Povilas Urbšys. Kad nesijaustume pabėgėliais savo valstybėje

Respublikinę žiniasklaidą apskriejo žinia apie religinėms bendruomenėms dosnią Panevėžio miesto savivaldybę. Ar esate susipažinęs su paskutiniame tarybos posėdyje priimtu Panevėžio miesto tarybos sprendimu dėl lėšų skyrimo bendruomenėms?

Stebina bandymas supriešinti Panevėžio bendruomenes iki galo neįsigilinus į esmę. Požiūris, kad bendruomeniškumas gali būti tik pasaulietinis, išlikęs nuo tarybinių laikų ir, deja, gajus iki šiol. Manau, tiek pasaulietinės, tiek religinės bendruomenės siekia vieno tikslo – kad joms priklausantys žmonės gyventų jaukiai ir prasmingai.

Pirmiausia būtina informuoti visuomenę, kad savivaldybės biudžete šioms bendruomenėms numatytos lėšos atsirado bažnyčios rūpesčiu, jos pasistengė, kad iš valstybės biudžeto miestui būtų skirtas papildomas finansavimas mokyklų renovacijai. Tuo būdu miestas sutaupė ir ankstesnė valdžia pažadėjo šią sumą skirti religinių bendruomenių reikmėms.

Reikia paminėti ir tai, kad pagal patvirtintą aprašą buvo pakviestos savo paraiškas teikti ne tik religinės bendruomenės. Pinigai buvo skirti ir skautams, Marijonų, Pušaloto ir Klaipėdos mikrorajono bendruomenėms bei kt. Manau, kad kažkas specialiai stengiasi sudaryti įspūdį, jog vienos bendruomenės skatinamos, o kitos yra ignoruojamos.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nuo 2013 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal Vietos bendruomenių savivaldos programą Panevėžio miestui skyrė konkrečias pinigų sumas: 2013 metais – 287 500 litų, 2014 metais – 281 000 litų, šiais metais iš valstybės biudžeto miesto bendruomenėms yra skirta 90 110 eurų. Ilgą laiką (nuo 2013-ųjų) religinės bendruomenės buvo ignoruojamos ir diskriminuojamos. Tad manau, kad Panevėžyje susidariusi situacija kaip tik suteikė vienodas sąlygas veikti tiek vienoms, tiek kitoms bendruomenėms. Tikiu, kad viskas išsispręs be pykčio.

Spalio 10 dieną minėsime vietos savivaldos dieną. Tokią dieną visada atsigręžiama į nuveiktus darbus ir daugiau dėmesio skiriama vietos valdžiai. Šiandien galime pasidžiaugti, jog valdančioji dauguma vykdo savo rinkiminius pažadus – įsteigtos Kultūros ir meno bei Švietimo tarybos.

Panevėžio miesto valdančioji dauguma buvo sudaryta sutarus dėl pagrindinio dalyko: per ketverių metų kadenciją kiek įmanoma sustiprinti bendruomeninį veikimą mieste, kuris ir buvo vienas iš sąrašo KARTU rinkiminės programos prioritetų. Tad neatsitiktinai iš sąrašo KARTU išrinkti miesto tarybos nariai – Vitalija Vasiliauskaitė ir Loreta Masiliūnienė – inicijavo šių visuomeninių tarybų atsiradimą. Džiugu, kad prie projekto kartu dirbo mero patarėja, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė Lina Kazokienė bei administracijos darbuotojai.

Rugsėjo 24 dieną vykusiame Panevėžio miesto tarybos posėdyje patvirtinti Kultūros ir meno bei Švietimo tarybų nuostatai, pagal kuriuos bus galimybė teikti rekomendacijas miesto tarybos nariams dėl priimamų sprendimų kultūros, meno ir švietimo srityse. Išrinktas politikas ar administracijos darbuotojas savaime nepasidaro pats kompetentingiausias ir išmintingiausias, tad svarbu įsiklausyti į žmonių lūkesčius bei patarimus.

