„Pykšt pokšt tratata“: karo ir šiuolaikinio žmogaus santykis

Šiuo metu Panevėžio teatre „Menas“ vyksta intensyvūs darbai – judesio spektaklio „Pykšt pokšt tratata“ repeticijos. Jau birželio mėnesį žiūrovai bus kviečiami į naujausią „nOrmalaus teatro“ ir teatro „Menas“ bendrą darbą, neįprastu būdu analizuojantį karo ir žmogaus santykį.

Vaikiškai pavadintas spektaklis slepia visai nevaikišką temą, kuri scenoje bus išreikšta Lietuvoje dar gana reta fizinio teatro forma. Spektaklio režisierė Monika Klimaitė ir choreografė, šokėja Phaedra Soutou (Graikija) teigia, kad šis spektaklis išskirtinis dar ir tuo, kad jis kuriamas  kolektyvinės kūrybos principu.

Karo paliktos traumos – ir šiuolaikinėje visuomenėje

Spektaklio dramaturgija turi dvi kertines ašis. Viena jų – Euripido tragedija „Trojietės“, antroji – dokumentinė medžiaga, surinkta iš kūrybinės komandos artimųjų, išgyvenusių tiesioginę karo grėsmę ar jo pasekmes. „Euripido tragedija „Trojietės“ – tai tarsi atviras karo lūžis, sutelkiantis dėmesį į tai, kas lieka po karo. Visa tragedija – tai varginanti būsena, ištisas praėjusio įvykio vertinimas ir pasekmių išgyvenimas, tarsi bandymas surinkti griuvėsius“, – savo mintimis dalinasi spektaklio režisierė M. Klimaitė.

Spektaklio siužetą sudaro devyni paveikslai, kuriuose vaizduojamos skirtingos karo išgyvenimo istorijos. Žiūrovai spektaklyje išgirs ir labai intymias, asmenines patirtis, kuriomis karo baisumus išgyvenę žmonės net ir praėjus ne vienam dešimtmečiui nedrąsiai dalinosi su spektaklio kūrėjais – savo anūkais.

Pasak režisierės Monikos Klimaitės, psichologai pastebi, kad traumos ne visada yra asmeninės ar kultūrinės – jos gali būti perimtos ir iš kartos į kartą. „Psichologijoje tai vadinama transgeneracine, „tarp kartų“ trauma, kurią gali išgyventi, o dažnai ir pradėti atpažinti bei reflektuoti tik antra ar trečia karta, kuriai jau nebereikia „susiimti“, kad tiesiog išgyventų, kuri jau turi laiko ir aplinkybių suteiktą prabangą reflektuoti patirtis,“ – sako M. Klimaitė.

Ir iš tiesų, anot jos, kalbant su seneliais, skaitant jų dienoraščius, klausant kitų kūrybinės komandos giminaičių istorijų, pradedi atpažinti savyje ir savo aplinkoje tam tikrą praėjusios kartos žmonių patirtos traumos įtaką. Tuomet esą supranti, kad neracionalios baimės ar tiesiog fizinė kūno padėtis, pavyzdžiui, eisena, yra skeveldra iš praeities.

Netradiciškai suskambės lietuvių ir graikų folkloras

Siekiant išreikšti pagrindinę spektaklio idėją, pasirinktas netradicinis, Lietuvoje dar gana retas fizinio teatro žanras. „Pamanėme, kad būtent per judesį bus lengviausia išreikšti fizines, emocines ar net mentalines karo paliktas žaizdas. Juk kas jei ne kūnas yra geriausias visų mūsų išgyvenimų, įvairių patirčių ar tų pačių traumų katalizatorius?“ – dalinasi mintimis spektaklio režisierė.

Pasak iš Graikijos kilusios choreografės P. Soutou, dėl pasirinkto žanro kūrybinis procesas tapo labai įdomus ir nenuspėjamas. „Tai mums leido pažinti plačias scenos meno galimybes ir technikas: vaidybą, šokį, pantomimą, muziką. Per repeticijas kūrybines paieškas sekė netikėtumai ir staigmenos“, – pridūrė menininkė.

Spektaklio metu aktoriai ir žiūrovai dalinsis bendra erdve, taip pat gyvai skambės kompozitorės ir atlikėjos Rūtos MUR kurtas garso takelis. Naujai suskambės ir kelios visiems gerai atpažįstamos folklorinės dainos – kompozitorė elektroninę muziką miksuoja su lietuvių liaudies dainomis bei tradiciniais graikų folkloro ritmais, melodijomis.

Pasak spektaklio kūrėjų, kompozitorės kuriama muzika taikliai atliepia ir spektaklio intenciją. Spektakliu kūrybinė komanda esą nesistengia atkurti praeities – tiesiog siekia suprasti istorijos atspindžius šiandieninėje žmonių sąmonėje. „Tikriausiai tik taip galime judėti į priekį nekartodami tų pačių klaidų“, – sako M. Klimaitė.

Straipsnį parengė Rūta Žukė

Kūrybinė komanda:

režisierė – Monika Klimaitė

choreografė – Phaedra Soutou (Graikija)

scenografė – Patricija Vytytė

kompozitorė, atlikėja – Rūta MUR

aktoriai – Kristina Švenčionytė ir Anupras Jucius