Poetė Eglė Kirilauskaitė: „Poezija – tai scenos menas“

Interviu su poete Egle Kirilauskaite, kuri savo gyvenimu ir kūryba įkūnija romantizmo idėjas

Jaukiais vakarais dažniausiai vyksta stebuklingi susitikimai, įsimenantys pokalbiai, meniniai atradimai ir kitokie kultūriniai, literatūriniai bei meniniai vyksmai. Performatyviosios krypties poetę Eglę Kirilauskaitę būtent ir kalbinau vieną tokį įkvepiantį vakarą, kai po senąjį senamiestį tapena lietus, o Vilniaus universiteto mūzų salėje šypsosi lietuvių senosios šventybės ir klausosi mūsų gimstančio bei romantizmo vėjais dvelkiančio pokalbio.

Pradėkime nuo ten, kur dabar esame… Gal galite papasakoti, kodėl studijavote būtent šiame senajame Vilniaus universitete? Kodėl pasirinkote anglų filologijos studijas?

Pagrindinė motyvacija, kodėl čia pasirinkau studijuoti, kaip tik ir buvo šioji senamiesčio atmosfera, aura, kuri mane veikė ir iki šiol veikia labai stipriai. Būdama vienuolikos metų jau supratau, kad noriu studijuoti būtent čia, nes kaip tik tą dieną apsilankiau Vilniaus universiteto ansamblio „Ratilio“ koncerte ir suvokiau, jog turiu čia studijuoti vien todėl, kad kada nors lankyčiau šį ansamblį. Vėliau šis noras išsipildė – nors ir trumpai, bet aš šį folkloro ansamblį lankiau. O kodėl būtent centriniuose rūmuose? Tai – vėlgi dėl senamiesčio atmosferos. Man buvo nesvarbu, ar studijuoti filosofiją, ar istoriją ar filologiją. Buvo svarbiausia studijuoti centriniuose rūmuose, kurie yra Vilniaus senamiestyje. Į stojimų sąrašą įrašiau visas specialybes pagal abėcėlę, pavyzdžiui, anglų, lietuvių, klasikinę, lenkų filologiją, bet taip jau sutapo, kad įstojau į anglų filologijos specialybę.

Kilusi esate iš Utenos, tad kodėl Vilniaus senamiesčio atmosfera Jus taip traukė?

Niekam nesakiusi, kai dar mokiausi mokykloje, atvažiuodavau į Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniuje, vykstančius klasikinės muzikos koncertus. Atvykdavau čia pasisemti kūrybinių minčių, meninės energijos, kad vėliau grįžčiau į Uteną praturtinta kultūriniu gyvenimu, kurio man Utenoje net labai trūko. Senosios Vilniaus gatvelės man primena Italiją, o ši šalis yra man dvasinių atradimų, horizontų plėtimo kraštas, nes tai buvo pirma pietų Europos šalis, kur aš nuvykau ir pamačiau, kad egzistuoja visai kitoks gyvenimo ritmas, negu mes esame pripratę posovietinėje kultūroje. Ten esama vidinės laisvės, kai gali ramiai sėdėti kalno viršūnėje ir gerti cappuccino, stebėti saulėlydžius ir pro šalį lėtai einančias karštas dienas bei naktis, kai šalta lyg mėnulyje. Taigi, man Vilniaus senamiestis kėlė daug tokių malonių asociacijų su muzika, kelionėmis, Italija, laisve. Universiteto mūrai man asocijavosi su mano autoritetais, pavyzdžiui, Adomu Mickevičiumi, kuris priklausė Vilniaus universiteto filomatų draugijai. Taip pat, kabant apie autoritetus, mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Stepas Eitminavičius buvo baigęs Vilniaus universitetą. Man įsiminė jo šviesūs atsiminimai apie pirmą jo dėstytoją Viktoriją Daujotytę. Aš šį mokytoją labai vertinu intelektualiniu požiūriu. Jis mane itin palaikė, skatino rašyti, dalyvauti konkursuose. Visa ta aplinka, asociacijos ir vedė mane į Vilniaus universiteto centrinius rūmus.

Minėjote vidinę laisvę… Kas Jums yra vidinė laisvė? Kaip ji pasireiškia bei įkvepia kūrybai?

Turbūt tiek nekalbėčiau apie vidinę laisvę ir neminėčiau jos taip dažnai, jei vis dar jos nesiekčiau. Man labai svarbu, kad niekas nevaržytų kūrybinių minčių. Kūrybinės mintys prasilenkia su realybe, jos gali atspindėti iliuzijas, idėjas, fantazijas. Realybėje nebūtinai vyksta tie siužetai, kuriuos aš aprašau, bet man labai svarbu bent jau kūryboje turėti visišką laisvę, kur aš galėčiau išsakyti savo nuomonę, išdėstyti savo pažiūras, nebijoti ir nesigėdyti savo pasaulėžiūros, pasaulėjautos, vertybių. Jokiu būdu nenoriu pavaizduoti savęs kaip itin idealizuoto asmens, kuris vadovaujasi tik dvasinėmis vertybėmis. Nenoriu slėpti ir savo ydų… Tik noriu, kad kūryboje mane priimtų ir kaip asmenį, ir kaip kūrėją su visomis neigiamomis savybėmis, kurių aš irgi turiu, kaip kad turbūt visi žmonės, ir turiu daug. Man svarbus pats priėmimas, tolerancija, pagarba. Vidinė laisvė man visų pirma asocijuojasi su pagarba.

Grįžkime dar į Jūsų rašymo pradžių pradžią. Kada pradėjote kurti poeziją, rašyti?

