Pandemija apnuogino opiausias šalies problemas

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

Lietuvos ekonomika pandemiją išgyveno ir iš jos išneria pademonstravusi išskirtinį atsparumą. Tačiau pandemijos laikotarpis dar labiau išryškino įsisenėjusias struktūrines problemas, kurios gali slopinti šalies konkurencingumą ir tvarų pajamų augimą. Į kurias sritis šiuo metu būtina sutelkti didžiausią dėmesį?

Praėjusiais metais Lietuvos BVP sumažėjo nežymiai, o šių metų pradžioje spėjo viršyti prieš pandemiją buvusį lygį. Dar svarbiau tai, kad pandemija nepaliko neigiamų ilgalaikių ekonominių pasekmių – dirbančiųjų skaičius jau siekia naujus rekordus, bankrotų bangos nebuvo ir nebus, atlyginimų augimas viršija pačius optimistiškiausius lūkesčius.

Konkurencingumo spąstai

Reikia pripažinti, kad spartus atlyginimų augimas darbo rinkoje nebuvo tolygus – labiausiai juo džiaugėsi aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Tikėtina, kad atsigaunant turizmui ir paslaugų sektoriams, atlyginimų augimas apims platesnę visuomenės dalį, tačiau čia gali išryškėti kita problema.

Pastarąjį penkmetį, o ypač pernai ir šiemet, vidutinis darbo užmokestis auga gerokai sparčiau nei darbuotojų sukuriama pridėtinė vertė. Trumpuoju laikotarpiu tai nėra didelė problema, bet augančios vienetinės darbo sąnaudos mažina kai kurių eksportuotojų konkurencingumą.

Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas įstojant į ES nesiekė 0,1 proc. visos pasaulinės prekybos, tačiau pernai ši dalis jau buvo dvigubai didesnė. Nuolat didėjantis svoris pasaulinėje prekyboje rodė vis didėjantį Lietuvos konkurencingumą, kurį didinti ir išsaugoti ateityje bus vis sudėtingiau.

Pandemija išryškino ir pagilino kai kurias senas problemas – padidėjo lyčių ir pajamų nelygybė bei santykinis skurdas, vis dar šlubuoja švietimo kokybė ir su tuo susijusi nepalanki inovacijų aplinka. Sveiko gyvenimo trukmė šiek tiek padidėjo, bet išlieka 16 metų trumpesnė nei, pavyzdžiui, Švedijoje. Pagal švietimo kokybę bei globaliame inovacijų indekse Lietuva pernai liko paskutinėje vietoje tarp Baltijos iš Šiaurės šalių.

Neblėstantys demografiniai iššūkiai

Pastaruosius dvejus metus Lietuvoje buvo stebima teigiama grynoji imigracija, o pernai atvykstančiųjų, kurių dauguma buvo iš emigracijos grįžtantys lietuviai, buvo 20 tūkst. daugiau nei iš Lietuvos išvykstančiųjų. Tačiau visuomenės senėjimo ir darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo problema niekur nedingo, o itin žemo pastarųjų dešimtmečių gimstamumo pasekmes pradėsime jausti dar tik ateityje.

Lietuva vis dar labai atsargiai žiūri į imigraciją ir yra nustačiusi griežtus reikalavimus ir kvotas atvykstantiems į šalį. Pavyzdžiui, šiemet leidus įdarbinti 32 tūkst. užsieniečių, tai gali atrodyti kaip didelė imigracija. Tačiau verta pastebėti, kad vien balandį Lietuvos įmonės užregistravo 40 tūkst. laisvų darbo vietų, daugelio kurių blėstančios vietinių bedarbių gretos nenori ir negali užimti.

Be to, Lietuva neigiamai išsiskiria iš daugelio kitų ES šalių, pagal užsieniečių pritraukimą ir integraciją. Mažiau nei 6 procentai Lietuvos gyventojų yra gimę ne Lietuvoje. Palyginimui, kas antras Liuksemburgo bei kas šeštas Švedijos, Norvegijos ar Estijos gyventojas yra gimęs užsienyje.

Nors daug kam toks Lietuvos išskirtinumas ir uždarumas gali atrodyti kaip privalumas, nekeičiant šio požiūrio susidursime su ekonominėmis pasekmėmis – darbuotojų trūkumu, lėtesniu nacionalinių pajamų augimu, mažesnėmis galimybėmis didinti socialinę apsaugą ir viešųjų paslaugų prieinamumą bei jų kokybę. Deja, čia vien gerų norų neužtenka – IMD Pasaulio talentų reitinge, rodančiame šalies galimybę ugdyti ir pritraukti talentus bei stiprinti konkurencingumą, Lietuva yra 27 vietoje tarp 63 vertintų šalių ir lieka priešpaskutinėje vietoje iš Baltijos ir Šiaurės šalių.

