Savitas jaunųjų kūrybos emocinis pamušalas

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos jaunieji kūrėjai per aštuonerius metus dalyvauja projekte bene ketvirtą kartą. Solidžiai, stabiliai. Net kiekvieno naujo sezono pradžioje būna aišku, kad jie į savo Tribūną kops birželio mėnesį, baigdami mokslo metus. Ir dar aišku, kad juos globos mokytoja, pati kūrėja, poezijos knygos autorė, projekto ambasadorė Regina Grubinskienė.

Šįkart pasvaliečiams atstovauja dvi pažįstamos mūsų skaitytojams kūrėjos – Aurėja ir Giedrė. Tiesa, pastaroji 2019 metų almanache buvo pristatyta, kaip miniatiūrų autorė.

Be abejo, skaitytojams bus malonus siurprizas – jaunieji kūrėjai Tomas ir Kostas. Pirmasis bando – ir gana sėkmingai – rašyti noveles. Antrasis, deja, tik šįkart dalyvaujantis projekte, pateikia pluoštą eilių. Kostas baigia mokyklą, tačiau neatrodo, kad apleis kūrybą. To mes savo projektu ir siekiame: kūryba visur, kur bebūtum, ką bedirbtum!

Pabaigai norisi pasidalinti viena pajauta, kurią racionaliai paaiškinti nesiseka štai jau aštuntus metus. Jaučiame, kad Panevėžio, Pasvalio, Raguvos, Velžio ir iš kitur jaunųjų kūrybos emocinis pamušalas skiriasi, tačiau – kas tai būtų, kuo tai paaiškinti?..

Viskas. Labai karšta. Nebegaišinsime skaitytojų. Siūlome atsisėsti pavėsyje ir pasimėgauti jaunųjų pasvaliečių kūryba.

Šilto lietaus!

Tomas Dževečka (11 kl.)

„Gyvenu Pasvalio rajone, mažame kaimelyje. Laisvalaikį leidžiu kurdamas trumpametražius filmukus, rašydamas noveles, eilėraščius. Tik šiais metais nusprendžiau savo kūryba pasidalinti su kitais, sulaukti jų nuomonės. Labai vertinu atvirumą. Nebijau konstruktyvios kritikos. Tai yra pagrindinė priežastis tobulėti….“

Naivumas

Aleksandros akys pildosi ašarų. Užtrenkia tualeto duris ir išbėga iš mokyklos. Bėgdama vis kaltina save ir tik save. Skamba jos telefonas, tačiau ji nereaguoja. Pribėga prie tilto. Giliai įkvepia, pasiekusi tilto vidurį. Karčios ašaros vis rieda ir rieda.

– Aleksandra?! – pasigirsta balsas už nugaros.

Mergina atsisuka. Ten Evelina.

– Grįžk atgal! – sušunka ji.

Aleksandra nusisuka. Pasižiūri į dangaus melsvumą ir nušoka.

Evelina pradeda rėkti. Ji žino, kad draugė nemoka plaukti. Tuojau pat surenka greitosios pagalbos numerį.

Aleksandra atsibunda ligoninėje. Pirmiausia pamato draugę, sėdinčią šalia ant kėdės, pusiau snaudžiančią.

– Eve? – sušnabžda ji.

Draugė staiga atsikelia ir skuba apkabinti merginos.

– Aš atsiprašau tavęs… Nežinojau, kaip kitaip elgtis… – ašaras braukdama taria Evelina. – Tu man esi brangiausia…

– Tas vaikinas… – lemena Aleksandra. – Jis šlykštus… Jį reikia sodinti į kalėjimą.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Mokytojai pastebėjo vis keistesnį Aleksandros elgesį. Atsikalbinėja. Arba tyli, kai yra klausiama. Nuolat viena.

– Aleksandra, prašau pasilikti po pamokos, – kartą tarė auklėtoja.

Nuskambėjo skambutis, visi išskubėjo, išskyrus Aleksandrą ir Eveliną.