Pirma publikacija pasirodė mokyklos laikraštyje, kai mokiausi pirmoje klasėje. Eilėraštis vadinosi „Dedikacija rudeniui“ (ilgesingai šypsosi). Greitai vietos reikšmės Utenos spaudoje buvo išspausdinti kiti eilėraščiai, o besimokydama septintoje klasėje įstojau į Utenos literatų klubą „Verdenė“. Tuo laikotarpiu mano publikacijų sąrašas jau buvo gan ilgas. Kasmet klubas leisdavo kūrybos rinkinius – almanachus. Ten mano kūryba ir patekdavo. Štai tokia publikacijų istorija (šypsosi). Neseniai viena publikacija nebe pirmą kartą pasirodė 2019 m. Kultūros baruose. Kartą teko publikuoti kūrybą ir Amerikos poezijos leidinyje Quarterly West. Neretai mano kūryba patenka į Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos, kurios narė esu, kūrybos rinkinius. Na, ir, žinoma, minėtinos mano poezijos knygelės. Pirmąją („Vejamės rūką“ (2014 m.)) išleidau, kai man buvo dvidešimt penkeri. Aš ją pasidovanojau sau Vilniaus universiteto baigimo bei gimtadienio proga. Tai buvo dovana ir mano gimtajam miestui, nes knygos pristatymas vyko Utenoje. Buvo jis labai iškilmingas, prie knygos leidybos prisidėjo Utenos rajono savivaldybė, kuri praktiškai padengė visas išlaidas.

Kokia tematika šios pirmosios poezijos knygos? Kokį laikotarpį Jūsų gyvenimo ji apima?

Sakyčiau, paauglystės ir ankstyvos moterystės. Poezijos knygoje „Vejamės rūką“ atsispindi pirmoji meilė, trauminės patirtys, praradimai. Čia daug naivios meilės apraiškų, dedikacijų naivumui, kai manai, kad pasaulis yra idealus, kai pirmą kartą paimi mylimą žmogų už rankos. Kartu atsispindi tragizmas, nes šios knygos turinys apima laikotarpį, kai žuvo mano mama, ir tai atsispindi kai kuriuose eilėraščiuose. Vyrauja praradimo tematika. Mokytojas taip pat įdomiai įvardijo, kad iš labai mažos detalės, smulkmenos, kažkokio seno dienoraščio ar sielos akinių stiklų metaforos knygoje sukuriamas gilus ir išsamus pasakojimas. Mažytis, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas, kasdienis elementas virsta didele, gilia istorija. Eilėraštis yra dedikuojamas detalei. Tai – tarsi žiūrėjimas į viską pro padidinamąjį stiklą. Žvelgiama į kasdienybę ieškant gelmės. Juk kažkas daugiau už viso to slypi, ne tik kasdienybės lygmuo.

Ar jautėte, kad rašant šią knygą Jums pavyko išsiveržti iš kasdienybės rėmų?

Pajutau tai poetine, metaforiška prasme. Atsirado didelis noras dalintis kūryba ir atviriau kalbėti apie savo poetinius išgyvenimus, jų neužgniaužti, atskleisti juos žmonėms. Iš kitos pusės, aš pajutau, kad man yra svarbūs poezijos renginiai, buvimas ant scenos, kad man reikia kontakto su publika. Knyga yra tarsi vartai, raktas į sceną. Tai – lyg priemonė, per kurią lengviau save pristatyti. Knyga yra lyg institucija, suteikianti teisę kalbėti žmonėms, būti ant scenos, skaityti jiems savo kūrybą, megzti su jais ryšį, ieškoti bendros literatūrinės erdvės.

Kaip gražiai pasakėte… Knyga – tai lyg raktas į žmogaus širdį. Sakykite, o kaip vadinasi antroji Jūsų poezijos knyga? Kas joje yra svarbiausia? Kas jai įkvėpė?

Antroji knyga vadinasi „(Ne)dermei“ (2015 m.). Šį pavadinimą galima skaityti dvejopai, kontrasto principu: nedermei arba dermei. Kaip pažiūrėsi. Knygelės viršelyje pavaizduoti klavesino klavišai. Spalviniu požiūriu jie sudaro kontrastą mums įprastiems fortepijono klavišams. Ten spalvos sukeistos vietomis, būtent  tai ir simbolizuoja disharmoniją, o galbūt kažkam kaip tik harmoniją. Knygoje labai daug ribinių būsenų. Laikotarpis, kai parašiau šią knygą yra trumpas – mažiau nei metai. Joje daug trauminių, dramatiškų patirčių, vyrauja medicinos ir muzikos tematika. Vienas iš muzikos tematikos pavyzdžių būtų pasirinkimo tarp muzikos ir literatūros motyvas. Čia galima įžvelgti ir biografinių detalių. Mano mama buvo literatūros atstovė, o tėtis – muzikas, tad aš jaučiau didelę meilę abiem šiems menams ir vieną dieną turėjau pasirinkti, kur būsiu profesionalė, o kur – mėgėja. Savo profesijai pasirinkau literatūrą ir kalbą, o muzikos srityje visad liksiu tik mėgėja. Man buvo skaudu tarsi atsisakyti muzikos, ir tik dabar, dirbdama klasikinės muzikos srityje, aš iš dalies tą skausmą, tą trūkumą, tą praradimą kompensuoju. Tad daug eilėraščių yra būtent ta susitaikymo su praradimu tema. Pirma knygelė visgi buvo vientisesnė, o antra nėra tokia nuosekli. Vienas eilėraštis, kaip atkreipė dėmesį ir mano minėtas literatūros mokytojas, yra labai ilgas, o kitas mažutis, lengvutis, gal tik dešimties žodžių. Vėlgi žanrai įvairūs: akrostichas, sonetas. Formos ir turinio prasme yra daug chaoso, prieštaravimų. Tarsi tas lyrinis subjektas būtų ribinė asmenybė.

