk tikrai – negi pačiam ar pačiai nepasidaro įdomu: o kokios gi knygos padarė įtaką mano asmenybės brendimui? Potėpis, dūris, pamoka, provokacija?.. Kas mane viliojo – estetika, pramoga, pažinimas?.. O gal man tinkanti gyvenimo ideologija?

Šįmet gimė idėja sulaukti projekto mokytojų-ambasadorių, misijos „pastebėk kuriantį“ dalyvių,  literatūrinių gyvenimo patirčių. Todėl uždavėme vieną klausimą: kokios penkios knygos Jūsų gyvenime padarė esminius perversmus? Kokius? Tik PENKIOS…

Atsakė mokytojos ir viena iš projekto autorių. Tikimės, bus įdomu. Tuo labiau, kad kiekvienas turime savo „penketuką“. Juk – taip?

Be to, ne viską ir esame skaitę… J

Nida Mikšienė,  Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

1. Jono Biliūno „Joniukas“. Taip, tai buvo atskira  knyga, viena iš pirmųjų vaikystės knygų, dar dabar matau paveikslėlį – iškeltą  susiraukusios pamotės botagą. Ji įstrigo atmintyje gal ir todėl, kad skaitėme drauge su mama vieną vakarą laukdamos Vilniaus autobusų stotyje. Galbūt pirmąkart pajutau, koks neteisingas gali būti pasaulis, buvo labai graudu ir kartu gera jausti saugų mamos prieglobstį.

2. Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Pirmaisiais studijų metais iš sovietinės provincijos mokyklos į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą ką tik patekusiai svajingai aštuoniolikmetei atvėrė visiškai naują, iki tol neregėtą literatūros teksto pasaulį – kažkokį magišką, įtraukiantį į tas aukštaitiškas saulėtąsias brastas ir sietuvas, panardinantį į bręstančio jauno žmogaus sielos gelmes. Ilgai vaikščiojau svaigdama šiuo kūriniu, liūdnomis Juozo Daukinčio akimis žvelgdama ir į savo tikrovę, ieškodama joje tikrumo, šviesos ir grožio.

3. Albero Kamiu „Maras“. Man rodos, B. Radzevičius ir atvedė prie A. Kamiu. Tuomet buvo atradimas, kad prasminga stengtis gerai atlikti savo darbą net tuomet, kai žinai, kad norimo rezultato vis tiek nepasieksi, kai suvoki, jog gyvenimas – nuolatinis  pralaimėjimas, „bet argi dėl to liausies kovojęs?“ Ši nuostata iki šiol labai padeda mokytojos darbe.

4. Fiodoro  Dostojevskio  „Nusikaltimas ir bausmė“. Mane, gana racionalų ir logiką mėgstantį žmogų, labiausiai sujaudino ta Dostojevskio kūriniuose atsiverianti besąlygiškos meilės gelmė. Kaip galima visiškai išsižadėti savęs, savo laimės ir garbės dėl artimų žmonių? Kaip galima žiūrint į žmogžudį jame matyti tiesiog nelaimingą, labai kenčiantį žmogų ir jį kantriai, nužemintai mylėti, net nesulaukiant atsako? Sonia – kažkas nerealaus. Šventesnio, nors kartu ir gyvo, visai neidealizuoto personažo  nežinau.

5. Andrei Makine „Prancūziškas testamentas“.  Kokių nors didelių perversmų ši knyga nepadarė, bet ją užvertus ilgam liko nepakartojamas jausmas, įspūdis, sukeltas  keisto grožio ir baisumo, meilės ir skausmo, svajonių ir realybės derinio. Jaudinanti prancūzės gyvenimo atšiauriose Sibiro stepėse, karo ir stalinizmo  gniaužtuose  istorija, jautriai ir poetiškai papasakota jos anūko lūpomis. Tiesiog graudžiai graži knyga, koks kartais būna pats gyvenimas.

Audronė Tichanavičienė, „Vilties“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

„Nėra kūrinių, kurie, sakyčiau, štai taip ėmė ir suformavo mane kai asmenybę.  Kiekvienu gyvenimo etapu visi skaityti kūriniai kažką davė, kažko mokiausi. Vadovaujuosi taisykle: jei skaitau, vadinasi, kažką iš tos knygos gaunu“.

