Penkios pirmosios finansinio raštingumo pamokos

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

Vaikai finansinius sprendimus – kada ir ką pirkti, taupyti ar netaupyti, kur investuoti ir kaip dalintis – priima labai ankstyvame amžiuje, o susiformavę įgūdžiai išlieka visą gyvenimą. Kada pradėti vaikų finansinio raštingumo ugdymą ir kokie turėtų būti pirmieji žingsniai?

Daugelis tyrimų ir ženklų rodo, kad lietuvių finansinis raštingumas yra gana žemas. Net ir po nemažo progreso pastarąjį penkmetį Lietuvos penkiolikmečių finansinis raštingumas vis dar nesiekia EBPO vidurkio. Ne visi moka subalansuoti šiandienos ir ateities poreikius, ne visi supranta, kokias ilgalaikes neigiamas pasekmes gali sukelti susigundymas greitaisiais kreditais, kaip investuoti ne tik į nekilnojamąjį turtą, kaip nepakibti ant vis išmanesnių sukčių kabliukų bei kodėl pinigus reikia skirti ne tik savo poreikių tenkinimui. Šių gebėjimų ugdymas turi prasidėti šeimoje, ir visomis šiomis temomis kalbėtis reikia dar su ikimokyklinio amžiaus vaikais.

Viena pirmųjų pamokų – iš kur atsiranda pinigai

Gauti dienpinigius, stipendijas ar kitokias besąlygiškas išmokas gali būti smagu, bet vaikai turi išmokti, kad pinigai nėra tiesiog gaunami − jie turi būti uždirbami. Vos pradėję kalbėti ir išmokę įvardinti savo norus, vaikai turi suprasti, kad pinigai tėvų kortelėse ir kišenėse yra riboti, o tam, kad jie ten atsirastų, dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų. Tėvai dažniausiai paaiškina, kad jie eina į darbą, papasakoja, ką ten dirba, ir už savo pastangas gauna pinigų. Tačiau to nepakanka – daugelis darbų vaikams gali būti nesuprantami, o kai kurie gali atrodyti labai įdomūs, todėl jie nesuvoks pinigų uždirbimo sudėtingumo ir jų ribotumo.

Ne visi tėvai sutinka, tačiau viena nebloga alternatyva yra ne šiaip duoti dienpinigius, bet mokėti vaikams, pavyzdžiui, už tam tikrus atliktus darbus. Taip, padėti tvarkyti namus daugelyje šeimų yra vaikų pareiga, tačiau paaiškinti keturmečiui, ką reiškia žodis pareiga, ne visada lengva. Ne ką lengviau gali būti sukurti motyvaciją tas tėvų sukurtas pareigas atlikti.

Žinoma, ne visi darbai ir pareigos turi turėti monetarinį pagrindą, bet jei mes nesigėdijame dirbti už pinigus, kodėl manome, kad tai nėra geras būdas gauti pajamas mūsų vaikams? Norint ugdyti ir pareigos jausmą, ir finansų valdymo pagrindus, galima sudaryti darbų sąrašus, kurie yra pareiga, o už kuriuos galima tikėtis finansinio atlygio. Tiesa, kai kurie santaupų turintys vaikai gali šias taisykles apversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, nustačius 5 eurų įkainį už kambario susitvarkymą, mano šešiametė man pasiūlė penkis eurus iš savo taupyklės už jos kambario sutvarkymą ir dar davė instrukcijas, kaip reikia aprengti lėles.

Išleisti pinigus irgi reikia mokėti

Ne visi sugebame gyventi asketiškai ar net mėgaujasi buitiniu minimalizmu. Daugeliui yra gerai pažįstama ekonomistų daroma prielaida apie žmogaus prigimtį – jo norai ir poreikiai yra neriboti ir niekada nebus patenkinti. Kitaip sakant, gaunamų pajamų, nesvarbu, kokio dydžio jos bebūtų, daugeliui dažniausiai nepakanka. Todėl antra svarbi asmeninių finansų valdymo dedamoji – racionalus pinigų išleidimas.

Pinigų leidimas daug kam yra malonus procesas, todėl gali atrodyti, kad čia nėra ko mokytis. Bet būtent čia dažniausiai atsiranda pirmosios asmeninių finansų klaidos. Kiekvieną kartą gavęs pinigų žmogus iš karto turi priimti sprendimą – išleisti ar taupyti, arba kitaip sakant, tenkinti šiandienos ar ateities poreikius. Būtent vaikams yra sudėtingiausia atsisakyti pramogos šiandien dėl galimai didesnės naudos ar malonumo rytoj.

Spontaniškumas apsipirkinėjant gali vesti ne tik prie pirkinių, kuriais džiaugiamasi labai trumpai, bet ir prie asmeninio biudžeto išbalansavimo. Staiga spontaniškai, su entuziazmu ir be plano išleidžiami pinigai net ir labai daug pajamų bei turto turinčius asmenis gali nuvesti prie bankroto slenksčio.