Didžiausi iššūkiai – švietimo srityje

Žinoma, darbuotojų trūkumo problemą spręsti ir ekonomikos augimo potencialą išsaugoti yra patraukliausia skatinant emigrantų sugrįžimą bei užtikrinant kokybišką švietimą – nuo ikimokyklinio iki perkvalifikavimo programų ir galimybių mokytis visą gyvenimą. Beveik pagal visus švietimo kokybės ir prieinamumo rodiklius Lietuva turi labai daug erdvės tobulėjimui.

Kalbėti apie didesnę imigraciją sudėtinga, kol daugiau nei 100 tūkst. lietuvių nenori ir negali užimti laisvų darbo vietų. Noras ir galimybės keisti kvalifikaciją ir gilinti kompetencijas mūsų šalyje išlieka labai riboti. Pavyzdžiui, pernai tik 7,2 proc. 25-64 amžiaus lietuvių dalyvavo formalaus ir neformalaus ugdymo programose. Palyginimui, Šiaurės šalyse tokiose programose nuolat kompetencijas ugdo beveik 30 proc. suaugusiųjų.

Pagal EBPO atliekamą moksleivių gebėjimų tyrimą, lietuviai lieka paskutiniai tarp Baltijos ir Šiaurės šalių, o labiausiai neramina tai, kad net kas ketvirtas moksleivis nepasiekia minimalių gebėjimų lygio. Dažniausiai su šia problema susiduriama mažose mokyklose, turinčiose jungtines klases, bet neturinčiose adekvačios mokymo(si) infrastruktūros, aplinkos ir kultūros.

Pernai metų rezultatai, kai beveik kas trečias moksleivis neišlaikė valstybinio matematikos egzamino, daug kam buvo šaltas dušas, kuris, tikėtina, bus pakartotas ir šiemet. Ir pagrindinė to priežastis nėra vien nuotolinis mokymasis, kuris, deja, labiausiai pakenkė tiems, kuriems mokytojų pagalbos reikėjo daugiausiai.

Didesnis valstybės biudžetas ir efektyvesnis viešasis sektorius

Daugelis šių Lietuvos struktūrinių problemų, slopinsiančių konkurencingumą ir tvarų gyventojų pajamų augimą, yra įsisenėjusios ir gerai žinomos. Daugelio jų sprendimui skirta dėmesio ekonomikos gaivinimo ir atsparumo dėmesio priemonėje „Naujosios kartos Lietuva“, kurios finansavimui ES skirs daugiau nei 2,2 milijardo eurų ir, esant poreikiui, apie 3 milijardus bus galima skolintis palankiomis sąlygomis.

Vis tik būtų neatsakinga manyti, kad visų socialinių problemų sprendimą galima pasiekti vien ES parama ir skolintomis lėšomis. Ilguoju laikotarpiu valstybės finansų tvarumas priklausys ir nuo viešojo sektoriaus skaitmenizavimo bei perteklinių funkcijų ir institucijų atsisakymo.

Tačiau siekiant kokybiškų viešųjų paslaugų ir adekvataus jų finansavimo, reikės ir nuolatinių pajamų šaltinių. Šiuo metu Lietuvos valdžios sektoriaus pajamos iš mokesčių siekia apie 30 proc. BVP ir yra apie 10-15 procentinių punktų mažesnės nei Šiaurės šalyse.

Tai nereiškia, kad visiems reikėtų nusiteikti ir pasiruošti mokėti didesnius mokesčius – kai kurių gyventojų ir įmonių mokestinė našta yra ne mažesnė nei vidutiniškai ES. Tačiau pokyčių kryptis aiški – nepagrįstų išimčių ir lengvatų turėtų likti mažiau, o aplinkos teršimas bei kitos nuodėmės apmokestintos labiau.

Žinoma, tuo pačiu nereikėtų užmiršti, kad mokesčių mokėtojų entuziazmas sąžiningai mokėti mokesčius yra tiesiogiai proporcingas valstybės entuziazmui ir gebėjimui jas skaidriai, teisingai ir efektyviai įdarbinti.