„Kartais knygų skaitymo klausimu mano patarėjais tampa mokiniai. Gilų įspūdį paliko jų pasiūtytas A. D,Avenia romanas „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ (2012 m.). Apie jauną mokytoją, esantį kitokį nei visi: jo akys spindi, kai aiškina savo dalyką ir kai ragina mokinius gyventi nešvaistant laiko ir siekiant svajonių išsipildymo. Tada keliu klausimą, o kokia esu aš kaip mokytoja?“

1. A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas”

2. V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly”

3. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė”

4. E. Hemingvėjus labiausiai „Senis ir jūra”

5. M. Ivaškevičius. „Madagaskaras”

Nors turiu savo favoritus poetus (V. Mačernis bei Just. Marcinkevičius), bet išvardytų prozininkų kūryba padėjo bręsti kaip asmenybei, tobulėti, į gyvenimą žvelgti kitaip.

Aušra Vaitkienė, „Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

„Nemanau, kad knygos mano gyvenime padarė esminius perversmus. Įsitikinusi, kad tie perversmai labiau priklausė nuo mane supusių žmonių, tačiau, be abejo, perskaitytos knygos darė įtaką mano asmenybės brendimui“.

1. Nuo mažens traukia pasakų pasaulis. Manau, pasakos padėjo suformuoti vertybines nuostatas, atskleidė pasaulio įvairovę ir grožį.

2. A. de Sent- Egziuperi  „Mažasis princas“ padėjo suprasti žmonių tarpusavio santykius. Žmogiškumą, žmogaus ryšį su kitu žmogumi laikau viena didžiausių vertybių.

3. E. Hemingvėjaus „Senis ir jūra“ paskatino susimąstyti apie  apie žmogaus ištvermę, valią, apie stiprios valios žmogaus nenugalimumą.

4. Atmintin įsirėžė Dž. Bairono misterijos „Kainas“ pagrindinio veikėjo maištingumas, tiesos ieškojimas jo dramatiška būtis. Pats gyvenimas ne kartą įrodė, koks didelis atotrūkis tarp idealo ir tiesos.

5. F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ atskleidė švarios sąžinės vertę, įtikino, kad švari sąžinė – vienas iš laimingo gyvenimo garantų.

Birutė Valkiūnienė, V. Žemkalnio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

1. Marko Tulijaus Cicerono ,,Keturios kalbos prieš Katiliną” (,,In L. Catilinam orationes quatuor”), studijų metais originalo kalba skaitytos, impozantiškajam profesoriui H. Zabuliui vadovaujant analizuotos, stebino fenomenaliu kalbos sklandumu, įtaigumu, skambesiu. Oratorystės etaloną sukūrė tas autorius, kuris jaunystėje kentėjo nuo kalbos riktų. Vadinasi, įgūdžiai gali būti suformuojami ir ištobulinami.

2. Ovidijaus ,,Metamorfozės”. Begalinio grožio kito antikos genijaus hegzametru sueiliuotos (,,Metamorphoses„), vėlgi skaitytos lotyniškai. Šiltai prisimenu profesorės Eugenijos Ulčinaitės spindinčią meilę ir dėmesingumą žodžiui, formai, tekstui. Ar gali būti ,,skanesnių” paskaitų už tas, kai prie senovinių knygų mažoje inteligentiškoje Klasikinės filologijos katedroje (VU)  palinksta pati vedėja ir keturios studentės?

3. Marko Aurelijaus ,,Sau pačiam” ir ,,Laiškai Liucilijui” – tai taurių idėjų ir lengvos raiškos filosofiniai raštai. Be abejo, ir jie, kaip stabilios naktinio stalelio knygos, į mano gyvenimą (ne vienam dešimtmečiui) atėjo per klasikinės filologijos studijas. Reikia pasikalbėti su savimi. Bent retkarčiais. Kai tik rodo TV kino filmą ,,Gladiatorius”, kaskart pažiūriu pirmąsias keliolika minučių: senasis išmintingasis imperatorius – juk tas pats Markas Aurelijus.

4. ,,Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui”. Ji apie poliglotą, mokslininką, žodynininką, dėstytoją, unikalią asmenybę. Ši knyga apie tai, jog tolerancija ir pagarba, tylusis patriotizmas yra pačios stipriausios jungtys.

5. Kristijono Donelaičio ,,Metai”. Didi knyga. Lygiai išmintinga ir lygiai skambi. Vis dar naujai atsiverianti ir vis dar nustebinanti.

Dalia Liorančienė, ,,Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

1. Jaroslavo Hašeko ,,Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai I Pasauliniame kare“. Knyga- pozityvumo užtaisas. Kandi ir aštri J. Hašeko satyra ir ironija neatskiriamos nuo išlaisvinančio juoko. Toks juokas padeda gyventi. Šveikas – savotiškas amžinas „trečias brolis“, kvailelis, iš visų bėdų išlendantis sausas. Jo genialios gyvenimo filosofijos esmė: ,,Nesijaudinkite dėl nieko, tegu bus, kas turi būti, o kol kas – išlenkime alaus bokalą“. Po įtemptos darbo dienos-  pati geriausia knyga.

