Rimvydas Stankevičius ir Albinas Kėleris: kada žodžių nebereikia

Visus lūkesčius pranoko pilnutėlėje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos salėje nuskambėjęs poeto, prozininko, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rimvydo Stankevičiaus ir J. Miltinio dramos teatro aktoriaus Albino Kėlerio kūrybinis akordas „Vienas dviejuose“.

„Konjunktūrininkai“

Du žymūs Lietuvos menininkai, artimi bičiuliai.

R.Stankevičius – 16 knygų autorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, kone visų įmanomų šalies premijų laureatas (Vyriausybės kultūros ir meno, Julijono Lindės – Dobilo, Jurgos Ivanauskaitės, Jotvingių, Martyno Vainilaičio, Salomėjos Nėries, Antano Miškinio, Jono Aisčio), LATGA-A aukso žvaigždės savininkas, Poezijos pavasario laureatas, Metų poezijos knygos autorius. Jo knygos 7 kartus atsidūrė kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuke. Su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“, oratorijos „Sakurų prisiminimai“ libretą, rašo tekstus dainoms ir kt. Jo poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų ir kitas kalbas.

Aktorius ir režisierius A. Kėleris J. Miltinio dramos teatre sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų, 2022 m. žiūrovų teatro Metų aktoriumi, 2007 ir 2023 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, Vyriausybės kultūros ir meno premijos bei kt. apdovanojimų laureatas.

Pagerbdama abu kūrėjus, jų nuopelnus susirinkusiesiems priminė vakaro vedėja Solveiga Dagė.

„Jeigu sėdėčiau salėje ir išgirsčiau tokius nuopelnų sąrašus, pamanyčiau – kažkokie konjunktūrininkai, nepatikimi“, – juokavo R. Stankevičius.

„Bet būtent todėl ir pakvietė“, – humoru neatsiliko R. Kėleris.

„O jei rimčiau, esu labai dėkingas už pilną salę. Mums jūsų labai reikia“, – sakė R. Stankevičius.

Dvi šampano taurės

Abu kūrėjai vienas kitą vadina ypatingą ryšį atskleidžiančiu žodžiu – broliais.

„Su Albinu mes – kaip dvi šampano taurės. Žinote, kaip būna? Būna, kad susidaužus jos dzingteli. Suskamba arba ne. Jeigu nepavyko, tai ir nebesuskambės. Mums suskambėjo“, – aiškina R. Stankevičius.

Pažinties pradžia – „Poezijos pavasaris“, kur A. Kėleris skaitė Elenos Mezginaitės eiles. Poetui skaitymas padarė didžiulį įspūdį.

„Iškart supratau: mano sielos sukirpimo žmogus. Priėjau, padėkojau. Jis padėkojo man. Paskui – keli susitikimai įvairiuose renginiuose. Ėmėme vienas kitą vadinti broliais. Labai džiaugiuosi ir branginu šią bičiulystę. Kartais nė žodžių nereikia. Užtenka, kad jį jaučiu. Ačiū Albinui, kad jau 20 metų šalia“, – sakė poetas.

„Šventė man šiandien. Atlaidai. Arba tarsi Nacionalinę premiją gavus, – šypteli A. Kėleris. – Sutinku su Rimvydu – arba įvyksta, arba ne. Vadinasi, neatsitiktinai. Be to, turėjome bendrą vardiklį – literatūrologę Viktoriją Daujotytę. Kaip autoritetą. Ne tą, kurį garbiname ir sekame, o tokį, kurio kryptis, žiūrėjimas toks pats. Suorganizavome bendrą renginį, taip ir prasidėjo… Aš labai myliu poeziją, tačiau bet ko neskaitau. O Rimvydas yra TOKS poetas… Kaip sako aktoriai, tos pačios kraujo grupės žmogus. Chemija, ir teik. O tada ir žodžių nereikia“.

Autorystė perpus

A.Kėleris prisimena: į Rimvydo poeziją įkrito nuo pat ankstyvosios šio kūrybos – „nuo vieno sakinio“, kuriam nesugebėjo atsispirti, vienu brūkštelėjimu atveriančiam galybę jausmų, prasmių ir išgyvenimų. Pavyzdžiui, kad ir ši frazė: „Kaip išgyventi naktį su viena Mocarto plokštele ir puse tazepamo tabletės“.

„Rimvydas – kūrėjas, rašo savimi. Aš atlikėjas, einu iš paskos. Perleidžiu per save ir pateikiu klausytojui. Pavyzdžiui, „Vis ėjau, ėjau ir ėjau. Ne tą, ne tą ir ne tą bažnyčią“. Amžinas ieškojimas. Puikus, gilus Stankevičius“, – sako aktorius.

