Paralimpinis pasaulio čempionas M. Bilius: „Neskirstykime žmonių į neįgalius ir sveikuosius“

Žmogų neįgaliojo vežimėlyje, kenčiantį nuo cerebrinio paralyžiaus, genetinės ligos ar negrįžtamai sužalotą incidento metu retai sutinkame restorane, bare, teatre, miesto skvere, prekybos centre, baseine, galerijoje ar koncerte. Jie ne tik susiduria su fiziologiniais sunkumais, bet ir turi mažiau galimybių susirasti darbą arba iš viso negali dirbti, jiems trūksta pramogų, užsiėmimų, visavertiškam gyvenimui būtinos infrastruktūros ir nuoširdaus aplinkinių dėmesio bei paskatinimo veikti. Labiau komplikuotas jų gyvenimas neturėtų tapti priežastimi atskirčiai. Jos būti negali: visi esame vienodi, tik ne visada turime galimybę pabandyti vieni kitus suprasti.

Pastatyti vėl ant kojų gali tik sportas

Daugiau nei prieš dešimtmetį į automobilio avariją JAV patekęs Mindaugas Bilius sulaužė standartus ir perrašė visuomenės įsivaizdavimą apie neįgaliųjų gyvenimą. Dabar šis vyras yra paralimpinis pasaulio čempionas, Rio de Žaneiro žaidynėse iškovojęs pirmąją vietą rutulio stūmimo ir antrąją – disko metimo rungtyse. Pasiekti įvertinimai M. Biliui padėjo atkreipti dėmesį į neįgaliųjų sportą ir pelnyti jam būtiną paramą bei matomumą.

„Kai grįžau į Lietuvą, sėdėjau neįgaliojo vežimėlyje ir mane nustebino bei nudžiugino, kad visuomenės požiūris į neįgaliuosius čia yra labai normalus ir žmonės mūsų neatstumia. Tik laikui bėgant supratau, jog galbūt patys neįgalieji turi būti atviresni, išdrįsti priimti pagalbą. Žinoma, trūkumų yra labai daug, nuolat susiduriame su jais ir sportuodami: tai to nėra, tai to negalima nusipirkti, nes finansavimas nepakankamas. Susidomėjimas neįgaliųjų sportu yra nedidelis. Tačiau kas gali pakeisti šią padėtį, jeigu ne mes patys, turintys negalią? Po 2016 m. žaidynių Rio de Žaneire, kai tapau čempionu ir vicečempionu, žmonės manimi patikėjo ir išrinko paralimpinio komiteto vadovu. Tikiu, kad dabar mes sporto srityje esame kur kas geriau matomi“, – pasakoja Mindaugas Bilius, kuriam sportas ir padėjo sustiprinti sveikatą.

Neįgaliesiems atstovaujantis sportininkas ryžtingai nusiteikęs pakeisti neįgaliųjų Lietuvoje sportavimo įpročius: „Lietuvoje gyvena 310 tūkst. neįgaliųjų. Tai verčia susimąstyti, kiek žmonių ką nors daro dėl savo negalios? Sportuojančių neįgaliųjų skaičius nesiekia net procento. Tai – labai žemas rodiklis. Vienas iš mano tikslų yra bent 4–5 proc. Lietuvos neįgaliųjų sudominti sportu, nors ir įkalbinėjant.“

Mindaugas Bilius sako, kad viskas prasideda kiekvieno iš mūsų galvoje: nuo minčių, psichologijos ir emocinės būsenos. Net 9 iš 10 traumą patyrusių žmonių palūžta ar net bando pasitraukti iš gyvenimo. Psichologinė, emocinė pagalba yra labai svarbi, tačiau ne mažiau svarbu ir būti aktyviam fiziškai. Tai leidžia užsibrėžti tikslų ir išlaikyti motyvaciją.