2. Jerome  K. Jerome ,,Trise valtyje, neskaitant šuns“. Tai iš kojų verčiantis britiškas humoras. Apysakoje humoristiniai pasakojimai, kurių yra tiek daug, kad, atrodo, skaitai kelias knygas vienu metu, pateikti satyriškai. O tai priverčia ne kartą garsiai nusijuokti. Užtenka vien prisiminti istorijas apie pelėsinį sūrį, bendravimo su nepažįstamais žmonėmis patarimus ar atvirus prisipažinimus apie tinginiavimą darbe. Knyga suteikė optimizmo.

3. Betty Mahmoody ,,Tik su dukra“. Romanas taip suintrigavo, kad negalėjau nuo jo atsiplėšti. Visų pirma, savo tikroviškumu: motina ir dukra tapo tironiško vyro ir tironiškos musulmonų  kultūros kalinėmis. Slapčia susipažinusi su ją užjaučiančiais žmonėmis, Betė ruošiasi bėgti. Deja, visi jai siūlomi planai reikalauja palikti dukrelę Irane. Galų gale viskas baigiasi laimingai. Man patinka istorijos su laiminga pabaiga. Tą knygą padovanojau savo mamai.

4. Džono Irvingo ,,Sidro namų taisyklės“. Vienas iš geriausių Džono Irvingo romanų, gal net pats geriausias. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, našlaičiai , melas – tai tik keletas šio drąsaus ir jausmingo, komiškų detalių kupino kūrinio temų. Knyga sukrėtė žiauria realybe, sunku patikėti, kad gyvenime būna ir taip.

5. Kristinos Sabaliauskaitės ,,Petro imperatorė“. Knygoje justi tikras gyvenimas. Jei rašoma apie meilę, tai rašoma apie realią, o ne saldžią ar perdėm išaukštintą. Jei rašoma apie skausmą, tai jis toks suprantamas, išjaustas, patirtas. Istoriniai faktai, įvykiai, karai tik dar labiau sustiprina tą gyvenimo realybės jausmą. Įdomu skaityti realistines knygas. Knygos- geriausias laisvalaikio praleidimo būdas.

Emilija Gedraitienė,  „Minties“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

„Išties kartais netikėta – turi atsakyti tai, ko klausi kitų… Pabandysiu atsigręžti…“

1. Prisimenu knygą, kuri man jau mokykliniais metais atrodė neįtikėtinas dalykas – tai plyname lauke atsiradęs stebuklas – Kristijono Donelaičio „Metai“. O kai išklausiau šio kūrinio, išversto į prancūzų kalbą ir skaitomo aktorės vertėjos, įstabaus žmogaus Karolinos Masiulytės-Paliulienės, išgyvenau tikrą pasididžiavimą.

2. Antroji knyga – Janinos Degutytės „Purpuru atsivėrusi“. Tai ypatinga knyga su tikrais eilėraščiais, kurie man buvo svarbūs pasirenkant net studijas Vilniaus universitete.  Rinkinio išskirtiniai eilėraščiai – „Ištrėmimo sonetai“.

3. Trečią knygą įvardyčiau Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Įsiminė ir liko knyga-metafora, tinkanti visiems ir visada.

4. Negaliu nesižavėti kalbos turtus žarsčiusiais mūsų rašytojais – tai žemietis Marius Katiliškis. Jo romanas „Miškais ateina ruduo“ toks apgaulingas, jei matome tik siužetą…

5. Paulo Coelho „Alchemikas“ – knyga, kuri pakvietė ieškoti, ir galvoti, kas, kaip ir kas iš to. Ji vis sugrįžta į mintis kartais netikėtomis sąsajomis, pavidalais… Ją įvardiju penktąja, padariusia įtakos vertybinei orientacijai.

Sigitas Tallat-Kelpša, Panevėžio dailės mokyklos mokytojas

„Deja, neturiu ir negaliu atidalyti  5 knygų  iš tos didelės šeimos knygų su kuriomis teko susipažinti. Todėl parašysiu, kokio amžiaus būdamas, ką skaičiau“.

1. Vaikystėįe  –  pasakų  knygos (buvo tokia serija Pasaulio pasakos ),  labiausiai patiko, berods, anglų pasakos „ Broliai liūtaširdžiai“ ir daugelis kitų.