– Mes kalbėjomės su Evelina apie tavo pasikeitusį elgesį. Gal kažkas atsitiko šeimoje? – paklausė auklėtoja.

Merginos pasižiūrėjo viena į kitą. Geriausia Aleksandros draugė Evelina nuleido galvą…

– Ne, man viskas gerai, – tyliai atsakė Aleksandra.

– Kodėl tu meluoji?! – suriko Evelina. – Juk aiškiai matosi, kad tau kažkas atsitiko!

Aleksandra žiūrėjo į Eveliną kaip į didžiausią priešę.

– Gal viskas… dėl to vaikino, su kuriuo susitikai? – paklausė auklėtoja.

Aleksandra paraudonavo iš pykčio:

– Iš kur jūs apie jį žinote? Evelina, nekišk nosies į ne savo reikalus! Bėk prižiūrėti savo geriantį tėvą…

Aleksandra išskubėjo pro klasės duris. Nulėkė į merginų tualetą. Dūmais užpildyta patalpa buvo pilna merginų.

– Pažiūrėkite, atėjo internetinė panelė… – pašaipiai tarė viena iš jų.

– Ką? – nesuprato Aleksandra.

Merginos nusijuokė.

– Nieko tokio… Nekaltybę prarasti penkiolikos nėra blogai… – dar pasišaipė.

Po skaudžios tėvo mirties Aleksandrai buvo sunku atsitiesti. Mokykloje prasti popieriai… Nuolatiniai pykčiai su motina… Internete susipažino su aštuoniolikmečiu Viliumi, su kuriuo rado bendrų pomėgių. Ji neturėjo draugų realiame gyvenime. Nepritapdavo. Bendraamžiai šaipydavosi iš jos išvaizdos. Ir štai ji surado tą, kurio ieškojo labai ilgai! Nesibaigiantys pokalbiai padėjo Aleksandrai išmokti žiūrėti į pasaulį pozityviai.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Mergina vis labiau prisirišo prie to vaikino. Jis pasiūlė susitikti. Aleksandra neslėpė džiaugsmo, sutiko net negalvodama. Jautė, kad jis yra tas vienintelis, ji įsimylėjo Vilių!

Apie šį susitikimą papasakojo savo vienintelei draugei Evelinai. Ji skeptiškai sureagavo, tačiau džiaugėsi, jog Aleksandra laiminga.

Atėjo ta diena, kurios mergina laukė labai ilgai. Abu nusprendė susitikti už miesto. Vilius sakė atvažiuosiąs su aukso spalvos mašina.

Mergina atėjo į sutartą vietą. Jokios mašinos dar nematė. Kas minutę žiūrėjo į telefoną tikėdamasi, jog jis parašys, kad jau laukia. Iš tiesų po dešimties minučių gavo žinutę, kad jis jau atvyko! Aleksandra pamatė atvažiuojančią mašiną. Kai sustojo, tuoj pat įlipo ir…

– Labas, Aleksandra. Malonu pagaliau tave pamatyti!

Aleksandra nusisuko. Pravirko.

– Kas nutiko, mieloji? Kodėl tu verki? Juk taip norėjai mane pamatyti!

– Kiek tau metų? – paklausė mergina.

– Na, man dvidešimt devyneri, bet aš tas pats Vilius, su kuriuo tu bendravai jau kelis mėnesius… Nepamiršk to, ką sakei…

Ji pasižiūrėjo į vaikiną. Jis šypsojosi.

– Aleksandra, aš tave įsimylėjau!

Savo rankomis nuvalė verkiančios merginos skruostus. Ji taip pat nusišypsojo…

– Kur norėtum nuvykti? – paklausė Vilius. – Minėjai, jog mėgsti ledus. Ar čia yra kokia ledainė?

Ir jiedu išvažiavo. Bet mašinoje buvo nejauki tyla.

– Turbūt amžius – tik skaičius… – ištarė mergina.

Vilius neatsakė nieko.

Netrukus Aleksandra pastebėjo, jog jie važiuoja į kažkokią dykynę… Vilius sustabdė mašiną ir atsisegė saugos diržą. Staiga griebė merginą už pečių, nustūmė ją ant galinės sėdynės…

– Ką tu darai?! – ėmė rėkti ji. – Paleisk mane!..

