Nuotolinis – kaip niekada artimas, tiesioginis, glaudus…

Pajutome, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas. Ir ne viskas tik į blogąją pusę. Šeštus metus dirbu vizituojančia surdopedagoge. Mano darbas apsiribodavo kontaktu su mokiniu (ugdytiniu), jo mokytoja (auklėtoja), kartais su švietimo pagalbos specialistu. Su tėvais –  pokalbiais telefonu. Ugdymui tapus nuotoliniu, bendravimas su visais pasidarė šiltesnis, glaudesnis, nuoširdesnis… Prisijungus su ,,Mesennger‘‘video programėle, pasiilgę mažieji puola prie ekrano, skuba pasakoti apie savo nuotykius, šypsotis, mojuoti, siųsti bučinius. Teiraujasi manęs, ką aš veikiu, koks man ant kelių sėdinčio šuniuko vardas, kalbina jį, ne mane… Šalia dažniausiai sėdi mama, kuri smalsiai stebi užsiėmimą, bando kažką atlikti kartu, po to juokauja, kad ,,pati stebėjau išsižiojusi, kaip buvo įdomu.“ Ir dėkoja už ,,apsilankymą.‘‘ Vaikas pasimokė, prisiminė, gavo užduotėlę, kurią tuoj pat puolė atlikti. Su mama pasitariame apie papildomas veiklas, kurios būtų naudingos ugdant vieną ar kitą kompetenciją, įgūdį, paįvairintų kasdienybę, pateikiu internetines nuorodas. Po to sulaukiu refleksijos – foto ar video.

Vyresniųjų klasių mokiniams, kurių tarties nebeištaisysiu, siekdama lavinti rašytinę kalbą ir mąstymą, pasiūliau pildyti DIENORAŠTĮ. Dienoraščio rašymas yra viena nykstančių veiklų, kuri mus moko vienatvės meno – susitelkti į save, o ir šis laikas labai palankus įsiklausyti į savo mintis ir jas fiksuoti.

Ši veikla padės išlaisvinti kūrybinę energiją, smalsumą, žaismingumą, pastebėti šalia esantį grožį, ugdyti pozityvų požiūrį. Dažnai girdime, kad mes lemiame savo ateitį mintimis, ištartais žodžiais, veiksmais. Nuo minčių priklauso mūsų savijauta, nuo jos – veiksmai, o nuo veiksmų priklauso, kaip pasaulis sutinka mus. Norėčiau, kad vaikai išmoktų pabūti su savo jausmais, mintimis, jas suprasti, vertinti ir užrašyti. Kas bandė rašyti dienoraštį, supras, kad praėjus kuriam laikui, pasikeitus situacijai, patys nustembame, prisiminę praeityje patirtus nuotykius. Po karantino kitaip vertinsime galimybę gyvai susitikti draugus, laisvai nueiti nusipirkti ledų, nejausti nerimo dėl vyresnių artimųjų.

Jau sulaukiau pirmųjų nuotraukų.  Vienose tik mano mokinukai, pasiruošę rimtam darbui, kitose – jau ir pirmieji puslapiai. Man smagu, kad užduotį jie suprato. Tikiuosi, kad DIENORAŠTIS jiems taps BENDRAKELEIVIU  ne tik šiuo laikotarpiu. Tie, kurie jį rašo, nuolat pamąsto apie pasaulį ir save.

Palmira Stančauskienė, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos vizituojanti surdopedagogė metodininkė  individualioms pratyboms vesti