Performanse improvizacijos kaip džiaze

Susitikimas su poetu, eseistu, dramaturgu, vertėju, Nacionalinės premijos laureatu Rolandu Rastausku visada tampa švente literatūros gurmanams. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusiame Literatūros ir kino vakare R. Rastauskas su videomenininke Aurelija Maknyte atliko skaitymo performansą „Beckettas Panevėžyje“.

Kiekviename mieste poeto skaitomas Beckettas – vis kitoks, įgaunantis naujų bruožų, pateikiamas tam tikru rakursu. Panevėžyje atliktas performansas skyrėsi nuo kitų ne vien dėl ritmo, intonacijos, artikuliacijos kaitos, bet ir tuo, kad buvo papildytas įvairiais intarpais, atėjusiais iš kito konteksto ir suteikusiais netikėtumo, žaismės, gyvasties dėl stiliaus priešpriešos. Dar performansas priklausė ir nuo paties atlikėjo būsenos ir jausenos tam tikroje aplinkoje.

Klaipėdos universiteto docentas, daugelio tarptautinių kultūros projektų ir konferencijų dalyvis, meno festivalių konsultantas R. Rastauskas pasakojo, kad šis performansas atsirado bendraujant su aktoriumi Juozu Budraičiu, vaidinusiame monospektaklyje Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“. Tai lyg bandymas pasikalbėti su spektaklio personažu.

Žinodamas, kad R. Rastauskas labai mėgsta airių dramaturgo, prozininko, absurdo meistro S. Becketto kūrybą, aktorius dažnai jam skambindavo ir jie daug kalbėdavo. „Tų pašnekesių metu pamaniau, kad norėčiau sugalvoti atsakymą Budraičio Krapui (būtent taip siūliau tarti šią pavardę). Ta pavardė suponuoja žmogaus suirimo, sugriuvimo momentą, kuris rašytojui visą gyvenimą buvo labai svarbus. Žmogaus padėtis ribinėje situacijoje, kuri jau yra tą žmogų pavertusi kažkokiu ne visai žmogumi. Vienintelis dalykas, kuris dar sieja jį su šiuo pasauliu, yra kalba“, – apie performanso atsiradimą pasakojo R. Rastauskas, S. Becketto kūrybą papildęs asmeninio
susirašinėjimo fragmentais tarsi kito pasaulio injekcijomis.

Įdomu, kad videomenininkė Aurelija Maknytė kiekvienam performansui parenka kitą vizualinę medžiagą. Tai nederinama su performanso autoriumi iš anksto. Pasak R. Rastausko, net paties performanso metu jis nežinąs, kokie kadrai rodomi ekrane už jo nugaros. Tarsi kažkas vyktų už lango ar net už tūkstančio kilometrų. Abiejų autorių ypatingo tarpusavio pojūčio dėka, viskas vyksta taip, kad atrodo sustyguota iš anksto.

„Vaizdą aš galiu staiga pakeisti į kitą. Lėtinti, greitinti, miksuoti. Kartais net po du vaizdus iš karto rodoma. Čia yra džiazas“, – sakė Aurelija Maknytė.

„Tačiau čia joks sinchronas, visai skirtingos linijos – vizualinė, akustinė. Ima veikti tai, kas jūsų galvose, kas prabudina vaizduotę ir ne daugiau. Kartais pavyksta geriau, kartais prasčiau. Aš nesu profesionalus aktorius ar skaitovas, tačiau mes su Aurelija dėl to visai nesijaudiname. Turime tą prabangą nesijaudinti. Tačiau galbūt kažkas susidomės Beckettu, kažkas – kinu, kažkas galvos, kad du keisti žmonės buvo pasirodę ir dingo“, – šmaikštavo R. Rastauskas, turįs didžiulę kelių dešimčių metų patirtį literatūrinio performanso srityje.

Poetas, eseistas yra susisaistęs glaudžiais ryšiais su teatru. Nuo pat pirmosios jo darbovietės – Nacionalinio operos ir baleto teatro, paskui stažuočių Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“, Skarboro teatruose iki Varšuvos nacionalinio teatro, kuriame greitu laiku darbuosis kartu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, perkeldami į sceną Adomo Mickevičiaus „Vėlines“.

Tam tikras emocinis ryšys sieja R. Rastauską su Panevėžiu ir jo žmonėmis. Jis yra sukūręs eilėraščių šviesaus atminimo intelektualui Giedrimundui Gabrėnui, kuris buvo artimas poeto bičiulis. Kai mirė legendinis režisierius Juozas Miltinis, R. Rastauskas, tuomet būdamas Londone, parašė esė „Miltinio kaktusas“.

Renginyje buvo galima įsigyti R. Rastausko eilėraščių knygą „Vienišos vėliavos“. Už šią knygą šių metų tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ poetas apdovanotas Jotvingių premija. Knygoje pateikiami rinktiniai eilėraščiai iš 1987–2006 m. išėjusių lyrikos rinkinių. Atsiskleidžia poeto kūrybos spektras – nuo savito santykio su lyrikos tradicija iki originalios šiuolaikiškos kalbėsenos, nuo švelnaus lyrizmo iki grakščių ironizavimų.

Renginio vedėjai Elvyrai Pažemeckaitei R. Rastausko paklausus, kaip jo kūryboje poezija konkuruoja su eseistika, jis atsakė, kad poezija yra praeitis, tik jai pasisekė, kad V. Sventickas pasiūlė laureatų serijoje leisti ne eseistiką, kuri ir taip neblogai gyvena (tuoj pasirodys trečias tomas), o pabandyti surinkti gyvenimo eilėraščius. Ilgai buvo rinkta, svarstyta ir dabar knyga turi gerą likimą.

Renginio metu poetas eilėraščius įvardino ir gyvais sutvėrimais, ir drabužiais iš antrų rankų, kurie turi ne vieną gyvenimą. „Eilėraštis tam tikra prasme yra toks drabužis. Jį kažkas skaitė, laikė prie širdies, atviruke atsiuntė iš sanatorijos į namus. Prie tų eilėraščių galima vėl prisiliesti ir gal kokiam žmogui pasirodys, kad jis kažkaip panašiai norėjo į kažką kreiptis, tik Dievas nedavė jam tų žodžių. Jausmas buvo, nuotaika buvo, tik žodžių nebuvo. Juk labai dažnai mes negalime įžodinti to, ką jaučiame. Geras poetas už mus atidirba ir mes jau galime naudoti jo žodžius kaip savo. Perduoti kitiems, palikti savo vaikams“, –kalbėjo R. Rastauskas.

„Literatūros ir kino dienos bibliotekoje“ – tai tęstinis nuo 2010 m. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vykdomas projektas, kuriuo siekiama populiarinti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybą, gilinti pažintį su Lietuvos kultūrai nusipelniusiomis asmenybėmis.