Planas – taika visuose frontuose

Mantas Gudas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas.

Pasaulis jau ne pirmi metai verda didelių ekonominių ir geopolitinių neramumų katile. Deja, bet nėra jokio vadovėlio, kuris padėtų rasti tiesiausią kelią esamoms problemoms spręsti. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose siaučia karai, o dėl šių konfliktų ir toliau didėja įmonių gamybos sąnaudos, ekonomikų vystymosi prognozės skendi rūke. Tuo pat metu aštuoniose iš dešimties daugiausiai gyventojų turinčių pasaulio šalyse šiais metais vyks rinkimai, kas reiškia, kad didėjančio politinio nestabilumo laikotarpis tęsis.

Toks pat neapibrėžtumas apgaubęs ir Lietuvą. Daugelis su susirūpinimu stebime vis augančias geopolitines įtampas, įvykius Ukrainos fronte ir mūsų valdžios vyrų bei moterų ambicijų kovas smėlio dėžėje (kol kas dar saugioje). Artėjant gausiam rinkiminių kampanijų vajui jau galima spėti, kad gynybos ir saugumo korta bus “einamiausia”. Bet kol dar rinkimų dalyviai tik ruošiasi persirengimo kabinose, pabandykime įjugti sveiką protą ir pažvelkime į viską iš šalies.

Viena aktualiausių temų dabar – gynybos stiprinimas ir gynybos mokesčio įvedimas, tiesiogiai ar netiesiogiai paliesiantis visus. Verslas, kaip atsakinga visuomenės dalis, remia valstybės išlaidų gynybai didinimą, ir siūlo tą daryti neatidėliojant. Adekvataus dydžio skiriamos lėšos gynybai būtų iškalbinga žinia visiems – visuomenei, mūsų verslo aplinką sekantiems investuotojams ir NATO partneriams. Kai tik bus priimti sprendimai dėl padidinto gynybos biudžeto apimties, įmonės yra pasiruošusios prisidėti prie valstybės gynybos stiprinimo ne tik finansinėmis, bet ir nefinansinėmis priemonėmis – savo sukauptomis žiniomis, infrastruktūra, bendradarbiaujant  įgyvendinant projektus ir viskuo, ko prireiks gynybą organizuojantiems bei koordinuojantiems institutams. Įsipareigodamas Lietuvos verslas iš Vyriausybės tikisi aiškumo dėl sutelktų resursų panaudojimo plano. Pramonės įmonėms vis dar trūksta   informacijos bei koordinavimo tiek dėl dvigubos paskirties produktų įvardijimo, tiek dėl  senesnėse  įmonėse esamų požeminių slėptuvių  renovacijos, o  ir dėl kitų galimybių prisidėti.

Gynybos mokestis ir jo surinkimo šaltiniai taip pat neišdiskutuotas klausimas. Šaltinių, o ir rezervų yra ne vienas: nuo paramos gavėjams nepaskirstytų 1,2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio dalies į gynybos fondą iki visuotinio minimalaus 15 proc. efektyviojo pelno mokesčio sumokėjimo į Lietuvos, o ne užsienio valstybių biudžetą. Dar yra gynybos obligacijos ir taupymo  lakštai – matome, kad (bent jau viešai) Vyriausybė papildomo skolinimosi, kaip galimo krašto apsaugos finansavimo šaltinio, nesvarsto. Bet vengti skolinimosi šalies gynybos reikmėms, didėjančios išorinės grėsmės akivaizdoje, yra neišmintinga nei iš esamos, iš tolimos perspektyvos. Reikia suprasti, kad skolinimasis turi labai svarbų privalumą – išloštą laiką ir galimybę susitelkusiai visuomenei saugioje aplinkoje kurti pridėtinę  vertę bei grąžinti prisiimtus įsipareigojimus.

Krašto saugumu ir gynyba yra suinteresuoti visi – piliečiai, valstybės ir savivaldos įmonės, privataus kapitalo pramonės ir prekybos įmonės, individualiai dirbantys asmenys. Todėl indėlis į gynybos finansavimą taip pat turi būti visuotinis, aiškus, skaidrus, o jo surinkimas paprastai administruojamas. Nereikėtų nuvertinti mūsų visuomenės pilietinės brandos – kodėl negalėtume įkurti visuomeninio šalies gynybos fondo, į kurį juridiniai bei fiziniai asmenys galėtų savanoriškai vesti   lėšas  ar skirti savo 1,2% GPM?  Pagalbos Ukrainai projektai parodė, kad gebame susitelkti  ir surinkti neįtikėtinas sumas.

