Reanimatologas Šarūnas Judickas: net ir po mirties gyvybė gali tęstis

Vienas sunkiausių momentų medikų darbe – pranešti artimiesiems apie žmogaus mirtį. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose dirbantis gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas tą plonytę ribą tarp gyvybės ir mirties mato kasdien. Svarbi jo darbo dalis yra ne tik perduoti liūdnas žinias, bet ir kalbėtis su mirusiojo artimaisiais apie organų donorystę.

Gydytojas pastebi: jei velionis su šeimos nariais buvo kalbėjęs apie organų donorystę, jai pritaręs, tuomet mintis, kad dalelė mylimo žmogaus toliau gyvens, teikia šeimai paguodą ir palengvina netekties skausmą.

Apie netikėtai užklumpančią mirtį, gyvybės stebuklą ir labiausiai įsiminusį pokalbį su mirusio žmogaus artimaisiais kalbamės su gydytoju anesteziologu reanimatologu Šarūnu Judicku.

Be abejo, labai sunku pranešti žmonėms, kad jų šeimos narys mirė. Kaip Jūs tokiems pokalbiams ruošiatės?

Šie pokalbiai visuomet yra sunkūs. Manau, kad kitaip būti ir negali. Dažniausiai tos ligos, kurios sukelia smegenų mirtį, yra ūminės ir nutinka staiga iki to pakankamai sveikai atrodžiusiam žmogui. Pavyzdžiui, žmogus ryte išeina į darbą, ten smegenyse plyšta kraujagyslė, dėl kraujo išsiliejimo stipriai pažeidžiamos smegenys ir dar po kelių valandų įvyksta smegenų mirtis. Dėl tokios staigios ligos artimiesiems žinia apie mirtį yra kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Prieš tokius pokalbius visuomet stengiamės išsiaiškinti, ką artimieji jau žino apie jiems brangaus žmogaus būklę. Tada, suprantama kalba pasakojame ligos eigą, jos vystymąsi bei sukeltus pokyčius organizme. Tokio pokalbio metu labai svarbu, kad žmonės suprastų, kas ir kodėl įvyko, ir kokios yra to pasekmės. Jei pokalbis su artimaisiais vyksta ligoninėje, tai stengiamės parodyti kompiuterinės tomografijos vaizdus, kuriuose matyti smegenų pažeidimo dydis, taip informacija tampa aiškiau suprantama.

Kad ir kaip ruošiesi, tačiau vis tiek galų gale esi tik žmogus ir iki galo nepavyksta atsiriboti bei dalis minčių kurį laiką sukasi galvoje.

Jums ne kartą yra tekę bendrauti su mirusio paciento artimaisiais apie organų donorystę. Kokios būna žmonių reakcijos?

Bendravimas su mirusiojo artimaisiais apie organų donorystę yra dalis anesteziologo-reanimatologo darbo. Kad geriau suprastume, kokios būna reakcijos, prisiminkime, kad dažniausiai tai vyksta staigios mirties akivaizdoje. Žmonių reakcijos būna įvairios – nuo pykčio ir audringų emocijų iki konstruktyvaus pokalbio.

Dažniausiai, kai matome didelio mąsto smegenų sužalojimą, jau pirmojo pokalbio su artimaisiais metu užsimename, kad tokiais atvejais dažnai įvyksta smegenų mirtis ir iki kito pokalbio, kuris dažniausiai vyksta po kelių valandų, artimieji jau būna paieškoję informacijos apie smegenų mirtį, neretai ta informacija būna susijusi ir su donoryste. Daugėjant informacijos apie donorystę žmonės gana dažnai jau ir patys iš karto ima klausti apie donorystę.

Sunkiausia būna, kai su artimaisiais pirmą kartą bendraujame jau įvykus smegenų mirčiai, tuomet vienu metu yra informuojame apie mirtį ir paklausiame apie organų donorystę. Tokiais atvejais artimiesiems yra labai sunku, nes reikia ne tik išgirsti labai liūdnas žinias, bet ir priimti sprendimą dėl donorystės.

Ką sako tie, kurie sutinka paaukoti mirusio žmogaus organus donorystei?

Kiekvieno pokalbio su artimaisiais metu klausiame, ar jie prieš tai buvo kalbėję su mirusiuoju žmogumi apie organų donorystę ar gal žino jo valią? Jei apie tai buvo kalbėta – artimiesiems tampa žymiai lengviau ir ramiau priimti sprendimą. Tokiais atvejais, kai mirties fakto negali pakeisti, mintis, kad artimojo dalelė toliau gyvens kitame žmoguje ir pratęs gyvybę, palengvina gedėjimo procesą, todėl veikia ir terapiškai, nes taip išpildoma ir mirusiojo valia. Todėl svarbiausia yra paskatinti žmones pakalbėti šia tema su artimaisiais ir pasakyti savo valią.