Be abejo, išgirstame kritikos – „žinote, anksčiau buvo tos tarybos, bet neveikė…“ Anksčiau veikusios tarybos buvo sudarytos prie Švietimo ir Kultūros skyrių, tad tokių tarybų statusas ir neveiksmingumas buvo nulemtas iš anksto. Dabar numatytas statusas yra aukštesnis – Kultūros ir meno bei Švietimo tarybos veiks prie miesto tarybos.

Iki šiol konstruktyvaus bendravimo, komunikavimo su kultūros, meno, švietimo bendruomenėmis nebuvo, dauguma iniciatyvų buvo tiesiog nuleidžiama iš viršaus į apačią. Šiuo atveju tikslas yra sukurti sistemą, kurioje poreikiai ateitų iš apačios, iš pačių bendruomenių. Taigi, jeigu įsteigtos tarybos bus neformalios, jų nariai į savo pareigas pasižiūrės rimtai, tai jie galės daryti įtaką politikų priimamiems sprendimams. Manau, tokiu būdu bus išvengta klaidų ir nesusikalbėjimo bei bus pradėtas realios savivaldos kūrimas. Laikas parodys, ar jų veikla pasiteisins, bet tokia galimybė suteikta.

Šis savaitgalis Panevėžiui buvo ypatingas – Panevėžys sulaukė gausaus būrio svečių, kurie lankėsi jubiliejinėje 20-ojoje parodoje EXPO Aukštaitija 2015. Jūs taip pat lankėtės parodoje, bendravote su dalyviais, svečiais.

Tai 20 metų rengiama tarptautinė paroda, kuri šiemet pritraukė net 200 didelių ir mažų įmonių – 34 iš jų dalyvavo pirmą kartą. Džiugu, kad ji sulaukia ir didelio lankytojų skaičiaus – net 35 tūkst. EXPO Aukštaitija – tai puiki galimybė verslui pristatyti save bei veiklą regione, juk būtent verslininkai ir kuria pridėtinę vertę mūsų valstybėje. Be to, buvo galima plačiau susipažinti ir su valstybinių įstaigų stendais, jų teikiamomis paslaugomis.

Organizuojama paroda verslui skirta skleisti gerąją žinią apie Panevėžio regiono įmones bei įstaigas, o vienu iš jos reprezentacinių veidų išlieka Panevėžio Prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Visvaldas Matkevičius, kuris teismo pripažintas kaltu už korupcinius nusikaltimus. Tad kurioziškai atrodo, kai jis vaikšto su premjeru Algirdu Butkevičiumi po ekspozicijos salę ir pristatinėja Panevėžio krašto valstybines įstaigas ir verslo įmones…

V.Matkevičius, būdamas valdiškam poste, skatino verslininką elgtis nesąžiningai, už laimėtus viešuosius konkursus jis turėjo jam pastatyti namą. Kita įmonė už laimėtą konkursą įrengti kompiuterių klasę privalėjo V.Matkevičiui nupirkti kaip kyšį televizorių. Šis žmogus, vadovaudamas Panevėžio specialiajai mokyklai, klastojo buhalterinę apskaitą, statybinės medžiagos, kurios buvo panaudotos jo privataus namo statybai, būdavo įtraukiamos į jo vadovaujamos įstaigos apskaitą kaip panaudotas mokyklos remontui.

Teismas V.Matkevičiui skyrė subendrintą bausmę – pusketvirtų metų laisvės atėmimą pataisos namuose konfiskuojant daugiau kaip 21 tūkst. eurų vertės turto. Taip pat teismas patenkino Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir iš V.Matkevičiaus valstybės naudai priteisė beveik 20 tūkst. eurų nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio.

Žmogus, kuris kaltinamas verslininkų prievartavimu, kyšių ėmimu, mokesčių slėpimu, šiai dienai atstovauja Panevėžio Prekybos, pramonės ir amatų rūmų interesams. Nejaugi be V.Matkevičiaus, užimančio Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinio direktoriaus pareigas, nebėra Panevėžyje žmogaus, kuris sugebėtų organizuoti rūmų darbą? Žmogus, turintis gerą reputaciją, siųstų visai kitą žinią verslo bendruomenei. Juk korupcija  iškreipia bet kokią konkurenciją ir žlugdo sąžiningą verslą. V.Matkevičiaus šiandieninis statusas – tarsi simptomas, keliantis klausimą, ar mūsų verslo bendruomenė nori veikti skaidriai.