Rimvydas sako, kad pusę eilėraščių autorystės galėtų atiduoti A. Kėleriui. Mat šis skaitąs taip, kad net autoriui šios suskamba naujai.

„Jis matuojasi eilėraščius kaip marškinius. Skaitydamas perleidžia ir per savo randus, patirtis. Suskamba taip tobulai, kad, regis, tai ne mano eilėraščiai – jo“, – komplimentai iš poeto lūpų.

Nebeužstoja niekas

R.Stankevičius prisiminė kažkada tėvų namuose rastą savo, dar šešiolikmečio, laišką sau po 20 metų. Panašias užduotis ir dabar mokytojai pasiūlo vyresnio amžiaus moksleiviams. Visgi Rimvydą apstulbino jo intuicija – žodis žodin papasakotas būsimas gyvenimas.

„Iki tokių smulkmenų, kad šiurpas eina. Kad būsiu poetas, gyvensiu Vilniuje, pro langus matysiu upę. Žmona – ilgų plaukų tamsiaplaukė. Gal visi turime intuiciją, tik nemokame su ja kalbėtis“, – svarsto poetas.

Dar vienas įvykis nutikęs prieš Kalėdas, su žmona prekybos centre renkant dovanas šeimai.

„Netikėtai apsiverkiau. Pasakiau, kad Elektrėnams (čia gyveno poeto tėvai – aut. past.) dovanas perkam paskutinįkart. Žmona paklausė: tėvui? Ne, atsakiau, abiem. Taip ir nutiko“, – pasakojo.

Pastarieji pusantrų metų (tarp poezijos rinkinio „Įsitvėrimai“ ir dabar) R. Stankevičiui buvo itin sudėtingi: palaidojo tėvą, vienintelį brolį, o praėjusią savaitę – ir mamą.

„Likau vienas. Užtai jums esu ypač dėkingas, kad atėjote. Mat kitaip pradedi vertinti žmones, ryšius. Ne veltui sakoma: tėvai savo buvimu užstoja vaikus nuo mirties. Dabar manęs neužstoja niekas“, – konstatuoja poetas.

Nesuvalgė

R.Stankevičiaus profesinė patirtis gana įvairi. Buvęs VU lituanistikos studentas dirbo avalynės parduotuvės naktiniu sargu, mokytoju, žurnalistu. Tačiau liko ištikimas sau – visada išliko poetas.

„Kai tapau žurnalistu, šviesios atminties Marcelijus Martinaitis pasakė: išeik – žurnalistika tave suris. Nepaklausiau. Pradirbau 23 metus. Paskutiniais savo gyvenimo metais paskambino M. Martinaitis: „Noriu atsiimti savo žodžius – visgi nesuvalgė. Bet tai nereiškia, kad buvau neteisus. Išimtys tik patvirtina taisyklę“, – šypteli R. Stankevičius.

Nuojautos, smagūs nutikimai lydėjo ir žurnalistikoje. Vienas jų – dar karjeros pradžioje, kai teko imti interviu iš nekalbumu garsėjusio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus.

„Kolegos erzino, kad man nepavyks. Esą mano klausimai bus ilgesni už jo atsakymus. Susinervinau. Nežinojau, ką daryti. Ai, pagalvojau, gal megzti pokalbį padės alkoholis? Po paltu pasikišau butelį ir nuėjau. Nekrošius vos mane pamatęs šūkteli: „Tu ką, butelį atsinešei?“. Štai kokią akį turėjo – kiaurai matė. Va kokia intuicija. O interviu paėmiau“, – šypsosi.

Iš 10 tik vienas rašo

A.Kėleris sako, kad apie talentą kalbėti nemėgsta nei jis, nei Rimvydas. Visgi tai ir dovana, ir mokslas, ir prakeikimas.

„Kita vertus, koks amatas gali išmokyti poetą kurti? Juk dažnai tekstas, žodžiai yra, o už jų nieko. Tuščia. Tekstelis, kuris nieko nereiškia. O juk prasmė ir yra svarbiausia. Kažkada Rimvis yra pasakęs: iš 10 poetų tik vienas rašo. Taip ir yra“, – šypteli.

Kartais sninga juodai

Tikra dovana vakaro dalyviams – buvo skaitoma ne tik seniau išleistos, bet ir dar tik į leidyklą keliausiančios R. Stankevičiaus eilės.

„Naujoji knyga, kurią ką tik užbaigiau, vadinsis „Kartais sninga juodai“. Šiuo sunkiu metu ji – mano draugė ir gydytoja. Jei patiks ir plosite, kitą savaitę nešu į leidyklą“, – šypteli poetas. Žmogus, mylintis gyvenimą už viską, ko šiame buvo atseikėta.

Iš aplodismentų tapo visiškai aišku – žodį tesėti teks.