Nereikėtų galvoti, kad didėjant pajamoms, reikia mažiau pastangų planuoti išlaidas. Džiaugiantis sparčiu pajamų augimu, gali atrodyti, kad atsiveria galimybės įgyvendinti visas svajones. Tačiau išlaidos neturi iš karto vytis pajamų, ypač jei jų prieaugis yra laikinas ir negarantuotas – kaip dažniausiai ir būna. Turbūt galima papasakoti vaikams, kad tokie garsūs aktoriai, sportininkai ar atlikėjai kaip, pavyzdžiui, Dennis Rodman, Johny Depp, Nicolas Cage ar Floyd Mayweather net ir uždirbę šimtus milijonų sugebėjo iššvaistyti dar daugiau ir likti skolingi.

Vaikai yra ne tik nekantrūs, bet ir mokantys svajoti. Nesunku parodyti jiems, kad menkaverčio pirkinio atsisakymas šiandien leidžia sutaupyti ir priartėti prie didesnio, labiau geidžiamo ir vertingesnio pirkinio rytoj. Taigi, tėvai padėdami vaikams gauti pirmąsias pajamas iš karto turi pradėti rūpintis, kad atsirastų įprotis ne tik tenkinti šiandienos norus bei poreikius, bet ir kaupti ateičiai.

Kas tie sukčiai?

Nereikėtų slėpti nuo vaikų, kad visur ir visada bus sukčių, norinčių pasisavinti kitų sunkiai uždirbtus pinigus. Ir nebūtinai tai bus tik banditėliai, dienpinigius bandantys pasisavinti fizine jėga. Daug dažnesni yra subtilūs sukčiai, bandantys parduoti, išvilioti, suklaidinti, sugraudinti ar šiaip įtikinti. Skaudžios gyvenimo pamokos padeda išmokti atskirti grūdus nuo pelų, bet vaikams galima padėti išvengti per daug brangių pamokų – kritinio mąstymo ugdymas padės net tik valdant asmeninius finansus, bet ir daugelyje kitų gyvenimo sričių.

Būdamas su savo vaikais kartais stebiu, kaip šešiametė seka pasaką keturmečiui apie jam tariamai labai naudingą, bet iš tikro labai prastai kvepiantį sandorį. Tokiose situacijose svarbu ne tik padėti vienam vaikui nepasiduoti vilionėms ir spaudimui, bet ir paaiškinti kitam, jog sukčiavimas ir apgaudinėjimas yra labai blogas būdas siekti asmeninės naudos.

Kas svarbu norint investuoti?

Kažkada seniai, kai centriniai bankai dar nebuvo nustatę nulinių ir neigiamų palūkanų, buvo gana lengva vaikams parodyti, kaip šiandien sutaupytas euras po metų gali išaugti ir pavirsti didesnę perkamąją galią turinčia pinigų suma. Neigiamų palūkanų reiškinio paaiškinti vaikams nerekomenduoju – jis suprantamas ir priimtinas net ne visiems ekonomistams, ir turbūt nebus amžinas.

Vis tik vyresnio amžiaus vaikams turime pradėti pasakoti apie investavimo alternatyvas ir leisti su jomis eksperimentuoti, tuo pačiu paaiškinant ir pagrindinius investavimo principus ir dėsnius. Pavyzdžiui, diversifikavimas – nedėkite visų dūžtančių kiaušinių į vieną pintinę; rizika visada proporcinga grąžai – netikėkite, kad kažkur galima greitai daug uždirbti niekuo nerizikuojant; investavimas turi būti nuoseklus ir nuobodus – nereikia didelių investicinių grąžų laukti įbedus akis į ekraną; praeities sėkmė ar nesėkmė beveik nieko nepasako apie ateities potencialą.

Kodėl verta dalintis ir aukoti?

Ne mažiau svarbus įgūdis ir suvokimas, kurį galima diegti labai ankstyvame amžiuje – pinigus galima ir reikia išleisti ne tik savo poreikiams tenkinti. Ką turime sakyti, kai vaikas paklausia apie gatvėje išmaldos prašantį asmenį? Atsakymas tikrai nėra lengvas ir susijęs ne tik su finansais, bet ir su valstybės socialine sąranga, žmogaus pasirinkimais bei morale. Šiomis temomis kalbėti su vaikais nėra lengva, tačiau jie turi suprasti, kad kartais gyvenime žmonės priima klaidingus sprendimus ir nueina priklausomybėmis nusėtais klystkeliais.

Saugiau ir lengviau pradėti mokyti vaikus aukoti ne kitų gerumu galimai piktnaudžiaujančiam asmeniui, bet, pavyzdžiui, padėkojant gatvės muzikantui ar skiriant lėšų parama užsiimančioms organizacijoms. Tiesa, būtina paaiškinti ir tai, kad kartais žmogus skurde atsiduria ne dėl jo padaromų klaidų, ir tokiais atvejais dažniausiai turi padėti valstybė, į kurios biudžetą mes visi sumokame mokesčius. Tačiau, tikrai nereikėtų formuoti nuomonės, kad visais atvejais silpnaisiais, suklydusiais ar nuskriaustaisiais pasirūpins kažkas kitas. Dalies savo pinigų skyrimas kitiems ir empatijos ugdymas žengia koja kojon.