Gal galite pakomentuoti, kodėl ribinės asmenybės patirtis taip atsispindi knygoje?

Čia labiau turbūt galima kalbėti ne tiek kiek apie kūrybą, kiek apie asmeninę erdvę. Aš save priskirčiau prie žmonių, kuriems asmeninė erdvė yra labai svarbu. Į asmeninę erdvę žmones įsileidžiu sunkiai, bet kartu man ribas neretai yra sunku nustatyti gerai, ir aš įsileidžiu į tą erdvę ne tą žmogų. Tokiais atvejais man skaudu susitaikyti su realybe, kad galbūt mūsų keliai turėjo prasilenkti, o čia taip netikėtai susikirto, ir mes tarsi neatitikome vienas kito lūkesčių. „Ribinė asmenybė“ reiškia, kad sunku nustatyti ribas, sunku pajausti kito žmogaus ribas ir jų neperžengti. Galbūt tai sietina ir su kraštutinumais. Juk riba – tai arba juoda, arba balta. Arba euforijos būsena, arba visiškas dugnas.

Simboliška tai, ką pasakojate, nes apsisuko gražus ratas, nors ir teko kažko atsisakyti, tačiau vis tiek dabar Jumyse tarsi susijungė tai, kas buvo Jūsų mama ir Jūsų tėtis. Jie abu tarsi sutekėjo į Jus. Taigi, kaip čia atsitiko, kad šie du žanrai – muzika ir literatūra – keliauja Jūsų gyvenime ir kūryboje vienu keliu, viena kryptimi?

Čia gali skambėti ekscentriškai ir paradoksaliai, bet aš esu dėkinga tiek pačiam menui savaime, tiek visiems žmonėms, kurie atvedė mane į tą erdvę, kurioje esu dabar. Visos aplinkybės, rodos, nukreipė mane tinkama linkme. Aš visada jaučiau klasikinės muzikos alkį, nors mano pagrindinė sritis buvo literatūra ir kalba. Dabar esu klasikinės muzikos atlikėjo vadybininkė. Taigi, išsipildė mano svajonė. Nors ir netapau profesionalia atlikėja ir su tuo susitaikiau, tačiau galbūt dabar galiu netiesiogiai „maudytis“ kito atlikėjo šlovės spinduliuose. Fortepijono virpesius aš jaučiu giliausiai, jis man artimiausias. Šiuo instrumentu grojau ir muzikos mokykloje, ir nors pagrindinis instrumentas buvo kanklės, bet fortepijonui priklausė mano širdis. O konkrečius žingsnius klasikinės muzikos sferos link padėjo padėti privačios fortepijono pamokos pas garsų šiuolaikinį lietuvių pianistą Aidą Puodžiuką. Šių pamokų metu aš grojau Bachą, Šopeną… Techniškai paprastus, bet emociškai sudėtingus kūrinius. Ir aš jutau, kad man reikia prie to artėti vis labiau. Groju ne todėl, kad pasirodyčiau prieš publiką, na, galbūt tik siaurame draugų ratelyje. Groju, nes mane labai stipriai veikia terapinė muzikos funkcija. Ir, žinoma, pagrindinis lemiamas kriterijus, atvedęs mane į klasikinės muzikos sritį, buvo mano savanorystė „Vaidilos teatre“, klasikinės muzikos projekte, kurio meno vadovas buvo žymus pianistas Darius Mažintas, su kuriuo aš dabar turiu garbės dirbti – esu jo vadybininkė. O savanoriaudama ėjau scenos asistentės pareigas: klasikinės muzikos atlikėjus prieš koncertą morališkai palaikydavau už rankos, sutikdavau žiūrovus, ateinančius į koncertus, parodydavau jiems, kaip rasti salę, ar rūbinę, įteikdavau gėlių po koncerto, prižiūrėjau kėdžių simetriją. Bet net ir šiuos paprastus pagalbinius darbus atlikti būdavo labai smagu, nes visada laikydavomės gražių manierų, vilkėdavome juodomis suknelėmis, visuomet būdavome pasipuošusios ir pasitepusios, prisiimdavome elegantiškus ir gracingus klasikinės muzikos srities atstovių vaidmenis – juk reprezentuodavome iškiliausius profesionalius šalies atlikėjus! Vėliau, jau dirbdama Rumunijos ambasadoje, aš organizuodavau koncertus, kitus kultūrinius bei politinius renginius galerijose, dvaruose bei valdžios institucijose. Taip pamažu priartėjau prie dabartinės veiklos, mat po vieno koncerto Ilzenbergo dvare, minint Lietuvos ir Rumunijos 100-mečio jubiliejų, pianistas Darius Mažintas man pasiūlė tapti jo vadybininke ir administruoti absoliučiai visus jo koncertus. Mūsų bendradarbiavimas palaipsniui peržengė net ir šias ribas ir mano pareigos jau neapsiriboja vien vadybos veikla. Mes kuriame bendrus projektus, pristatinėjame interaktyvias muzikines ir literatūrines programas įvairiuose Lietuvos regionuose, vykdome intelektualių pašnekesių serijas įvairiems šalies portalams, dalinamės vienas su kitu filosofinėmis citatomis, filmų, knygų rekomendacijomis ir savo kūrybos fragmentais… Su šiuo žmogumi jaučiu labai gilų kūrybinį ryšį – kartais atrodo, kad gebame skaityti vienas kito menines mintis.