Skirtingų vertinimų Lietuvoje sulaukia pabėgėlių klausimas. Galbūt šiems vertinimams įtakos turi informacijos trūkumas?

Situacija nėra tokia paprasta. Žmonės sunerimę, o valstybinės institucijos tarsi užsiima psichoterapeutų vaidmeniu, vis ramindamos visuomenę, jog viskas bus gerai. Norisi, kad pabėgėlių problema nesudarytų sunkumų Lietuvoje gyvenantiems žmonėms ir nesukeltų didelės socialinės įtampos. Labai svarbu ir tinkamai pasirengti. Akivaizdu, kad Vyriausybė nepasiruošusi.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kreipėsi į visas 60 savivaldybių, iš kurių tik 33 pateikė atsakymus dėl pabėgėlių priėmimo. Iš tų 33-jų tik 11 savivaldybių sutinka apgyvendinti vieną arba dvi 3–5 asmenų šeimas. Viešoje erdvėje pateikiama informacija, jog pirmuoju etapu į Lietuvą turi atkeliauti 1105 pabėgėliai. Tačiau tai tik pirmasis etapas. Kaip rodo skaičiavimai, į Europą gali plūstelėti nuo vieno iki kelių milijonų pabėgėlių.

„Eurostato“ atliktais duomenimis, iš 213 tūkst. prieglobsčio prašytojų Europos Sąjungoje tik 44 tūkst. yra karo pabėgėliai iš Sirijos, t.y. tik vienas iš penkių prašančių suteikti prieglobstį Europoje. Akivaizdu, šalia pabėgėlių iš Sirijos yra žmonių iš kitų valstybių, kurie bėga ne nuo karo – jie yra ekonominiai pabėgėliai.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas paskelbė, kad Jungtinė Karalystė priglaus tik 20 tūkst. pažeidžiamų sirų – būtent sirų – iš pabėgėlių stovyklų Libane ir Jordanijoje. Šalies atstovai patys važiuos į stovyklas, tikrins ir atrinks tuos, kuriuos ketina perkelti į Jungtinę Karalystę. Mes tokių galimybių neturėsime.

Europos Sąjunga numato kiekvienam iš pabėgėlių skirti 6 tūkst. eurų krepšelį integravimui. Lietuvoje vienais paskaičiavimais yra 700 tūkst., kitais – apie 20 procentų žmonių gyvenančių žemiau skurdo ribos. Ar nenutiks taip, kad dirbantis lietuvis gyvens skurdžiau nei pabėgėlis, turintis Europos Sąjungos finansavimą. Šie aspektai yra labai svarbūs ir norėtųsi, kad Vyriausybė ne ramintų, kad viskas gerai, bet aiškiai pasakytų, ką ir kaip ruošiasi daryti.

2016 metais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje numatyta steigti pabėgėlių centrus, tačiau vien jie problemos neišspręs. Lietuva turi rasti pusiausvyrą – parodant žmogišką atjautą ir tuo pačiu metu apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo mūsų svetingumu, kad nesijaustume pabėgėliai savo valstybėje.

Seimas atmetė teisėjos Editos Dambrauskienės kandidatūrą į generalines prokurores. Jūs balsavote ir drąsiai pasisakėte prieš šią kandidatūrą. Kodėl?

Vieša paslaptis, kad mūsų valstybėje egzistuoja neliečiamasis prezidentės klanas. Jei priklausai šiam klanui, tai garantuojama neliečiamybė ir karjera. Svarbiausia sąlyga priklausyti šiam klanui – tai besąlygiška ištikimybė Jos Ekscelencijai Lietuvos prezidentei, nes ji yra vienintelė Lietuvos Dalia.

Nieko neturėtų stebinti, kad Seimui siūloma kandidatė į generalinius prokurorus prieš keletą metų galimai piktnaudžiavo tarnyba. Ji Teisėjų etikos ir garbės komisijai pateikė iškreiptus duomenis, kurie galėjo turėti teisinę reikšmę sprendžiant Kauno apygardos teismo pirmininko Nerijaus Meilučio drausmės atsakomybės klausimą.