Kaip savo sprendimą argumentuoja atsisakiusieji?

Niekada negalima teisti ir donorystei prieštaraujančių artimųjų. Reikia pamėginti suprasti, kad jie šiuo metu išgyvena tikrą pragarą ir donorystė šiuo metu mažiausiais rūpi. Jiems tuo metu yra šokas. Prieštaravimas dažniausiai išsakomas tada, kai nebuvo su artimuoju prieš tai kalbėta apie donorystę ir kai apskritai trūksta informacijos apie organų donorystę ir patį procesą.

Dalis žmonių mažai žino apie donorystę, todėl svarbu ir toliau šviesti visuomenę. Dažnai pasitaiko atvejų, kai atsakius į visus klausimus ir suteikus reikalingą informaciją žmonės sutinka paaukoti organus.

Yra darytas tyrimas, kurio metu, praėjus keliems mėnesiams po artimojo mirties, buvo pakartotinai susisiekta su donorystei prieštaravusiais artimaisiais. Didžioji jų dalis, kai nurimsta emocijos ir susitaiko su mirtimi, sako, kad dabar pakeistų savo nuomonę ir sutiktų paaukoti organus.

Gal galėtumėte papasakoti apie labiausiai įsiminusį atvejį ar pokalbį?

Labiausia įsiminęs atvejis, kai jaunai užsienietei keliavusiai per Lietuvą plyšo smegenų kraujagyslė ir ji buvo atvežta į mūsų ligoninę kraštutinai sunkios būklės. Po kelių valandų nustatėme smegenų mirtį ir turėjome apie tai pranešti jos vyrui ir 3 metų vaikui. Pokalbis vyko užsienio kalba. Buvo be galo sunku matyti, ką išgyvena artimieji. Moters vyras norėjo, kad pokalbyje dalyvautų ir sūnus, todėl pokalbis turėjo būti suprantamas ir vaikui. Pasakojome apie galvoje sprogusį balionėlį, stiprų miegą, iš kurio jo mama jau nepabus.

Viso pokalbio metu vyras verkė. O pokalbio pabaigoje sūnus apkabino tėtį ir pasakė: „Tėti, neverk, aš tavimi pasirūpinsiu“. Jie sutiko donorystei ir tos moters organai toliau tęsia gyvenimą išgelbėję net kelias gyvybes.

Po metų šis vyras ir vaikas sugrįžo aplankyti mūsų į ligoninę ir sako, kad labai džiaugiasi tuo metu priimtu sprendimu, nes jų brangus žmogus gyvena toliau.

Kokia, Jūsų manymu, yra organų donorystės padėtis Lietuvoje? Kaip galima būtų ją pagerinti? Ar donorystės modelio keitimas iš informuoto į numanomą galėtų pagerinti padėtį?

Organų donorystės padėtis yra gana gera. Ji gali būti dar geresnė ir tai yra įmanoma. Apskritai, organų donorystės situacija yra tiesiogiai susijusi su pasitikėjimu medikais. Situaciją pagerintų kryptingas, ilgalaikis ir efektyvus informacijos apie donorystę planas. O geriausia priemonė, kurią iš karto galime išbandyti kiekvienas iš mūsų – pasakyti artimiesiems savo valią dėl organų donorystės.

Numanomas sutikimo modelis yra svarbus ir gali būti naudingas, tačiau tai tik viena iš priemonių, kuri galėtų pagerinti organų donorystės situaciją Lietuvoje. Tam, kad šis modelis būtų priimtas ir veiktų optimaliai bei efektyviai, pirmiausia Lietuvai reikia tvirto pasiruošimo, nuoseklaus plano su serija įvairių kompleksiškų priemonių, kurios galėtų padėti šviesti visuomenę ir kartu skatinti organų donorystę. Vien tik modelio pakeitimas situacijos nepagerintų, tačiau kartu su kitomis priemonėmis – tai gali būti efektyvi priemonė išgelbėjant daugiau gyvybių.

Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie abejoja dėl organų donorystės?

Paradoksalu, bet kiekvienam iš mūsų net ir po persirgto gripo kartais gali prireikti organų transplantacijos. Organų laukiantys žmonės yra tokie patys kaip kiekvienas iš mūsų. Laikausi nuomonės, kad mus visus vienija gyvybė. Todėl kartais, net ir po mirties, galime padaryti taip, kad gyvybė ir toliau tęstųsi.