Gal galite papasakoti, kaip vyksta Jūsų darbas su pianistu bei Jūsų bendri pasirodymai?

Būdama atsakinga už administracinius aspektus, aš surandu užsakovų, salių, kurioms mūsų pasirodymai galėtų būti įdomūs. Tai dažniausiai yra muziejai, kultūros centrai, bibliotekos, dvarai. O paties renginio metu, kadangi programa yra dedikuota kompozitoriaus F. Šopeno ir rašytojos Ž. Sand meilei, mes būtent pristatome pianisto atliekamą Šopeno muziką, o aš skaitau savo pačios poeziją romantizmo tematika. Programa visada vainikuojama diskusija su publika. Keliame klausimą, ar romantizmas jau baigėsi, ar jo apraiškų yra ir šiandien. Paprastai publika visada noriai įsitraukia, klausytojai mato romantizmą ne tik kaip istorinį laikotarpį, bet kaip ir jauseną, kaip pasaulėžiūrą, kaip estetinių vertybių visumą, ir per savo asmenines patirtis kalba, ką romantizmas reiškia jiems. Pasirodymai visada būna labai iškilmingi, šventiški. Palikdami erdvės improvizacijai, mes apgalvojame kiekvieną detalę, mūsų manieros atspindi romantizmo stilių, o fortepijoninė muzika ir poezija labai dera, nes tai yra itin artimos meno rūšys. Abiem galioja ritmas, intonacija, melodingumas. Manau, kad tai yra darnus meninis koliažas. Tai – ne tik edukacinė programa; tai – gyvas menas, gyva diskusija, gyvas koncertas. Ten vienas su kitu diskutuoja ir patys menai, ir mes, kaip atlikėjai, ir klausytojai tarpusavyje. Šiems pasirodymams būdingi labai netikėti meniniai atradimai. Kartais nė nebūna formalios diskusijos, bet po renginio mes su žiūrovais visada aptariame, kokį poveikį muzika bei poezija daro jiems. Todėl esama labai daug yra improvizacijos, kuri būdinga ir pačiam romantizmui. Jis neturėjo tokių griežtų, struktūrinių rėmų, simetrijos kaip kad, pavyzdžiui, klasicizmas. Romantizmui buvo būtina vidinė laisvė, apie kurią mes jau kalbėjome, kūrybinė energija, vidinis revoliucijos siekis, individualizmas. Manau, kad mus su pianistu tai labiausiai ir sieja, nes mūsų asmenybėms būdinga romantinė pasaulėjauta. Mes esame ir nostalgiški, ir lyriški, ir sentimentalūs, o tai romantizmo vertybių sistemą itin taikliai atspindi.

Matau, kad Jūs abu su pianistu degate romantizmo dvasia ir žmonės tai tikrai pajaučia, bet visgi kalbant apie šių laikų meno sroves galime užčiuopti postmodenizmą ar post(post)modernizmą ir nuotolį nuo romantizmo. Tai jaučiama visur: ir architektūroje, ir poezijoje, ir mene, dailėje. Taigi, kaip galvojate, ar apsisuks ratas ir grįš romantizmas, ar jis jau dabar yra čia, šalia mūsų?

Į klausimą, ar pavyks prikelti romantizmą, gražiai atsakė mano literatūros mokytojas, kai pristatinėjome šią programą Utenoje. Jis teigė, kad romantizmas gali nusakyti kiekvieno žmogaus asmenybę. Jeigu iš prigimties esi romantikas, tuomet tau nereikia, kad tas laikotarpis formaliai egzistuotų. Tuomet romantizmas jau yra tavyje. Juk kiekvienas pratęsia romantizmą individualiai. O mes su kolega dažnai prieiname prie tos pačios išvados, kad, kol mes apie romantizmą kalbėsime, kol mes kelsime klausimą apie romantizmo poreikį, tol jis nebus pasibaigęs. Jis mums rūpi ir dėl to mes norime šią programą pristatinėti, kad įvardytume priežastis, kodėl romantizmas yra svarbus. O svarbus jis dar ir dėl to, kad romantizmo laikais buvo išaukštinamos emocijos. Tuo tarpu XXI a. darbo rinkoje emocijos ilgą laiką buvo nuvertinamos, dominavo šaltis, logika, racionalumas. Tai neturėtų būti – emocijų nuvertinti nereikėtų, jos lemia mūsų pasirinkimus, sprendimus, nusako ir apibrėžia mus kaip asmenybes. Tai galioja ne tik meno kūrėjams, bet ir už meno lauko ribų. Taigi, emocijų svarba, vidinės laisvės poreikis romantizmui ir mums yra svarbūs. Ir aš vėl pacituosiu savo literatūros mokytoją, kad postmodernizmo literatūrai yra būdingi tie patys romantiškai išaukštinti bruožai. Idealizavimas, dramatizavimas postmodernistiniam tekstui taip pat yra būdingi. Žodžiu, postmodernizmo  fone sekama romantizmo pėdsakais, pasitelkiamos jo transformacijos.

Ne kartą minėjote žodį „elegancija“. Gal galite pakomentuoti ką ji Jums reiškia? Ar ji atsispindi ir Jūsų kūryboje?

