Po ŽODĮ – pasiklydusiam, nuliūdusiam, piktam
Mokytojos iš Šiaurės rytų Lietuvos miestuko – Zarasų – kūryba, jau domisi ne tik kultūros centrai, turintys dramos studijas, artimesnės ar tolimesnės mokyklos, kviečiančios vaikus į dramos būrelius, bet ir šalies teatrai, kuriems rūpi mažajam žiūrovui parodyti gražiąją, jausmingąją gyvenimo pusę, nes tame stebuklais garsiame krante, kaip ir svajonėje, lemta sklęsti aukštai, patirti kvapą gniaužiančių nuotykių ir, be abejo, lengvai atsidusti – juk viskas baigėsi laimingai!
SUSIKALBĖJO
Per Teatro dieną Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos ugdytiniai suvaidino naujausiąją pradedančiosios dramaturgės, bet jau keletą literatūrinių premijų laimėjusios poetės Giedrės Mičiūnienės pjesę „Jausmų pilis“. Dviejų dalių kūrinėlio, skirto scenai, tikslas – padėti mūsų mažiesiems nepasiklysti savojo pasaulėlio labirintuose, kuriuose kartais taip klaidu, jog nebesupranti, kuriuo keliu keliauja Gėris, kuriuo – Blogis, ir kur pačiam pasukti priėjus painią kryžkelę.
-Kūrybinis bendradarbiavimas su „Santarvės“ mokykla prieš kelerius metus prasidėjo nuo menkos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Nijolės Ragauskienės užuominos, kad reikėtų scenarijaus Adventui, – mena Giedrė Mičiūnienė – Zarasų rajono Turmanto pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. – Tąsyk į sceną iš popieriaus lapo pakilo „Vaikai ir Angelai“. Tenykštės mokyklos „Judručių“ teatras, prisipažinsiu, gerokai aplenkė mano lūkesčius. Net nesitikėjau, kad vaikai taip ryškiai įkūnys personažų charakterius. Todėl darau išvadą, kad mes susikalbėjome: jie suprato, ką ir kodėl noriu pasakyti, o ir aš, vadinasi, tą padariau taip, kad ir tekstas, ir situacijos jiems nebuvo svetimos, primestos.
KURTI VAIKAMS – DIDŽIULĖ ATSAKOMYBĖ
Bendrą kalbą, džiaugiasi Giedrė, pavyko rasti ilgam: „Judručiai“ vaidino ir „Atvirkštukų pamoką“, ir pjesę, parašytą specialiai Mokytojo dienai „Rudeniniai medžiai“, laukdami Kalėdų – kitą kūrinėlį „Keturi Angelai“.
-Kurti vaikiškai auditorijai, – prisipažįsta literatė, – nelengva. – Vaikai tave „skaito“ kaip knygą. Bet ir to nedaryti būtų pernelyg neatsakinga. Juolab kad visos gyvenimiškos tragedijos prasideda panašiai: lyg ir nuo nereikšmingo tėvų ir vaikų nekalbėjimo, vėliau – nebesusikalbėjimo. Savo aplinkoje nuolat tą matau, todėl pati realybė verčia visu balsu šaukti, kad mūsų visuomenę apniko susvetimėjimo virusas, taip susargdinęs sielą, kad pasijutome nereikalingi ne kur nors kitame pasaulio gale, bet savuose namuose. Mane tai jaudina, lygiai kaip ir dvasinių vertybių griūtis, kai, užuot visa, kas teisinga, tikra, nepameluota, matavę širdimi, perkame – parduodame, kai vienintelis siekis – pinigai. Man negera, kad esame priversti skubėti, kad per kažkokį kvailą, pačių susigalvotą, lėkimą, neberandame laiko draugui, net su šeimos nariais nebesusėdame prie bendro pietų stalo, vis atidėliodami šventei ar kokiam ypatingesniam laikui, kuriam atėjus, vėl nusprendžiame, kad, ai, tiek to, bus dar vertesnių progų…
LAUKTI NĖRA KADA
Labiausiai mokytoja iš Zarasų džiaugiasi lietuviškosios dramaturgijos atgimimu: tai akivaizdu vien teatrų repertuarus pasklaidžius.