Lietuvoje sprendžiant didesnio finansavimo krašto apsaugai klausimus, verslas siūlo žvelgti į priemones kompleksiškai. Panašu, kad to strateginio ir kompleksinio matymo, priimant sprendimus, kaip tik ir stokojame. Greitai bus du metai, kai tęsiasi karas Ukrainoje, o mes dar iki šiol taisome įstatymus dėl visuotinės  mobilizacijos. Ne pirmi metai kalbame apie  Lietuvai kylančias grėsmes, bet Gynybos ir saugumo pramonės įstatymas vis dar klaidžioja vyriausybės koridoriais.  Lietuvoje dar nuo Rusijos invazijos į Krymą pradžios 2014 m. bandyta diskutuoti dėl įpareigojimo statytojams naujai kylančiuose visuomeninės paskirties ir negyvenamuosiuose pastatuose įrengti slėptuves žmonėms pavojaus atveju. Tačiau slėptuvių aprašai nuo to laiko taip ir neatsirado, o nauji pastatai ir toliau įrenginėjami be slėptuvių.

Tiesiausias kelias į nerimo nugalėjimą yra  žinojimas. Visuomenei, labiau nei gali atrodyti, rūpi mūsų ateitis ir galimybė įsitraukti,  o planas yra proga sutelkti ir įgalinti pilietinę visuomenę. Lietuvoje yra bent keli karybos think-tankai, vienijantys specialistus, turinčius realios karinės patirties. Negalime sau leisti ignoruoti  šių ekspertų sukauptos vertingos patirties, žinių ir išmanymo rengiant gynybos planus. Ypač kai matome, kad karybos būdai sparčiai keičiasi ir išmanėja – įtraukiamos skaitmeninės, nebūtinai brangios, bet labai efektyvios kovos priemonės. Akivaizdu, kad kai kurios klasikinės gynybos priemonės praranda aktualumą, o jų vietą užima nauji, nematyti karybos įrankiai ir metodai. Todėl labai svarbu surasti valios priimti drąsius, o kartais ir nestandartinius, gerąja praktika paremtus sprendimus. Turime gebėti nugalėti dominuojančias politines ambicijas ir pripažinti, kad politiniai postai dar nesuteikia specifinių žinių. Esamoje situacijoje nepasinaudoti mūsų jaunų, šiuolaikines technologijas išmanančių specialistų bei karybos ekspertų sukaupta patirtimi ir žiniomis yra nedovanotina klaida. Išnaudokime jų žinias, pasirenkime maksimalų šalies apginamumo planą, o tada jau kalbėkime kaip šį planą įgyvendinsime ir kaip pritrauksime reikalingus resursus.

Siekiame saugumo ir stabilumo, bet būtina sąlyga tam yra politinė branda ir vidinių karų tarp politikų užbaigimas. Ar turime atsakymą į klausimą – kada baigsis karas valstybės viduje? Juk puikiai suprantame, kad problemas bei kylančius iššūkius galime spręsti tik veikdami kartu ir susitelkę. Pažiūrėkime į pastarųjų kelių mėnesių įvykius: didžiausios koalicinės partijos vadovas ir užsienio reikalų ministras skelbia apie grėsmes, o prezidentas tą paneigia. Suprantama, kad ir vienas, ir kitas žaidžia vidaus auditorijai, nes  artėja rinkimai. Bet ar suvokia politikai, kad toks ping-pongas esamoje situacijoje atsakingos visuomenės ir užsienio partnerių akyse menkina mūsų, kaip patikimos valstybės įvaizdį ? Panašu, kad ne.

Mes niekada nebūsime pasirengę atremti grėsmes, jeigu viduje kariausime tarpusavyje, o kiekviena aukščiausia institucija formuos savo “gynybos būrelius”. Prieš Kalėdas prezidentas sukvietė Nacionalinės visuotinės gynybos koordinavimo tarybos posėdį, kuriame dalyvavo visuomenininkai ir vieno Seimo komiteto pirmininkas. Į šį posėdį nebuvo pakviesti vykdomosios valdžios atstovai – nei iš ministerijos, nei iš Vyriausybės kanceliarijos. Kyla natūralus klausimas, kaip viskas veiks grėsmės atveju – valdžios institucijos sau, o visuomenininkai sau?

Artimiausiomis dienomis Vyriausybės vadovė rengia susitikimą dėl tvaraus Lietuvos gynybos finansavimo didinimo su politinių partijų vadovais, verslo subjektais ir profsąjungomis. Klausimas ar atsiras prie stalo vieta Prezidento kanceliarijos atstovams ir ar bus ateityje suformuotas koks nors bendro darbo formatas? Liūdna, bet, deja, reikia pripažinti, kad mūsų valdžia tokiais tempais ir tokiu “darnumu” veikdama niekada nebus rimtai pasirengusi. Verslas ir visuomenininkai gali padaryti daug, bet be valdžios atstovų, atsisakiusių asmeninių ambicijų, lyderystės ir vieningai sutartų sprendimų tai bus tik…saviveikla.