Miško glūdumoje

Miške ramu. Girdisi tik genių stuksenimas, kažkur – gervių klyksmai. Čia nėra jokio miesto triukšmo. Bet… viskas susidrumsčia: vienas šūvis paskui kitą! Laukiniai gyvūnai išsigąsta. Paukščiai slepiasi medžiuose, skrenda tolyn. Pilkasis genys girdi atbildančius žmones.

– Nėra čia nieko! – sušunka vienas iš jų.

Tai medžiotojai. Didžiausias košmaras miško gyvūnams. Vis girdisi ir girdisi šūviai, skrieja kulkos. Aidas per visą mišką…

Atrodo, praeina amžinybė. Pagaliau šūvių nebesigirdi. Žvėrys išlenda iš savo slėptuvių. Parskrenda gervės. Uždususios, vos gaudo kvapą.

– Jie vėl mus gaudė… – guodžiasi.

Ir pradeda pasakoti, kaip viena po kitos krito draugės. Atbėga šernai – jie taip pat skundžiasi, praradę bendražygius. Gyvūnai svarsto, kada tai baigsis. Gal ne rytoj, gal ne poryt, bet turi baigtis…

Atėjo vakaras. Prie miškelio vėl sustojo didelė mašina. Tai pamačiusi gervė iš karto paleido perspėjamąjį klyksmą. Visi tuojau pat griebėsi savisaugos veiksmų. Lyg per karą… Slėpėsi, girdėdami šūvius ir žūstančių bičiulių agoniškus balsus…

Nė vienas miško žvėris nebeturi ramybės.

– Metas kažką daryti! – sušuko iš griovio lipantis briedis.

Lėtai pradėjo rodytis ir kiti išsigandę gyvūnai.

– Jau trečia diena taip… Kasdien išsiveža vis daugiau ir daugiau mūsiškių… – apgailestavo genys.

– O jeigu mes…

Parskrido klykdama gervė:

– Sekiau juos ir žinau, kur jie gyvena!

Susibūrė žvėrys pasitarti…

Vėlai naktį prie medžiotojų būstinės pasigirdo kaukšėjimas. Ragais tik triokšt į langą! Ir pabėgo. Tuoj pro duris išlėkė vienas medžiotojas. Pamatęs bėgantį žvėrį, griebė šautuvą. Bet nebuvo toks žvalus, kad būtų taiklus.

Parbėgo briedis gyvas ir sveikas. Didžiuodamasis savo žygiu, visus užtikrino, kad tie žiaurūs plėšrūnai jų žemėse daugiau nebesirodys.

Netrukus genį pažadino šūviai. Iškišęs snapą iš drevės, išvydo, kaip kulkomis talžomas ant žemės gulintis briedis…

– O, koks laimikis! – šaukė vienas iš medžiotojų.

Įmetė į priekabą ir nuvažiavo.

– Jis buvo toks drąsus ir toks užtikrintas… – liūdėjo gervės.

Išsigandę gyvūnai nebežinojo, ką ir bedaryti…

– Reikia veikti visiems kartu! – nusprendė iš po lapų išlindusi voverė.

Vidury baltos dienos gyvūnų banda patraukė į medžiotojų namelio pusę. Tas būstas senas, medinis, atrodė, kad nuo stuktelėjimo ims ir sugrius. Voverės, užlipusios turėklais, pradėjo graužti sienas. Kiti tiesiog visur dergė…

– Ei, kelkitės! – viduje pasigirdo balsas.

Vienas briedis ragais trankė vos bestovintį būstą. Skunkas įlipo pro langą. Viduje užbarikaduoti žmonės pradėjo nerimauti, balsai vis garsėjo.

– Neberandu raktų! Kur jie? – šaukė kažkas iš įkalintųjų.