Į klausimą – kodėl nepabūgo imtis dramaturgui keliamų uždavinių ir nelūkūriuoja, kol profesionalai „sukals“ tokį šedevrą, kuris privers nustėrti pusę pasaulio, nemenką literatūrinę patirtį turinti provincijos mokytoja drąsiai atsako:
-Laukti nėra kada. Gyventi reikia šiandien. Ir mums, ir mūsų vaikams. Niekas neateis ir neišgelbės iš dvasinio skurdo – gelbėtis teks patiems. Turtėti, kilnėti, taurėti…
Na, o kad tas jauno žmogučio gyvenimas, kurio didžioji dalis praeina belaukiant brandos atestato, ar dokumento, patvirtinančio, jog įgytas pagrindinis išsilavinimas, įgautų kuo daugiau spalvų, ėmė ir sugalvojo, ką daryti, kad mokytis nebūtų nuobodu. Taigi, kartu su kolege, dėstančia istoriją, išleido vaidinimus lietuvių ir istorijos integruotoms pamokoms „Istorija eiliuotai“. Tai – penkta Giedrės Mičiūnienės knyga. Prieš patraukliai papasakotus istorinius įvykius ir asmenybes buvo ne mažiau prasmingi „Žodžių kalbėjimai“ – sakmės ir padavimai apie Zarasų krašto ežerus ir vietovardžius, nes, pasirodo, stebisi Giedrė, jų išties nėra daug, todėl iškalbūs vandens telkinių, kaimų vardai tiesiog prašyte prašėsi jų vertų nutikimų, kuriuos mokytoja jiems ir priskyrė. Taigi, dabar Zarasų apylinkės turi ne tik jos čia įkurdintus milžinus. Iš viso autorė savitai interpretavo per šimtą pavadinimų.
DAUGIAU, NEGU ATRODO
2011-ųjų Felikso Jakubausko literatūrinės premijos laureatė, 2004-aisiais Zarasų Metų literato titulą pelniusi G. Mičiūnienė eiliuoja, kaip pati sako, nuo vaikystės. Net draugams dažniausiai siunčia ne paprastas, bet surimuotas žinutes, ką jau kalbėti apie sveikinimus – čia jau, užgaunant jautriausią stygą, jai lygių nėra.
Kur Lietuvos pakrašty aptiko įkvėpimo šaltinį? Nėra vienintelio, juokiasi: kartais – džiaugsmas, kartais – nusivylimas, kartais – įsakymas sau – „Reikia“.
Pradėjusi nuo knygelės apie Turmanto saviveiklininkus, seniūnijos iniciatyva išleistos miesteliui besirengiant minėti 220 metų sukaktį, antrąją – „Gyvenimas – tai keistas sielos skrydis“ paskyrė poezijos mylėtojams. Trečiojoje – „Širdies žodžiai“ – miniatiūros. Kūrinėliai, pasakantys daugiau, negu atrodo:
„Iš mažų spalvoto popieriaus gabalėlių kuriame mozaiką… Sunku… Limpa pirštai, o popierėliai neklusnūs… Tu mokei atidumo, derinti spalvas, neskubėti.
Tada nesakei, kad gyvenimo mozaiką klijuoti bus dar sunkiau. O ir spalvas ne visada derinsim vien patys…
Neišmokau… Neišmokei mozaikos kurti savanaudiškomis spalvomis.“
Panašu, kad šioji miniatiūra, dedikuota šviesios atminties pirmajai mokytojai, atskleidžia pačios autorės savastį. Neatsitiktinai Giedrė, anot jos mokytojo ir kolegos Vasilijaus Trusovo, įdomaus ir kritiško požiūrio į gyvenimą teigėja. Ir, ne mažiau – šviesaus, jei jos pjesės sudomino ne tik saviveiklinius dramos kolektyvus.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!
