Pasaulio ekonomika – rugiuose prie bedugnės

Aplinkybės spartesniam pasaulio ekonomikos augimui – palankios. Nafta ir kitos žaliavos išlieka pigios, augimo nebeslopina biudžeto deficito mažinimo kančios, mažėja nedarbas, didėja atlyginimai, gerėja gyventojų ir įmonių lūkesčiai. Kitais metais spartesnis augimas prognozuojamas beveik visoms išsivysčiusioms pasaulio ekonomikoms. Tačiau tuo pačiu metu išryškėja vis labiau apčiuopiama rizika, kad priešakyje gali laukti dar viena pasaulinė krizė.

Šios galimos krizės šaltinis – negaluojančios besivystančios rinkos. Į žemiausią lygį nuo 2009-ųjų nukritusios naftos ir kai kurių kitų žaliavų kainos į recesiją įstūmė ne vieną jas išgaunančią ir eksportuojančią valstybę, kuri naiviai tikėjo, kad vien išgaunant gamtinius išteklius pavyks užsitikrinti nuolatinį klestėjimą. Rusija, Brazilija, Venesuela, Nigerija – visos jos jau nebe rugių lauke, o didesniu ar mažesniu greičiau slysta žemyn nuo stataus šlaito. Ir tamsiausia jų nakties valanda, greičiausiai, dar tik ateityje. Deja, nuosmukis greitai nesibaigs – šių šalių ekonomikų atsigavimas prognozuojamas ne anksčiau 2017 metų.

Ne ką geriau atrodo ir valstybės, kurių vyriausybės ir įmonės užsitęsusį žemų palūkanų laikotarpį išnaudojo labai aktyviam skolinimuisi ir per daug negalvojo apie ateitį. Įtampą didina ir tai, kad didelė sukauptos skolos dalis yra ne jų nacionaline valiuta, o JAV doleriais, kuris pastaruoju metu pastebimai pabrango. Padėtį apsunkina nestabili, korumpuota, stokojanti kompetencijų, neprognozuojama ir demokratijos deficitu pasižyminti valdžia. Ši problema būdinga daugeliui didžiausius ekonominius iššūkius patiriančių valstybių – nuo Rusijos ir Turkijos iki Venesuelos ir Brazilijos. Neskaidriai valdomose valstybėse gilus ekonominis nuosmukis padidina socialinių neramumų ir politinių perversmų bei dar gilesnių nuosmukių tikimybę.

Tačiau nerimo ir įtampos smaigalyje yra ne šios valstybės, o Kinija. Pastarųjų mėnesių svyravimai finansų rinkose yra tik jos ligos simptomai. Kinijos eksportas šiemet traukiasi, ir vien liepą jo apimtys buvo beveik dešimtadaliu mažesnės nei prieš metus. Valdžiai, planuojančiai 7 proc. BVP augimą, tai tikrai yra nemaloni naujiena. Negana to, giluminės struktūrinės problemos šioje šalyje kaupiasi jau daug metų – privataus sektoriaus ir valstybinių įmonių skolos nuo 2008 metų auga sparčiau nei šalies ekonomika, o šios skolos ir BVP santykis per šį laikotarpį beveik padvigubėjo iki 215 proc. BVP. Dar blogiau yra tai, kad skolintos lėšos buvo nukreiptos į neproduktyvius ir spekuliacinius projektus, o juos įgyvendino regioninė valdžia ir valstybinės įmonės, siekiančios pasiekti centrinės valdžios užduotą ekonomikos augimo tikslą.

Kinijos ekonomikos lėtėjimą bandoma spręsti dar spartesniu kreditavimu. Liepos mėnesį bankų paskolų portfelio augimas siekė 21 procentą, ir tai buvo didžiausias augimas per pastaruosius penkerius metus. Norisi tikėtis, kad milžiniškus finansinius išteklius turinti Kinijos valdžia sugebės suvaldyti bliūkštantį nekilnojamojo turto ir kitų perteklinių investicijų burbulą. Tačiau daugelis ženklų rodo, kad tos viltys gali būti bergždžios. Valdžios bandymai reguliuoti kreditavimą, stabilizuoti svyravimus akcijų rinkoje, staigus valiutos kurso režimo keitimas bei jį sekančios centrinio banko intervencijos rodo, kad pastangos leisti valstybei subręsti ir įsilieti į rinkos dėsniams paklūstančių išsivysčiusių pasaulio valstybių gretas yra labai nelengvos ir skausmingos. Ši šalis yra vis tankiau ir garsiau tiksinti bomba.