Jie pabandė išlaužti duris. Iš karto nepavyko, bet po kelių bandymų pabėgti pagaliau jie išvydo dienos šviesą. Iš namelio ėmė bėgti medžiotojai, kai kurie nespėję net kelnių užsimauti… Vienam sužnaibytos kojos, kitam akys raudonos… Visi trys puolė į automobilį.

– Neužsiveda! – sušuko panikuodamas vairuotojas.

Priešais mašiną išdygo elnias. Kanopomis ėmė ją daužyti. Pasirodė kitas ir visu savo svoriu trenkėsi į mašiną. Ta net šoktelėjo iš vietos. Viduje medžiotojai rėkė, persmelkti baimės… Staiga paukščių būrys trenkėsi į mašinos langus, jie dužo, ir sparnuočiai, sulėkę į vidų, ėmė kapoti, kiek tik galėjo…

Kitą dieną per TV žinias žmonės išvydo reportažą apie mašinoje rastus trijų vyrų lavonus.

Nuo to laiko žvėrys gyvena laisvai.

Bet gal tik tame miške?..

Kostas Kurliandskas (12 kl.)

„Nuoširdžiai aprašyti save sunku, nes labai lengva nukrypti nuo esmės. Laikau save kuriančiu ne iš kokio nors staiga atsiradusio įkvėpimo, o iš noro išsirašyti ir tiesiog pabūti ramia galva. Atradau, kad tik permąstydamas, kaip išgyvenamą epizodą perteikti kitam žmogui suvokiama forma (ir tą padarydamas), galiu priartėti prie ramesnės būsenos. Jei reikėtų apibūdinti save dviem žodžiais, jie tikriausiai būtų „menų gerėjas“. Visos meno šakos vienaip ar kitaip mane žavi, tačiau giliausiai esu „įklimpęs“ literatūroje, muzikoje ir teatre…“

Išpažintis

Tau smalsu, kas man sukelia norą gyventi…

Pažinimas. Ir aibė norų gilių.

Pirmas jų – tai pajausti, kad slypi

Manyje tai, ko tik pats nejaučiu.

O jei klaustumei, ką aš žinau, atsakyčiau:

„Tik viena: aš taip pat, kaip ir Tu,

Noriu jaust esąs tyras,

Bet neleidžia galybė dėmių.“

Ir, švaistydamas man duotą laiką,

Sau meluoju, deduosi kvailiu:

„Noriu jaust, kad aš gyvas!“

Bet vienam tai pasiekti sunku.

Ak, kaip švelniai Tu tardai…

Gan ilgai aš žodžius šiuos slepiu.

Noriu pajausti, kad dar galįs

Tarti Tau, kad mylėti geidžiu.

Geismai

Apakintas saulės šio blyksnio gaivaus

Skęstu ten, kur nesiekia joksai gylio matas.

Į visą esybę jau veržias šaltukas,

Į buvimą virš laiko lėtai vartai verias.

Ir jėgos aukštesnės taip mano, guvaus

Jaunikaičio, kurio akys vis matė

Kiek toliau, kas šiandieną – stebuklas,

Neišpildytus norus į neviltį beria:

Įkalintą vidury raisto gūdaus

Laimės dvelksmą pajausti nuo gatvės

Ir mylėti su Tava begalybe, kol sukas

Aplink mudu gyvybės verpetas,

Kuris vestų kiekvieną iš liūno tamsaus –

Stumtų link tobulybės, pilnatvės.

Atsidavimas jam – ne koksai dūmų triukas,

Panirimas į jį tartum menas.

Ir kažin ar iš šito tuštumo gilaus

Gali gelbėt kaip jūroje ratas,

Ar sušildyti žmogų, kuris į leduką

Pavirto, nes nebuvo sau „geras“…

Meilė sutrumpintai

Kas nutinka pamilus?

Paprasta – žmogus pasiryžta

Paaukoti sparnus, juos paslėpti po žemėm.

Savo noru apakti.

Atiduoti likimo vadžias,

Net sakyti sau: ji – ta viena. Kiek tai tęsias?

Kol išblėsta ugnelė,

Pradėta aistros ar vienatvės,

Kuri, manija tapusi, goduliu keičianti būtį.