Elegancija man svarbi, nes man labai patinka estetinė meno funkcija. Aš, kaip ir Oskaras Vaildas, manau, kad ši meno funkcija yra kertinė. Kartą susapnavau pranašišką sapną, kuriame sesuo man tarė: „Gana painioti grožį su menu“. Aš iš tiesų grožį su menu dažnai painioju. Man meno kūrinys visų pirma turi būti gražus. Ir nebūtinai tai susiję su simetrija, tikslumu, aiškumu, siužeto nuoseklumu. Gražu man tai, kas paveikia, liečia širdį, kelia reakcijas, stiprias emocijas. Tad, kai menas išjudina emocijas, tuomet jis tave keičia, išlaisvina tai, ką tu esi savyje užslopinęs. Taigi, čia ir atsiranda terapinė meno funkcija. O juodos suknelės, smokingai mane žavi dėl nostalgiško sentimentalumo rafinuotoms manieroms. Dėl šios priežasties man labai patinka stebėti pianistus. Aš manau, kad šie menininkai pasižymi ypatinga elegancija. Manau, kad tiek menas pats savaime, tiek jo apipavidalinimas turi atlikti estetinę funkciją. Mane toks grožio daugiasluoksniškumas mene labai giliai veikia.

Gal galite papasakoti apie savo pasirinktąją performatyviąją meno kryptį?

Man poezija yra scenos menas. Aš tikiu, kad menininkas turi pratęsti savo menines pažiūras savimi, savo gyvenimu. Dažnai jaučiuosi taip, lyg aš būčiau ant scenos, lyg mano gyvenimas būtų meninis procesas. Manau, kad tai, kokia aš esu ant scenos, kokia intonacija bei maniera skaitau eilėraščius, specialiai žemiau nutaisydama balsą, prasitęsia mano tapatybę ir kasdieniame gyvenime. Ir vis tik neturiu griežtos ribos tarp meno ir gyvenimo. Matau tai kaip visumą. Išties man kiek būdinga derealizacija. Man realybė pati savaime būtų pernelyg nyki, jeigu aš jos negalėčiau pratęsti menu. Man būtinos iliuzijos, fantazijos, kurias labai artimai sieju su menu. Man kūryba, poezija, sceninė veikla yra kūrybos pratęsimas ir papildymas tų spragų, kuriomis realybė pasižymi. Žinoma, kiti sakytų, jog realybę reikia kurti taip, kad ji pati savaime būtų graži, bet aš, būtent taip ir kuriu realybę. O kas yra realybė? Galbūt mano kūryba, iliuzijos, tai, kas parašyta, kažkokiame paraleliniame pasaulyje, yra tikra, galbūt tai iš tiesų įvyko. Ir netgi ne galbūt. Aš tikiu, kad paraleliniame pasaulyje tai, apie ką aš rašau, tikrai vyksta.

O kaip įvardintumėte, kas yra tas paralelinis pasaulis?

Jis egzistuoja galvoje, širdies bei minčių, jausmų lygmenyje. Juk mintys neturi apčiuopiamos formos. Mes nesusitiksime gatvėje jokių eilėraščių lyrinių subjektų, bet jausminiame lygmenyje jie tikri. Tai, apie ką rašau, aš jaučiu, išgyvenu iš tikrųjų. Vadinasi, efektas tikras, paraleliniai pasauliai tikrai egzistuoja.

Kokie kūrėjai muzikoje bei literatūroje Jus įkvepia gyvenimui ir kūrybai?

Iš muzikos srities tai būtų, žinoma, F. Šopenas, kuris atveda prie tokių emocinių patirčių, kai aš pradedu tas emocijas jausti labai laisvai ir išgyventi iki detalių. L. V. Bethovenas taip pat minėtinas. Net ir būdamas klasicizmo atstovas, jis atliko jungties rolę tarp dviejų laikmečių, mat klasicizmas jau ėjo į pabaigą ir buvo juntamas romantizmo artėjimas. Taigi, jo muzika taip pat labai sukrečianti. Minėtinas ir J. S. Bachas. Nors jis buvo jau baroko epochos atstovas, bet aš manau, kad barokas ir romantizmas turi labai daug bendro. Pirmiausia, juo sieja estetinė meno funkcija: menas pirmiausia turi būti gražus, sukelti vidinės laisvės pojūtį. Manau, kad barokas pastatė tas kolonas, ant kurių vėliau susikūrė romantizmas. Na, o iš literatūros atstovų mane labiausiai įkvepia Adomas Mickevičius. Man jo sonetai, dedikuoti Marilei, buvo pirmas susitikimas su romantizmu literatūroje. Tai vyko labai anksti, dar mokyklos laikais, ir tai man tikrai padarė įtaką visam gyvenimui. Taip pat svarbios ir lietuvių kanoninių autorių figūros, pavyzdžiui, M. Martinaitis, J. Marcinkevičius. Šie poetai vartodavo labai mažai žodžių, bet juose tilpdavo labai daug prasmės. Kadangi studijavau anglų filologiją, anglistikos magistrą, mane įkvepia ir anglų poetai romantikai: Viljamas Vordsvortas, Džordžas Baironas. Jie irgi formavo mano pažiūras. Svarbiausia –detalės, pavyzdžiui, gėlė (narcizas). Atrodytų, į ją žvelgiama pro padidinamuosius akinius. V. Vordsvorto eilėraštis „Narcizas“ – tai tarsi didžiulė dedikacija mažai gėlytei. Vienoje mažoje detalėje, kurios kitas galbūt nepastebėtų ir praeitų pro šalį, telpa tokia gausybė interpretacijų, reikšminių plotmių.. Žinoma, dar nepaminėjau O. Vaildo. Jis mane įkvepia dėl meno estetinės funkcijos. Grožis mene svarbiau už visą kitą.

