Samanta Kietytė

Lietuvių kalbos mokytoja Irena Savickienė apie jaunąją kūrėją:„Samanta – tikra lyderė. Savitas požiūris į pasaulį, į žmogų daro ją išskirtinę. Vertybių praradimo laikotarpyje ieško to, kas tikra, nesumeluota, nesuvaidinta. Kūrybinga, originali, protinga. Tai –  šviesos žmogus“.

Dūstu. Įkvepiu. Mirštu

Ir bėgu aš žiemos keliu

Prieš vasarinę saulę tysodama,

Su debesų drambliais skrendu

Po vėsia žeme drybsodama –

Dūstu.

O varnos traukia savo arijas

Ir mylisi ryto rasa su smilga pievoj,

Sklinda tekančios saulės magija

Ir bitės tyliai šnabždasi liepoj –

Įkvėpiu.

Sėdžiu šalia savęs.

Ir bežadės tylos klausausi,

Apypilnė tuštuma nebejaudina manęs,

Tik nesuprantamai aiškiais dalykais stebiuosi –

Mirštu.

Medinis eilėraštis

Nusipiešiu naują veidą.

Ir jaukius jausmus paslėpsiu.

Po šypsenos dažais.

Nieko nieko nesakysiu.

Ir tavo vardo neminėsiu.

Neviliok mėlynais kerais.

Vėl gražiai meluosiu.

Ir po oda atvėsiu.

Mėgausiuos žvilgsniais netikrais.

Visom kraujagyslėm melsiuos.

Bet mediniais kryžiais netikėsiu.

Pasiginčykim, neegzistuojantys Dievai.

Remontas

Nusitinkuokit sau veidus,
Išsitiesinkit plaukus
Ir morale prisidengusios
Orgijas kelkit.

Šypsotis nepamirškit,
Juk skausmą pajusti
Nemadinga šiais laikais,
O ir etiketas neleidžia.

Tarp štampų pasislėpkit
Ir muzikos plastikinės klausykit,
Taktui vienodam
Klubais pritardamos.

Gera juk šokti
Vienodingumo simfonijoj.

Rožė šiukšlyne

Išminties garais kvėpuoju,

Grožį į save siurbiu,

Taip lengvai delikačiai

Akimis paimu ir į širdį dedu

Žodžius

Apie „suknelę gražią gražią iš vakarės verpetuojančių miražų“…

Ir staiga:

Ar galiu tau vakare paskambint?

Ne, negali.

Ar vaikiną turi?

Turiu.

Tai kvaila esi.

Ką padarysi.