Vienas iš Lietuvos paralimpinio komiteto užmojų yra bendradarbiauti su Kauno, Santaros klinikomis ir kitomis ligoninėmis, kuriose žmonės atsiduria po įvairių traumų. Mindaugas Bilius norėtų iš karto po traumos ligoniams papasakoti, kad sportas padeda vėl atsistoti ant kojų, ir supažindinti su rankos netekusiu buvusiu kareiviu, Europos neįgaliųjų vicečempionu sprinto rungtyje Danu Sodaičiu, su be rankos gimusiu Ernestu Česoniu, daugkartiniu šuolių į tolį ir sprinto čempionu bei atsidavusiu paratriatlonininku, su prof. Kęstučiu Skuču, Lietuvos sporto universitete dėstančiu Atėnų paralimpinių žaidynių vicečempionu plaukimo rungtyje ir Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionu bei vicečempionu vežimėlių lenktynėse.

„Mano asmeninis tikslas – pasiekti, kad žmonės nebūtų skirstomi į sveikus ir neįgaliuosius“, – teigia visuomet neįgaliuosius besistengiantis įkvėpti Mindaugas Bilius.

Šuo kaniterapeutas – baimei įveikti

Gyvenimą Vilniuje iškeitusi į ramybę Visagine Laura Mažintė neturėjo kada ja pasidžiaugti. Viešosios įstaigos „Visagino bendruomenės fondas“ atstovė nebegalėjo ignoruoti problemų, su kuriomis mieste susiduria neįgalieji, ir į komandą pasiėmusi geriausią žmogaus draugą – šunį – ėmėsi veiklos. Tačiau kuo šunys gali būti naudingi neįgaliesiems?

Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamas projektas „Psichosocialinės pagalbos teikimas negalią turintiems Visagino gyventojams per kaniterapiją“ pristatė neįgaliesiems padėti skirtą iki tol mažai žinomą psichosocialinės reabilitacijos metodą. Tai – procesas, kuris individams, kenčiantiems nuo psichikos ir elgesio sutrikimų negalios, suteikia galimybę pasiekti optimalų savarankiško funkcionavimo bendruomenėje lygį. Viena iš naujesnių psichosocialinės reabilitacijos formų laikoma kaniterapija, didinanti oksitocino išsiskyrimą smegenyse. Oksitocinas mažina baimės ir streso lygį. Įveikę baimes vaikai ir neįgalieji gali daugiau mokytis, nebijo bendrauti. Tyrimai rodo, jog bendravimas su šunimi keičia mūsų fiziologiją, o kartu ir smegenų veiklą: jos tampa aktyvesnės, o tai gali paspartinti socialinę ir kognityviąją raidą.

„Kaniterapija prasideda nuo susitikimo su šunimi ir gali baigtis labai specifiniais sveikatos gydymo elementais. Ši terapijos rūšis labai tinka žmonėms, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, nes pats noras bendrauti su šuniu padeda išvengti raumenų spazmų. Projekto metu turėjome vieną dalyvį neįgaliojo vežimėlyje, jam buvo labai sunku net ištiesti ranką, kad duotų šuniui skanuką. Šuo kaniterapeutas veiklose visada dalyvauja su savo vedliu, nes šis padeda pasiekti tam tikrą rezultatą. Žmonės, auginantys šunis namuose, į juos visai kitaip reaguoja negu tie, kurių kontaktas su šunimis yra retas“, – apie neįprastą reabilitacijos formą pasakoja Laura Mažintė.

Šiai specifinei terapijai bet kurie šunys ar žmonės netinkami. Prieš pradedant gydymą kaniterapija vedliams rengiami ilgi mokymo kursai – ir teoriniai ir praktiniai. Po to lektorės specialistės testuoja terapijai paruoštus šunis ir įvertina, ar jie tinkami šiai veiklai.

Anot Lauros Mažintės, užsiėmimo pradžioje, kaip ir įprastame susitikime – viskas užsimezga nuo pasisveikinimo: „Kai kurie žmonės turi tam tikrų baimių ir nedrįsta prieiti paglostyti šuns ar būti šalia jo. Seansų metu stengiamės įveikti ir tokias baimes. Tiems, kurie gali judėti, organizuojamos estafetės ir meninės dirbtuvės, kuriose dalyviai gamina žaislus šunims ir piešia šunyčius. Šis projektas vykdomas jau gana ilgai, todėl neįgaliesiems leisdavome patiems pasirinkti konkretų šunį, su kuriuo būtų gera dirbti. Žmonės rinkosi labai įvairiai: nuo vokiečių aviganio bei auksaspalvio retriverio iki prancūzų buldogo ir net neveislinio šuns.“