2. Paauglys skaičiau fantastinę literatūrą ir iki šiol prie jos grįžtu.  Domina mokslinė fantastika, tik deja, geros retai rast gali.

3. Vėliau susidomėjau grožine literatūra. Rašytojas kuris liko atmintyje-  John Irving. Perskaičiau visas jo knygas išverstas į lietuvių kalbą.

4. Stephen King – rašytojas, kurio visų knygų dar neperskaičiau, bet tikrai…. pirma, berods, buvo „Desperacija“.

5. O dabar, gal jau 10 metų, skaitau viską apie karinius konfliktus. Pradėjau  nuo knygos

Timothy Snyde „Kruvinos žemės : Europa tarp  Hitlerio ir Stalino“,  kuri ir privertė domėtis konfliktų istorija. Todėl, manau , kad sunku nuspręsti, kurios knygos padarė didžiausią įspūdį ir įtaką. Kiekviena turi bent vieną skyrių, kuris lieka atminty.

Patinka lietuvių klasikai, mielai skaitau užsienio rašytojų klasiką.

Liudmila Putauskienė, ,,Žemynos“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

1. Hannah Kent. Paskutinės apeigos

Kūrinys paskatino susimąstyti apie įstatymus, kurie kartais bejėgiai prieš žmogiškumą.Knyga apie nusidėjėlės ar neteisingai apkaltintosios veržimąsi į asmeninę laisvę.

2. Leon Leyson. Berniukas ant medinės dėžės

Visais laikais gyvenime atsiranda vietos ir pabaisoms ,ir didvyriams.Skaudi holokausto tema ir stiprybės šaltinis – Oskaro Šindlerio ,gelbėjusio gyvybes tūkstančiams, asmenybė.

3. Ieva Simonaitytė.Vilius karalius

Motinystė – romano moterų stiprybės šaknys.

4. P.Širvys. Ilgesys – ta giesmė

Nesavanaudiškai mylintis žmogus gražus.

5. Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė

Ar rasiu atsakymus į klausimus: kaip nepasiduoti, kaip lipdyti gyvenimą iš šukių, ar gyvenimo laimę, meilę gali nulemti galia… atsakysiu po istorinio romano tęsinio.

Grasilda Indriūnienė, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos dailės mokytoja

1.Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“. Dėl drąsos, kurios neturiu. Ir dėl to, kad procesas dažnai būna svarbesnis už rezultatą.

2. Marlen Haushofer „Siena“. Dėl suvokimo, kad vienatvė čia pat. Ir dėl prisipažinimo, kad esu diletantė.

3. Astrida Lindgren „Mes Varnų saloje“. Dėl pasakojamosios kalbos, dėl personažų paveikslų, dėl vidinio laimingo vaiko… Ir dėl to, jog rūkstant kaminui, visada pagalvoju, kad reiktų ten paieškoti įstrigusios pelėdos…

4. Larsas Saabye Christensenas „Įbrolis“. Dėl pagrindinio klausimo: ar suderinama prievarta ir meilė, ar įmanoma būti laimingu, kai likimas tau nėra palankus…

5. Grigorijus Kanovičius „Ožiukas už porą skatikų“/„Nusišypsok mums, Viešpatie“. Dėl istorinės atminties. Dėl to, kad man rūpi.

Henrikas Mazūras, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos dailės mokytojas

„Tai subjektyvi ir gana spontaniška man įdomiausių knygų atranka.

Manau, kad gyvenime esminius perversmus daro ne knygos, o ryšiai tarp žmonių“.

1.     Šventasis raštas.

2.     Hermann Hesse. Stiklo karoliukų žaidimas.

3.   Arturas Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai.

4.   Erich Maria Remarque.  Juodasis obeliskas.

5.   Vydūnas. Sveikata, Jaunumas, Grožė. 

Beata Viederienė, Panevėžio 5-osios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

1. Dr. Clarissos Pinkolos Estes ,,Bėgančios su vilkais”. Labai įstrigusi knyga, kurią nedrąsu skaityti antrą kartą, kad nepakeistų pirmojo įspūdžio. Knyga, leidusi pažvelgti į save, perprasti ir susivokti. Knyga, kurios paskutinį lapą užvertusi padariau esminius pakeitimus savo gyvenime, darbe. 

2. Hermanno Hesse’s  „Stiklo karoliukų žaidimas“ – knyga perskaityta 12 klasėje, užkabinusi iki sielos gelmių, gal rasti atsakymai į tuo tuomet rūpėjusius klausimus, o gal orientyras ateičiai. Nežinau, ji liko mano atmintyje.