Kalbant plačiąja prasme apie meną, vis tik dabar vyrauja postmodernas, deformacija, tradicijų laužymas. Taigi, ar manote, kad romantizmas atgims taip, kaip dominuojantis, viską apimantis meninis srautas?

Labai sunku prognozuoti. Tikiu, kad mes su pianistu kolega iš dalies prisidedame prie romantizmo atgimimo šalies mastu. Taip pat tikiu, kad viskas turi vykti sistemiškai. Mes skleidžiame romantizmo meną ir norime parodyti, kad jis mus veikia, nes mes matome, kad veikia. Mirtina tyla salėje, emocijos, atsispindinčios žiūrovų akyse, atsiliepimai po koncertų… XIX a. tematika ir menas  labai paveikia žmonių emocijas. Per emocijas, kurias sukelia romantizmo muzika, žmonės prisikasa prie savo pačių esmės, gelmės, vaikystės patirčių, savo ištakų. Tai – beveik psichoterapija.

Gal galite pasidalinti patirtimi apie savo solo pasirodymus, poezijos skaitymų vakarus? Kaip jaučiatės juos rengdama, kaip žmonės reaguoja į juos?

Ši veiklos sritis man labai svarbi. Aš tai darau visiškai savanoriškais pagrindais, savo pačios dvasiniams poreikiams kompensuoti. Išleidus pirmą knygą supratau, kad man labai svarbu savo kūrybą skleisti ir apie ją kalbėtis. Man nėra taip svarbu ją publikuoti, kad vėliau kažkur dūlėtų. Man svarbiau yra ją gyvai pristatinėti, nes kai skaitau, papildomos reikšmės įgyja tokie akcentai kaip intonacija, auditorijos reakcijos, komentarai, klausimai. Pirmieji mano autoriniai poezijos vakarai buvo tarsi nedrąsūs bandymai ieškoti auditorijos. Aš pati visiems siųsdavau kvietimus asmeniškai, klausdavau, ar tikrai ateis. Tai dažniausiai būdavo mano pačios artimiausių žmonių ratas. Žmonių pradžioje nesusirinkdavo daug, bet būtent pirmosios knygos atvėrė kelią į šiuos solinius pasirodymus. Man labai patinka apie poeziją kalbėti klasikinės muzikos terminais. Tai tik įrodo, kokios artimos šios dvi meno sritys. Taigi, aš pasirinkau tokias viešas erdves, kaip, pavyzdžiui, galerijos, knygynai, muziejai, o mano renginiuose vėliau pradėjo lankytis ir man nepažįstami žmonės. Pastebėjau, kad su kiekvienu renginiu atsirado man nematytų veidų, kad kultūros įstaigos įsileidžia labai noriai. Kadangi erdvės atviros, įstaigų vadovai patys prisideda prie šių renginių organizavimo. Aš pajutau didelį geranoriškumą, o  tai mane labai įkvėpė ir paskatino. Pastarieji renginiai, pavyzdžiui, mano jubiliejinis poezijos vakaras, buvo tikra mano solo pasirodymų kulminacija. Jaučiausi labai gerai, nes mačiau, kad visi klausosi, visi įsitraukia, visiems įdomu, nėra įtampos, pokalbis gyvas, be jokių stereotipų ar ketvirtos sienos principo. Viskas vyko džiazo muzikos atmosferoje. Beje, labai mėgstu auditorijai uždavinėti provokuojančius klausimus, kuriuose jau savaime slypi atsakymas. Taip pat mėgstu sulaukti klausimų savo adresu pasirodymų metu. Atsimenu vieną klausimą iš publikos: „Kodėl jūsų kūryboje taip dažnai vyrauja rankų simbolis?“. Ir aš gerai išsisukau – atsakiau, kad tai yra dieviškumo simbolis, tai – tas kanalas, per kurį kūrybinė energija pasiekia galutinį meno kūrinį. Žinoma, kitas žmogus, skaitydamas šį eilėraštį, neabejotinai suprastų, kad  pianistų rankos mano eilėraščiuose – tai seksualumo, erotikos simbolis. Šis klausimas buvo provokuojantis.

Ne kartą minėjote provokaciją. Ką ji Jums reškia? Juk provokacija būdinga ir postmodernizmui.

Šiuo požiūriu man postmodernizmas ir patinka. Aš manau, kad žiūrovo, klausytojo reakcija irgi yra meno kūrinio dalis. Paties meno aš nenuvertinu, nemanau, kad menas nesvarbus ir svarbi tik reakcija, kaip  tuo tikėtų postmodernizmo atstovai, bet klausytojas arba skaitytojas savo reakcija tą meno kūrinį tikrai pratęsia. Kartu atsiranda interpretacija, pasipildo reikšminis laukas ir menas neguli padėtas ant muziejaus lentynų (čia beveik pažodžiui cituoju savo kolegą pianistą Darių Mažintą). Menas yra gyvas tada, kai palaiko kontaktą su auditorija. Provokacija sukuria aplinkybes meno gyvasčiai iškilti į paviršių. Tarsi kviečiama atsigręžti į konkretų meno kūrinį ir pasvarstyti, ką mes galime apie jį pasakyti kartu. Tai – savotiškas ištrūkimas iš komforto zonos ribų. Provokacija yra svarbi, nes norisi skatinti žmones mąstyti, prisiminti ir galbūt netgi suteikti jiems naudos: meno kūrinio pratęsimas jiems gali padėti apie save šį tą suvokti.