Kai laukia dar šimtai pirmųjų kartų

Negalią turintiems žmonėms gali būti sudėtinga tvarkytis buityje ir atlikti kasdienius darbus. Juos nudirbti Varėnos gyventojams su negalia padeda Varėnos socialinių paslaugų centro darbuotojai. Tačiau centro vykdomo ESF projekto „Bendrųjų ir specialiųjų socialinių paslaugų plėtra neįgaliesiems, socialinę atskirtį patiriantiems Varėnos miesto gyventojams“ veikla neapsiriboja vien buitinėmis paslaugomis.

Projekto atstovė Ramunė Pilelienė juokauja, kad jų rajone teikiamos socialinės paslaugos beveik visos sutelktos po centro stogu: „Dažniausiai teikiame paslaugas namuose – pagalba į namus, integrali pagalba, dienos socialinė globa ir kitos socialinės paslaugos. Viena iš tokių – ugdyti ir palaikyti neįgaliųjų socialinius įgūdžius. Projekto metu taip pat dirbame su neįgaliųjų grupele, kuriai teikiame ir įgūdžių palaikymo paslaugas, kad jie žinotų, kaip atlikti kasdienius darbus, laikytis asmens higienos, prižiūrėti sveikatą ir ugdyti nesudėtingas darbines kompetencijas. Kolektyvui ir projekto dalyviams patinka netradicinis mokymasis, todėl pradėjome auginti vaistažoles, o praėjusią vasarą net nuvykome į Palangą. Kai kurie iš dalyvių tada pirmą kartą pamatė jūrą.“

Nors Varėnoje yra daug neįgaliųjų, projekto užimtumo veiklose nuolat dalyvauja apie 15 asmenų, kurie nenori sėdėti namuose, bet jiems reikia nuolatinės priežiūros. Centre siūloma užsiimti rankdarbiais: lankstyti origamį, išmokti siūti siuvimo mašina, nerti ar megzti. Užsiėmimų dalyviai gamina įvairius žaislus, suvenyrus ir dekoracijas pagal metų laikus. R. Pilelienė pasakoja, kad prieš Kalėdas centre įsikuria tikros Kalėdų Senelio dirbtuvės, pritraukiančios net darbuotojų iš aplinkinių įstaigų.

Nereikia manyti, kad neįgalieji Varėnoje užsiima tik rankdarbiais, daugelis jų gyvena aktyviau negu mes! „Projektas padėjo centre organizuoti fotografijos užsiėmimus, buvo nupirkti penki fotoaparatai. Viena savanorė abiturientė, pradedanti fotografė, supažindino dalyvius su technika, pasikvietė į gamtą fiksuoti vaizdų ir net padėjo surengti parodą. Per dirbtuves organizavome ir maisto ruošimo užsiėmimus. Ne paslaptis, kad dalis neįgaliųjų negali savarankiškai atlikti kai kurių darbų, todėl, tikiu, jiems namuose ne visada leidžiama eksperimentuoti virtuvėje. Čia padarėme atvirkščiai: jie galėjo sugalvoti, ką gaminsime, o paskui kartu sėdėti, bendrauti ir vaišintis. Projekto metu drauge savanoriais lankėmės filmų ir spektaklių premjerose, psichologo kabinete paruošėme erdvę meditacijai ir relaksacijos užsiėmimams. Centras įsigijo ir sensorinę įrangą, svajojame ateityje gauti papildomų lėšų ir įrengti jai atskirą patalpą su sėdmaišiais“, – meile savo vykdomai veiklai spinduliuoja Ramunė Pilelienė.

Nesusidūrusiems sunku kalbėti apie žmonių negalią, o ypač suprasti, ką jie išgyvena, negalėdami suktis buityje ar tiesiog pasirūpinti savimi. Tačiau sunkumai, su kuriais neįgalieji susiduria, nedaro jų kitokių, neatskiria nuo negalios neturinčiųjų. Kiekvienas galėtume rasti laiko bent šiek tiek prisidėti, kad jų gyvenimas būtų paprastesnis, o neturintieji laiko visuomet gali apsidairyti ir priminti sau, kaip jiems pasisekė.

Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.