Kas tada? Tik gobšėji.

Nori jos kartu su Ja? Neturėsi.

Turi rinktis – dvasia arba žemėm maitinsies.

Gali imti tik vieną

Arba smerkti klajoti save,

Kol galbūt susivoksi: niekas tobulas nėr.

Gal suprasi: ne laimę

Žadėjo tau moiros, o kelią,

Kurį nusitiesi iš to, ką pajautęs.

Ir visų paklydimų:

Idėjų, planų sužlugdytų,

Niekieno kito, tik paties abejonių savim.

Bent kartą būki tvirtas,

Ne letargo, komforto auka.

Ko dar reiks, kad prašvistų miglotosios akys?

Nes tu mirti per jaunas.

Daug pasaulio dar tu nematei –

Ką kalbėt apie tavo didžiausiąją bėdą.

O ji skambanti šitaip:

Kaip gali būt, žmogau, su kitu,

Jei dar nesugebi gyvent su savimi?

O jausmai, jie niekada niekur nedingsta –

Tiktai krenta ir krenta į atvaizdą Tavo,

Galbūt veidą kitą, ir taip iki pat galo.

Bet, vėl radus Tave, veidas dar kartą švinta.

O Tau esant šalia truputėlį pabąla.

Trijų teismas

Kai koridorium bevaikštant mintys

Skraidė sau padebesiais –

Praeities negebėjime keistis

Ir ateities nežinomais keliais –

Akys staiga kliuvo už trijų žmonių portretų.

Dabar ramiam išlikt išties sunku –

Sukėlė šiurpą rėmų siluetai.

Jau braunasi idėja pamažu:

„Mane mato trys žmonių portretai

Ir aš nuo jų pabėgti niekaip negaliu,

Buvimas jų tarytum šūvis arbaleto…“

Greitai susivokiu, kodėl manų minčių

Įdėmiai klauso šie trijų žmonių portretai:

Jie ieško iš visų mano svajonių ir sapnų,

Ką pateikti, kad tvirtybė spragt supūtų su kaupu

Ir spragt pranykčiau net neatsitiesęs…

Bet teisdami mane trijų žmonių portretai

Padarė didžią klaidą aklu spėjimu

Tikėję, kad keliai manieji lygūs tiesės

Ir kad jokių nebūsiu matęs aš griovių.

Oi, neatleis man tie trijų žmonių portretai,

Kai ras, kad griovyje aš augau bei gimiau…

Kaip lygindamas savą kelią kraujavau,

Griovius užglaistydamas, kaip tik įmaniau:

Kaskart paaugdamas, įkvėpdamas giliau.

Vasara

Kai liepsnos išblėsta, žarijos užšąla,

Akimirksny mėlynos akys pabąla.

Kai aistrą nokinę žiedai bevystą,

Tai širdį ir dangų apvijus tamsa.

Išlaisvina nuo ledų tiktai švelni

Amžina vaidilutės tausota ugnis,

Žemę apgaubiantį skliautą nušvies

Tik mintis, gelbstinti nuo nebūties.

Grąžina regėjime spalvą tiktai

Siluetai, šešėlių ir dūmų žaismai,

Šmėžuojančios aistros, pakelti sunku

Dešimtą galybę minčių ir geismų:

Įkvėpti, iškvėpti, paliesti, mylėti,

Pasiekti, nupinti vainiką ir gėlę,

Pražydusią nei per anksti ar per vėlai,

Nuskinti, kol dar švieži eglių sakai.

Geriau pasimesti, prie erdvės prisilietus,

Nei savyje užsisklęsti, nerasti sau vietos

Tarp keturių sienų, bedugnės ir šalčio,

Raitytis kamuojamam troškulio, alkio.

Kankintis užslėpus pilnatvės siekius?

Nutildyti gimstančius sielų ūglius?

Ar pasiekusiam aukštį teberūpi ši Žemė?

Ar jį traukia artyn daili Tavo kūniška menė?

Išgerti paleistus skrist žodžius tyrus?

