Po bibliotekos skėčiais – fotografai

Ignalinos viešoji biblioteka tęsia pokalbių vakarus ,,Prisėskim ir pasikalbėkim”.  Šįkart, minėdama Pasaulinę fotografijos dieną, ignaliniečius pakvietė šiltam pokalbiui su trimis skirtingo amžiaus ir patirčių fotografais. Tai nuo Mielagėnų kilęs kraštietis Algis Jakštas, Vidiškėse gyvenanti Zita Čeponienė ir Vidiškių gimnazijos būsima abiturientė Liepa Jankauskaitė. Bibliotekos svečius pristatė projekto sumanytoja bibliotekininkė Laima Andrijauskienė, o juos kalbino žurnalistė Lina Raginytė.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Algis Jakštas gražias ir įspūdingas akimirkas ,,medžioja” jau daugiau nei 50 metų. Jis pelnęs daugybę  apdovanojimų, tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardą, dalyvavęs  šimtuose parodų, konkursų, jo darbai eksponuoti 40-yje pasaulio šalių. Užaugęs gražioje vietoje, prie Erzvėto ežero, Algis buvo tikras gamtos vaikas. Pirmiausia susidomėjo muzika, paskui tėvų ėmė prašyti fotoaparato. Jį galų gale gavęs nuo 1969 m., kaip pasakoja, pliauškėjo viską iš eilės, mokėsi pats iš savęs ir nuotraukas darydavo namuose, tamsia marška užkalęs langus. Tėvai gyveno neturtingai, todėl ryškalams,  juostoms pinigėlių vis reikėjo išprašyti. Dar prisimena knygą  ,,25 fotografijos pamokos”, kuri buvo bene vienintelė jo mokytoja. Algis Jakštas fotografą vadina vagimi, pavagiančiu iš gamtos tūkstantąją sekundės dalį, kuri nepasikartos, arba nufotografuojančiu žmogų, koks jis jau niekada nebus: ,,Fotografijos prasmė – kad gali išsaugoti tas nepasikartojančias akimirkas…“. Kiek jis pats tų akimirkų pavogęs! Nors gyvena Švenčionių rajone, bet vis sugrįžta į savo gimtą kraštą, vis aplanko tėvų sodybą. Viską čia išfotografavęs visais metų laikais, surinkęs ne tik savo, bet ir aplinkinių kaimų senųjų gyventojų portretų galeriją. Seniai išėjusieji dabar gyvena jo fotografijose…

Zita Čeponienė irgi sakė, kad fotografuodama nori išsaugoti nepaprastas gamtos gyvenimo akimirkas. Su amžiumi tų akimirkų vis daugiau patiria. Toks įdomus, meniškas  jai pasirodo paprasčiausias augalas, gėlės žiedas, medis. Pamačiusi ir pajutusi mamos didelę aistrą,  fotoaparatą Zitai padovanojo dukra. Tada ir baigėsi jos ramus gyvenimas, nes prasidėjo  kelionės į gamtą. Tai kas, kad neišsimiega, bet pagauti vaizdai viską atperka. Šeima, kaip sakė, nukenčia, nes mama ir žmona vis neturi laiko… Zita pritarė Algiui, kad jai sudėtingiau būtų fotografuoti žmones, geriau bendrauti sekasi su gamta, o tam tinkamiausias laikas – ankstyvi rytai ir vakarai, saulėtekiai ir saulėlydžiai. Saulėta vasaros diena – tuščiausias metas fotografui. Moteris apie tai labai gražiai parašė savo nuotraukų pristatyme: ,,Fotografavimas man padovanojo begalę nuostabių akimirkų: tai ankstyvi rytai su besisklaidančiu rūku ir švelniu nuo saulės spindulių šylančios žemės kvapu. Tai vakarai, stebint paskutinį saulės blyksnį ir laukiant nusidriekusių miglų. Tai šiltos vasaros naktys su sidabro debesimis. Tai daug romantikos. Jei ne didžiulis noras fotografuoti, viso to tikriausiai nebūčiau pamačiusi…“.

Labai smagu buvo išgirsti ir jaunosios menininkės Liepos mintis. Nors jai dar viskas prieš akis, tačiau jau dabar matomas ir juntamas didelis noras kurti, ieškoti, atrasti savitą kelią ir būdą kalbėti per fotografiją. Liepos senelis Antanas Miežanskas buvo žinomas fotografas. Fotografuoja ir jos mama. Gal todėl ir Liepa jau nuo trejų metų siekė fotoaparato, kuris ją labai domino. Pradėjo fotografuoti telefonu, o 16-ojo gimtadienio proga jau gavo dovanų gerą fotoaparatą. Tuomet ir prasidėjo jos kūrybiniai bandymai, ieškojimai.  Pats maloniausias dalykas merginai – dirbti studijoje su žmonėmis, rengti fotosesijas, kurti neįprastus vaizdus. Jos nuotraukose išties jauti menišką dvelksmą, įsijautimą į fotografuojamo žmogaus charakterį. Liepa jau kelerius metus mokosi šio meno technikos, baigė kursus ir po truputėlį kraunasi savo patirties bagažą. Jos šeimoje fotografijai, muzikai, meniškos aplinkos kūrimui skiriama daug dėmesio. ,,Menauti“ puikiai sekasi ir jos mamai Monikai.  Dar nežinia, kokį kelią pasirinks gimnaziją baigusi Liepa, bet šiandien mergina sako, kad jos gyvenime visada bus fotografija, muzika ir juostų audimas.

Algis Jakštas, paprašytas ką nors palinkėti ar patarti jaunesnėms fotografėms, sakė niekada nenori kitų mokyti, nes kiekvienas į pasaulį žiūri savo akimis ir tą patį daiktą mato bei nufotografuoti gali vis kitaip. Bet jis mielai sutiko paskaityti savo eilių ir visus kvietė į kūrybos vakarą Ignalinos bibliotekoje spalio mėnesį. O eilės išsiliejo lyg nesustojanti upė. Ir gražiai bei plačiai ji  tekėjo per gimtuosius laukus, pro medžius ir sodybas, nešdama džiaugsmo ir liūdesio, meilės ir ilgesio jausmus, šviesius prisiminimus ir netekties šešėlius, mintis apie gyvenimo ir laiko trapumą, žmogaus būtį po aukštu dangum ir vis nerimstančią jo širdį. Tikrai gražių akimirkų patyrė susirinkusieji.

Įdomų vakarą savo buvimu,  mintimis ir pasidalijimais sukūrusiems  fotografams tradiciškai dovanoti skėčiai. Jiems gerų kadrų ir sėkmingų kūrybinių skrydžių linkėjo bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė. Po gėlytę dovanota ir vakaro svečiams,  ir tiems, kas fotografuoja bibliotekos renginius.

Lina Kovalevskienė