3. Kristinos Sabaliauskaitės ,,Silva Rerum“ – kultūra, istorija, Vilnius, barokas ir žmogaus prigimtis, nuo kurios niekur nepabėgsi, nepasislėpsi. Įtraukus stilius, mėgavausi kiekvienu sakiniu. Knyga tarsi priverčia pamatyti kitokį Vilnių. Paskatino sudalyvauti ekskursijoje pagal romaną.

4. Vytauto Mačernio poezija. Tokia sava, artima, bet  ir tolima. Gilus žvilgsnis, prisiminimai. Galimybė svajoti ir svarstyti. Suprasti ir nustebti. Grąžina į vaikystę.

5. Herbjørg Wassmo  ,,Dinos knyga“ ir kitos trilogijos dalys. Apraizgė, įsupo ir nebepaleido. Viskas susijungė: moters aistros, meilė, gaivališkumas, laisvė ir ribos, kurių peržengimas lemia netikėtas pasekmes. Paslaptys ir Norvegija, žmonės, kultūra… Kartais dalis Dinos gyvena ir manyje.

Solveiga Dagė, projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ idėjos bendraautorė, poezijos knygų autorė

1. Antuano de Sent – Egziuperi „Mažasis princas“. 1982 m. leidimo knygelę dar iki dabar nuo vaikystės saugau. Kai dabar ją paėmiau į rankas ir atsiverčiau atsitiktinai papuolusį puslapį, akis užkliuvo už teksto: „ Nieko aš tada nesupratau. Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius“. Daug šios knygos paprastų, bet genialių tiesų liko pasąmonėje, kurios pasitvirtina visą gyvenimą.

2. Žiulio Verno „Aplink žemę per 80 dienų“. Įkvėpė didžiulį norą keliauti ir drąsą pažinti pasaulį bei nuotykių skonį, kuris ištiko dar esant 3 ar 4 klasėje. Su mama ir mažąja sesute vykome į Vilnių pas reikalingus specialistus. Poliklinikoje reikėjo laukti beveik visą dieną trunkančių tyrimų. Mamos pasiprašiau leisti nukeliauti į šalia esančią maisto prekių parduotuvę nusipirkti ledų. Išleido. Tačiau šalia parduotuvės buvo autobusų stotelė, ir man toptelėjo mintis, kad juk per tą laiką, kol mama su sese bus poliklinikoje, aš galiu apvažiuoti autobusu Vilnių ir taip pamatyti naują miestą! Taip ir padariau! Tik autobusas sustojo galinėje stotelėje ir pranešė, kad važiuoja „pietauti“. Supratau, kad reikia išlipti ir esu net nežinau kur. Betgi – Žiulio Verno personažas ne tą išgyveno!  Susivokiau, kad reikia laukti kito autobuso tuo pačiu numeriu, ir juo grįžti į įsimintą stotelę prie parduotuvės. Laimei, viskas taip ir pavyko, tik mama jau buvo paskelbusi policijai mano paiešką, ir visos vos spėjome į paskutinį autobuso reisą į Panevėžį…

3. Kai į širdį atplasnojo jaunystė, tapo aktuali meilės tema. Tuomet knygynuose rinkausi V. Mačernio, Alf. Maldonio, D. Kajoko poezijos knygeles, kurių meilės lyrika buvo mano supratinga pašnekovė ir klausytoja. Atmintinai mokėjau ne vieną eilėraštį, kurie guodė, kėlė stiprias emocijas, kurių nepasipasakoti kam nors. Taip gimė ir mano pačios pirmieji meilės tekstai.

4. Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“. 2015 m. Nobelio premijos laureatės knyga sukrėtė iki nemigos naktų ir knygoje matytų vaizdinių pasekmių. Šios moters išgyventa asmeninė tragedija ir kartu šalies katastrofos padarytos traumos perdėliojo vertybes ir paskatino empatijos, savanoriškumo bei kitas socialines veiklas.

5. Paulo Coelho „Alchemikas“ – „tai Rytų išminties ir gyvenimo džiaugsmo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi“. Su amžiumi siekiame ne tik brandos, bet ir išminties. Tai knyga, kurią, kaip ir „Mažąjį princą“, galima ir reikia skaityti vėl ir vėl, nes jose kaskart, tarsi burtų knygoje atsiskleidžia tai, kas tau tuo metu kelia didžiausią nerimą. Tai visada esminius perversmus kelianti istorija, kuri ugdo, guodžia, pataria, džiugina, stebina ir atskleidžia vis naujus gyvenimo stebuklus.