Pagundos ragaut neregėtus vaizdus?

Raškyti nusvirusias vyšnios šakas,

Raudonas lyg lašančio kraujo balas?

Aurėja Puodėnaitė (11 kl.)

„Laisvalaikiu mėgstu išlieti susikaupusius jausmus eilėraščiuose, sudėti į juos dalelę savęs ir dovanoti skaitytojui. Parengiau savo knygą – manau, kad tai bus puiki kūrybinio kelio pradžia. Mano eilėraščiuose slypi gamtos motyvai, jausmai ir išgyvenimai: stengiuosi pasiekti ne skaitytojo mintis, o širdį…“

Bendražygis

Mėnulio šviesą sugeriu

Slaptai nakčia į savo kūną –

Pripildau jį naujų jėgų,

Nakties tamsiausių paslapčių.

Sudarom sąjungą juodoj nakty,

Užtvirtinam giliu skausmu

Kartu su bendražygiu mėnuliu.

Puodelis

Ant puodelio išmargintas raštas –

Autoriaus sielos veidrodis.

Minčių, jausmų perteikimas,

Dovanojant dalelę savęs kitiems,

Leidžiant naudotis kūryba,

Kviečiant sukurti savo istoriją –

Pripildžius jį šaltalankių arbatos.

Prisipažinimas

Nuostabus gėlių kvapas,

Nuo vėjo linkstanti žolė,

Jūroje suskilusios bangos,

Danguje suspindusios žvaigždės –

Visa tai man primena Tave.

Tu mano jautrios širdies dūžiai,

Mano gyslomis tekantis kraujas.

Tu mano žemė, ugnis ir vanduo,

Mano oras gyvybei palaikyt.

Tu – man visas pasaulis.

Staugiantis vilkas

Kaip aštriadantis vilkas užlipu

Per pilnatį ant aukšto kalno

Ir staugiu iš visų jėgų –

Taip mėnesienai skausmą atiduodu.

Naktis pati ištikimiausia draugė –

Ji sugeria mano kančias visas

Ir paslepia giliai tamsoj,

Kad dieną niekas jų nerastų.

Meilės miestas

Atverk plačiai duris

Į savo meilės miestą.

Uždaryk mane jame

Ir niekad neišleisk.

Kaip brangią dovaną

Raktus padovanok

Ir pažadėk man,

Kad čia mes amžinai

Išliksime drauge…

Žemėlapis

Ant delno išraižytas

Gyvenimo žemėlapis:

Kiekvienas įbrėžimas

Parodo man kelius,

Kuriais kadaise keliavau.

Įbrėžtas vingis mano delne –

Krauju pasruvusi vaga.

Skaudus prisiminimas plaštakoje –

Tai nuotrauka iš praeities.

Mano DZINGT

Kiekvieno mūsų tikslas –

Surasti savo DZINGT.

Eini per pragarą ir ugnį,

Plauki plačiausiuos vandenynuos,

Skraidai aukštai tu dangumi.

O kai tą DZINGT jau surandi…

Tu supranti, kaip pinas širdys,

Dviejų žmonių, likimo suvestų,

Tvirtai kaip medžių šaknys.

Tu pažvelgi jam tiesiai į akis –

Abu pajaučiate tą patį DZINGT

Ir leidžiate kalbėt širdims:

Tave aš myliu, mano DZINGT!

Giedrė Rapševičiūtė (11 kl.)

„Kuriu eilėraščius, mažąsias noveles, miniatiūras, kurios puikiai atspindi mano kartais keistas, jaunatviškas mintis… Kūryba padeda man atskleisti savo vidinį pasaulį, leidžia kitiems pasinerti į jo vidų ir pamatyti, koks jis paslaptingas…“

Lapai

Lapai, lapai…

Jie valandą deginasi

Ant mano stalo.

Svyla po staline lempa

Ir įgauna turkišką įdegį.

Raidės tampa anglimis.

Ir sudega – – – – – – – –

Lapas – sniego baltumo.

Ant jo parašau

Kelis ornamentus.

Raidės – apgamai –