Jus išties įkvepia klasikinė muzika, romantizmo poezija, o sakykite, gal yra dar kokių nors įkvėpimo šaltinių?

Įkvėpimo šaltinių tikrai yra ir daugiau. Tai – visų pirma geografinės vietovės. Aš labai mėgstu tam tikrus Lietuvos kurortus. Tai – Druskininkai ir Kuršių Nerija. Mėgstu patekti ten viena pačiu netikėčiausiu laiku, žiemą ar vėlyvą rudenį. Per šaltį, per purvą, per sniegą mėgstu eiti tolimus atstumus pamariu arba aplink ežerus. Ir tuo metu visiškai išsivalyti savo mintis, sielą nuo kitų žmonių energijos. Tiesiog klausytis savo pačios intuicijos ir semtis kūrybinių idėjų iš tos būsenos, kurią patiriu vienatvėje, pakeitusi aplinką. Aš negaliu važiuoti bet kur. Kartais ir užsienio šalys mane veikia ne taip, kaip šie kurortai, išskyrus jau minėtą Italiją. Taigi, mane įkvepia ilgi pasivaikščiojimai, vėjas, dienoraščio rašymas laisvu minčių dėstymo principu. Kartais tai padeda pasiekti tokių kūrybinių atradimų, kurie paskui virsta eilėraščiais. Labai mėgstu vandenį, piliakalnius. Nuo jų atsiveriantys vaizdai praplečia, ir tarsi matau aštriau, jaučiu daugiau idėjų, geriau girdžiu savo eilėraščių lyrinius subjektus. Įkvepia mano pačios grojimas, nes kai groju, aš būnu čia ir dabar, ir tai didina mano koncentraciją. Įkvepia ir kitos meno rūšys: teatras, kinas, gal net ir architektūra, vizualieji menai. Kalbant apie kino meną, mane labiausiai įkvepia Deivido Linčo ir Piterio Grinavėjaus filmai, jiems būdingi ryškūs kontrastai, provokuojantys spalviniai deriniai, šokiruojantys, ekscentriški motyvai… Bet vėlgi filmuose man labai svarbu muzika – ji turi derėti prie siužeto.

Labai graži ir įkvepinti Jūsų gyvenimo ir kūrybos istorija. Gal galite dar papasakoti, kur ta pradžių pradžia? Šiek tiek apie savo ankstyvąsias vaikystės patirtis, kurios būtent formavo jus kaip asmenybę.

Tėvai (ypač – tėtis) labai mylėjo teatrą, muziką klasikinę, operą. O mama neabejotinai prisidėjo prie mano aistros literatūrai. Ji man daug skaitydavo: ir lietuvių tautosaką, ir eilėraščius (pavyzdžiui, V. Mačernio eilėraščius ir S. Neries). Skaitydavo juos vietoj pasakų.. Į filharmoniją pirmą kartą nusivedė tėtis. Tai man visam gyvenimui paliko įspūdžių. Aš įsimylėjau tą erdvę, renginio formatą, garso kokybę, emocijas, salės simetriją… Aš pajutau tokį alkį, kad aš nebegalėjau be to gyventi. Mama buvo lituanistė, o tėvas muzikas. Jis turi folkloro ansamblį. Būtent ten įsimylėjau liaudies dainas, kankles, tradicinius šokius.

Gal galėtumėte papasakoti apie filosofinę koncepciją, kuri Jums artima?

Vis tik turbūt artimiausias man egzistencializmas. Mane keri mintis, kad pati prasmė savaime gal ir neegzistuotų, jei mes jos nesukurtume, kiekvienas vadovaudamasis savo individualiu suvokimu. Aš manau, kad gyvenimas turi būti tirštas, pripildytas įvairių patirčių, emocijų, dramatiškų įvykių. Turi būti daug įvairovės, bet turi egzistuoti ir balansas. Gyvenimas turi būti prisodrintas patirtimis, kūrybiniais mainais.

Ar turite kokių nors vizijų ateityje, susijusių su kūryba?

Aš tikiu, kad koncertų skaičius ir mastas tik didės. Galbūt labiau orientuosiuosi jau į kitas sales. Norėčiau surengti koncertą ir filharmonijoje, ir užsienio auditorijoms. Norėtųsi pasiekti švietimo institucijas. Žinoma, kol nėra konkrečių veiksmų, sunku tiksliai įvardyti, bet planų ir vizijų išties esama.

O ar turite minčių išleisti dar vieną savo knygą?

Tikrai yra prisikaupę daug eilėraščių. Aš neabejoju, kad vieną dieną pasiryšiu surinkti visą medžiagą iš dienoraščių, juodraščių ir kompiuterio. Koks tai bus formatas, dar nežinau. Ar tai bus tradicinė knyga, ar audioknyga, ar koks nors visiškai netikėtas jungtinio pobūdžio tarpdisciplininis formatas, kol kas sunku pasakyti, bet faktas išlieka nenuginčijamas – tai tikrai įvyks.

Gal galėtumėte atskleisti slaptą menininko rašymo procesą?