Kaip šiame niūriame kontekste atrodo Lietuva, kurią šiemet Tarptautinis valiutos fondas priskyrė išsivysčiusių ekonomikų šalių grupei? Neįtikėtinai gerai. Lietuva prekybinių ryšių su daugeliu besivystančių rinkų beveik neturi. Pavyzdžiui, Indijai, Kinijai ir visoms Pietryčių Azijos valstybėms tenka tik 1,5 proc. lietuviškos kilmės prekių eksporto. Netgi nuo Vakarų užsidariusi ir šiek tiek badaujanti Rusija nebėra svarbi rinka – šiemet jai tenka tik 2,2 procento eksporto. Ir tai yra mažiau nei tenka Ukrainai. Didžiausių lietuviškų prekių eksporto rinkų sąraše Rusija šiemet yra garbingoje… penkioliktoje vietoje.

Žinoma, daugiau nei perpus staiga sumažėjęs eksportas į Rusiją kai kuriems sektoriams buvo skausmingas. Tačiau šiuo metu Lietuva gana saugiai šildosi euro zonos skleidžiamoje šilumoje. Nors pačios euro zonos augimas šiemet nėra įspūdingas ir vos viršija vieną procentą, tačiau Lietuvos įmonėms puikiai sekasi didinti užimamos rinkos dalį ne „išsvajotuose“ Vidurio Rytuose ir Rytų Azijoje, o būtent Europos Sąjungoje. Pirmąjį šių metų pusmetį, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, lietuviškų prekių eksportas į Švediją augo 9 proc., į stagnuojančią Prancūziją – 21 proc., o į sparčiai atsigaunančią Ispaniją – net 47 procentais. Net į recesijoje niurksančią Suomiją eksportas augo penktadaliu. Fantastika.

Dėl tokio sėkmingo Lietuvos eksporto struktūros lūžio pavyko išvengti problemų darbo rinkoje. Nedarbo lygis mažėja sparčiau nei buvo tikėtasi metų pradžioje – šiemet nedarbas sieks 9,3 proc., o kitais metais sumažės dar procentiniu punktu. Darbo biržoje registruotų laisvų darbo vietų skaičius išlieka aukščiausiame lygyje nuo 2008 metų pradžios, o darbo užmokesčio augimas metų pradžioje privačiame sektoriuje viršijo 5 proc. ir, tikėtina, dar paspartės. Nors kitais metais į Lietuvą sugrįš infliacija, bet vidutinis darbo užmokestis augs beveik trigubai sparčiau nei kainos.

NVS rinkų nuosmukis nuo Lietuvos BVP augimo šiemet nupjovė maždaug vieną procentinį punktą. Tačiau minčių apie Lietuvos ekonomikos recesiją nėra – „Swedbank“ prognozuoja, kad Lietuvos ekonomika šiemet augs 1,8 proc., o kitais metais augimas paspartės iki 3,3 procento. Esant sąlygai, kad daugelis pasaulio valstybių liks rugiuose ir neslys į bedugnę

„Swedbank“ ekonomistų vertinimu, tikimybė, kad per artimiausius dvejus metus daugelis pasaulio ekonomikų slystels paskui kai kurias į bedugnę jau besiritančias ar link jos artėjančias besivystančias ekonomikas, yra lygi 30 procentų. Galbūt tai nėra pakankamai didelė grėsmė dėl kurios turėtų kankinti nemiga, tačiau ir gyventojai, ir įmonės, ir, ypač, vyriausybės turėtų atsargiau vertinti riziką ir planuoti savo finansus.

Krizės atveju valdyti ir stabilizuoti situaciją daugeliui valstybių būtų nelengva – daugelį šovinių centriniai bankai yra išnaudoję, valstybių fiskaliniai ištekliai taip pat yra riboti. Pagrindinis Dž. Selindžerio novelės „Rugiuose prie bedugnės“ herojus Houldenas įsivaizduoja save atliekantį herojišką vaidmenį – jis saugo vaikus, žaidžiančius rugiuose ant bedugnės krašto. Realiame pasaulyje Houldeno nėra.

Nerijus Mačiulis
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas