Rezervatas už lojalumą

Dažnai ir dažnas, praėjus tarybos posėdžiui, numoja ranka – „pravažiavom”. Sprendimas priimtas ir kas bus rytoj, po metų – jau ne mūsų reikalas. O jei dar ir kitos kadencijos sulauksim be pasekmių, beliks džiūgauti, kad tai anos, praėjusios ir blogos tarybos, blogas sprendimas. Blogų tarybų blogi sprendimai Lietuvoje matuojami auksiniais tualetais ir plynais laukais. Ir nesigirdėjo Lietuvos istorijoje nei vieno atvejo, kad už juos būtų pritaikyta atsakomybė. Ką ten atsakomybė, net sąžinės priekaištai, greičiausiai, leidžia miegoti ramiai it kūdikiams.

Gal kartais už ES skiriamus pinigus rengiami seminarai politikų kompetencijoms didinti turi hipnotizuojantį poveikį? Ekonomiškai nelogiškų sprendimų daug – pigiai parduodam renovuotus pastatus, brangiai perkam senus ir juos renovuojam.

Vienas tokių – praėjusiame Panevėžio rajono savivaldybės tarybos posėdyje priimtas sprendimas – pirkti pastatą Upytėje ir rekonstruojant pritaikyti jį socialiai remtinoms šeimoms. Labai įdomus ne tik finansinis, bet ir moralinis šio sprendimo aspektas. 2014-2020 m. Europos sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu” projektų finansavimo sąlygų aprašo 11 punktas pabrėžia, kad „pagal aprašą remiamos veiklos:naujų pastatų statyba arba esamų (ne socialinio būsto paskirties pastatų ar patalpų) pritaikymas socialinio būsto paskirčiai, taip pat gyvenamųjų namų, butų pirkimas”.

Todėl savivaldybės noras pirkti seną pastatą ir į jį investuoti net nesvarstant galimybės įsigyti atskirus butus, o ne visą pastatą, atrodo keistas ir neūkiškas. Neracionalus finansinių išteklių naudojimas (net siekiant kilnių tikslų, bet pasirinkus brangesnį kelią) yra vertinamas kaip lėšų iššvaistymas, o norint jo išvengti, kilnūs tikslai turėtų būti suderinti su visuomenės vertybėmis ir prioritetais.

Deja, šiuokart ir upytiečiai buvo pastatyti prieš faktą. Nes juk valdžia žino geriau, todėl tartis su jais nemato reikalo. Ir kaip tuomet nesistebėti tuo, kad labiausiai suinteresuotas asmuo šioje istorijoje nenusišalino nuo balsavimo ir „kas galėtų paneigti”, kad seno pastato pirkimas – ne padėka už lojalumą? Investicijų programos aprašas kalba ir apie tai, kad projekte negali būti numatyta apribojimų, kurie turėtų neigiamą poveikį įgyvendinant nediskriminavimo dėl socialinės padėties principus. Skurdo mažinimo programa niekur nekalba apie tai, kad socialiai remtini asmenys – lyg tos šventosios karvės, kurioms privaloma sudaryti išskirtines šiltnamio sąlygas. Anaiptol. Socialiai remtinų asmenų integracija į visuomenę, pagalba, prisitaikant prie itin greito gyvenimo ritmo ir tempo, besikeičiančios ekonominės situacijos – turėtų būti kiekvienos savivaldybės siekiamybė.

Sudarant išskirtines sąlygas, leidžiame žmonėms suprasti, kad visą atsakomybę nuo jų pečių perima savivaldybė. Negana to, Panevėžio rajono savivaldybė pasiruošusi įkurti rezervatą socialiai remtiniems. Vaikai, o ir visi, gyvenantys šiame name, bus „pažymėti” socialiai remtinų etikete. Nes jame gyvens TIK socialiai remtinos šeimos. Ar nesumažins ši etiketė noro doroms, bet vargstančioms šeimoms, kabintis į gyvenimą, ar nepadidins noro sukti lengvesniu keliu?

Ar nepamiršome apie galimybę suteikti šansą integruotis į visuomenę tiems, kam sunku ne finansiškai, bet tiems, kam kartais pritrūksta socialinių įgūdžių ir gerų kaimynų, gyvenančių šalia, gražių pavyzdžių. Ar neatsivers po kelių metų Upytės gyvenvietėje piktžaizdė, o apie lengva ranka „investuotus” pinigus liudys ne tik lentelė apie ES paramą, bet ir rezervatas – padėka už lojalumą.

Daiva Juodelienė
Panevėžio rajono savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto pirmininkė