Man labai patinka šis klausimas. Visada rašau ranka. Kartais būna ir taip, kad telefonas išsikrovęs, o aš esu koncerte ir neturiu nei tušinuko, nei užrašų knygutės. Turiu tik kitą bilieto pusę ir raudoną lūpdažį. Kartą eilėraštį teko užrašyti būtent tokiomis sąlygomis. O įprastai labai mėgstu rašyti prie žvakių ir smilkalų aromato, tvyrančio namuose. Turiu labai daug romantizmo stiliaus užrašų knygučių senoviškais, gražiais viršeliais. Vieną eilėraštį („Ištikimybė. Skrydis virš Nevos“ (2019 m.)) kartą tiesiog susapnavau. Jį užteko labai minimaliai paredaguoti, mat jis atsirado iš pačios pasąmonės gelmės. Jis norėjo būti užrašytas. Dažnai rašau naktį. Arba ketvirtą valandą ryto. Pagal lietuvių mitologiją sakoma, kad tokiu metu visi velniai išbėgioja… Kartais mane įkvepia kokia nors nuotrauka, kurią atsiunčia mano kolega muzikas. Taip pat mėgstu rašyti per pianisto repeticijas. Muzika mane išlaisvina.

Kodėl būtent poezija, eilėraščiai yra Jūsų kūrybos kalba?

Ankstyvieji kritikai sakydavo, kad stiprioji mano sritis yra proza. Bet eilėraščiai mane pasirinko, man tai natūraliau. Aš kartais eilėraščių eilutes tiesiog girdžiu. Kartais mano eilėraščiai tik savo išdėstymu primena eilėraščius. Tai gali būti eiliuota, ritmo požiūriu struktūriškai sudėliota proza. Mano prozos tekstai kartais yra kaip eilėraščiai, nors vizualiai pažiūrėjus atrodo kitaip. Kažkokiu gyvenimo periodu aš galvoju išbandyti prozą, kokį nors netradicinį, grubesnį žanrą…

Ko palinkėtum mūsų skaitytojams?

Išsaugoti savyje romantizmą ir skirtingų paralelinių pasaulių sąveiką, kad kiekvienas skaitytojas sau įrodytų, jog paraleliniai pasauliai nėra tokie jau atskiri vienas nuo kito, o romantizmas nėra pasibaigęs.

Ačiū Jums už nuoširdų ir romantizmo dvasia dvelkiantį pokalbį!

Interviu parengė Rūta Vyšnia

2020 02 21

Vilnius

E. Kirilauskaitės eilėraščiai:

Jų rankos

Jų rankas visada nedrąsu liesti

sužeisti baisu

atšaldyti ar ne laiku paleisti

pernelyg stipriai suspausti riešą

įbrėžti nagu ar žiedu

kad neskaudėtų

kad randų neliktų

kad neišteptu kraujas

priešaušrio baltumo pirštų

jų rankos

visada nepagydomai trapios

net žiūrėti į jas nedrąsu

kad nenudegintų plėšriai

žemiškas mano

žvilgsnis

ir nepaslystų pirštai

pačiu netinkamiausiu metu

jų rankos

visada nepavydėtinai jautrios

net žodžiu jas įžeisti lengvai

galėtų nesubtili mano

rolė

akompanimento statusas

išgąsdinti jas galėtų

vienu neapdairiu apkabinimu

ir rankos slėpsis

ir saugosis

baugu bus žiūrėti

kokios didelės

kokios paklaikusios akys

dangstosi

neapgalvotu ranku gestu

dar pastebės kas

išgąstį

ilgesį

ir netgi

aritmiškai žalią gaisrą

kaip tada

rankos pasiteisins?

Jų rankos

visada neprilygstamai

baikščios

lyg drovėtųsi prisipažinti

kokią slepia savyje

jėgą

***

Ištikimybė 

(Skrydis virš Nevos) 

tikra ištikimybė galima 

tik tarp įsimylėjusių gulbių 

kai viena jų miršta, 

likusioji suglaudžia sparnus

pačiame skrydžio įkaršty

ir krenta

ant apledėjusios upės 

iš aukštai, 

kad neliktų jokios vilties 

išgyventi 

gulbės man primena Sankt Peterburgą

parkus ir tvenkinius

baltas naktis

pakeliamus tiltus virš Nevos

paryčiui,  kosulį 

visą birželį ir liepą 

vėsų ir lengvą drabužį, netinkamą 

Sankt Peterburgo vėjui 

pabudusi nuo mano kosulio

mama paklausė 

ar susirgau tyčia

buvau dar beveik vaikas, 

kai mama man tarė 

šią vasarą būtinai 

nuvažiuok į Sankt Peterburgą

tą vasarą ji mirė 

sulaužytas riešas

lyg iš aukštai kritusios gulbės sparnas 

primena pakeliamą tiltą Sankt Peterburge

paryčiui šis tiltas

atrodo lyg atviras lūžis

tokia ištikimybė 

galima tik tarp gulbių 

tau atsitraukus

aš buvau mirusi

ties paširdžiais 

užstrigusi mėlyno porceliano šukė

primena paskutinį gulbės skrydį

tiltas Sankt Peterburge 

primena dangų virš Nevos

Raudonas plunksnas 

ant ledo 

vasarą

***

Balta apykaklė

Balta apykaklė

raudonas pėdsakas

balta apykaklė

jos nepalies bet kas

balta apykaklė

raudonos šviesos

balta apykaklė

raudonas pėdsakas

balta apykaklė

man kraujas neteka

balta apykaklė

man pirštai priešinas

balta apykaklė

balkonas parteris

balta apykaklė

raudonas pėdsakas

balta apykaklė

prie kaklo glaudžiasi

balta apykaklė

per salės vidury

balta apykaklė

geriausiai matoma

balta apykaklė

ryškiausiai šviečianti

balta apykaklė

tyliau nei uždanga

balta apykaklė

tvirčiau nei priesaika

balta apykaklė

jos nepalies bet kas

balta apykaklė

tik rankos

***