Teisėjas, kuris buvo suabejojęs N.Meilučio ir E.Dambrauskienės neliečiamybe, turėjo nusiimti teisėjo mantiją. Manau, kad dėl šios priežasties Teisėjų taryba pirmą kartą per prezidentės valdymo laikotarpį išdrįso nepritarti Jos Ekscelencijos siūlomai kandidatūrai į Vilniaus apygardos teisėjo pareigas.

Deja, prezidentei tai tik tapo įrodymu, kad jos siūloma kandidatė sava. Bet juk Seimas skiria ne tarnaitę prezidentės rūmams, o Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, todėl ir buvo nepritarta šiai kandidatūrai.

Panevėžio mieste ir kitose Lietuvos vietose galima pastebėti plakatus, dalinamus laikraštukus, gyventojai yra kviečiami pasirašyti ir sudalyvauti „Talkoje už Lietuvos valstybinę kalbą“. Esate vienas iš jos iniciatorių.

Ši akcija vertinama nevienareikšmiškai, nors ir nesiūloma nieko antikonstituciško. Kosmopolitams viskas atrodo gerai – jie kalbą atskiria nuo raidžių, kurios yra parašytos žodžiuose bei teigia, kad kalba ir žodžiai yra du skirtingi dalykai. Mano įsitikinimu, kalba susideda iš žodžių, o žodžiai susideda iš raidžių. Jeigu „w“, „q“ ir „x“ prilygintume valstybinės kalbos abėcėlės raidėms, tai atvertume Pandoros skrynią. Taptų nelogiška drausti rašyti, pavyzdžiui, „kseroksą“ pradedant raide „x“, o ne „k“, nes jeigu ši raidė yra įrašyta pavardėje, tai kodėl negali atsirasti bendriniame daiktavardyje? Ultrapatriotai ar pseudopatriotai įsitikinę: „Kokie gali būti nuolaidžiavimai? Jokių svetimų ženklų jokiuose paso puslapiuose!“

Tačiau realybė tokia – jei nepasiūlysime alternatyvaus varianto, Seimo dauguma be trukdžių palaimins „w“, „q“, „x“ įrašymą į mūsų abėcėlę.

Siūlome neliesti lietuvių abėcėlės, nesiaurinti valstybinės Lietuvos kalbos statuso, rinktis latvių variantą, kuris kaimyninėje šalyje veikia jau kelerius metus – pagrindiniame paso puslapyje ir asmens tapatybės kortelės pusėje su nuotrauka rašyti tik valstybinės kalbos raidėmis, o antrame paso puslapyje ir antroje tapatybės kortelės pusėje rašyti lotyniškais rašmenimis pagal tarimą.

Džiugu, kad iniciatyva „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ jau pristabdė vadinamojo G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projekto priėmimą, kuriuo norima įteisinti lietuviškoje abėcėlėje „w“, „q“ ir „x“ raides.

Prisidėdami prie „TALKOS: už Lietuvos valstybinę kalbą“ prisiminkime lietuviškos katalikiškos literatūros pradininko, pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškų knygų autoriaus Mikalojaus Daukšos žodžius:

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

Lietuvoje neseniai minėta Socialinių darbuotojų diena, visi minėsime Angelų Sargų dieną, mokyklų bendruomenės laukia Mokytojų dienos…

Iš tiesų, tai labai gražios šventės. Socialiniai darbuotojai – tai tie žmonės, kurie nebijo atverti savo širdžių kito kančiai, skausmui ir priimti jį kaip savo. Mokytojai mūsų vaikų sielose sėja gerumą, išmintį ir tuo būdu kuria ateitį kiekvienam iš mūsų – Lietuvai. Policijos dėka jaučiame Angelų Sargų globą, kurie visada budi ir ištiesia tvirtą pagalbos ranką žemiškuose rūpesčiuose bei kovose.

Todėl norėčiau visiems jiems padėkoti už pasišventimą tarnauti kitam. Linkiu visiems Jums kantrybės ir džiaugsmo – šiandien ir rytoj.

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė