Stebuklus matė ten, kur kiti nieko neįžiūrėjo

Nuo mažų dienų senelį į akmenų paieškas lydėjusi anūkė dabar plačiai po pasaulį skleidžia žinią apie jo įkurtą unikalų muziejų po atviru dangumi, apie laukų rieduliais apjuostą sodybą ir paminklus iš girnų. Bet gyvenimas keičiasi, ir grįžus namo per šventes jau tenka patirti tuštumą.

Gailutė KUDIRKIENĖ

Ir koplytstulpis iš girnų

Stovime Krekenavoje šalia įspūdingais akmenimis aptvertos sodybos. Joje dar ne taip seniai gyveno dabar jau amžinatilsį Jonas Žilevičius.

Akmenys traukte traukia akį. Rieduliai tarpusavyje nei sujungti, nei į kokį pamatą įcementuoti, taip sudėti, tarsi jie čia nuo senovės būtų stūksoję.

Pro akmenis matyti labai gražiai tvarkomas, visokiausių žydinčių gėlių pilnas kiemas, tolėliau aukštyn kyla koplytstulpis iš girnų.

Takas link namo durų taip pat pagražintas akmenimis, jais įrėminti laipteliai į ūkinį pastatą, iš akmenų sudėliotom užtvarom atitvertos ir palei pietinę sieną vešančios vynuogės.

J.Žilevičiaus palikimas – lobių lobis krekenaviečiams.

Deda aprasojusį aviečių giros ąsotį

Sodyboje dabar gyvena J.Žilevičiaus vienturtė dukra Rasa Mitrikienė su šeima.

Skambinam į duris ir prašom leidimo pasižvalgyti po privačias valdas.

Pakalbėti su šeimininke susėdame lauko pavėsinėje, kurią taip pat juosia gausybė skirtingų akmenų. Ties įėjimu grožiu akį traukia milžiniški vyšnių spalvos lelijų žiedai.

Moteris ant stalo deda aprasojusį aviečių giros ąsotį.

„Negriaunam to, ką tėtis padarė, bet jo sukauptos akmenų karalystės ir nedidinam. Daugiau niekas iš šeimos su akmenimis taip nedraugauja, kaip jis draugavo. Man akmuo yra akmuo, o jis juose visokių stebuklų matė. Mes jo nesupratom“, – paaiškina.

Anot pašnekovės, mama Grasilda Žilevičienė buvo realistė, žemiškas žmogus, charakteriu ji, dukra, tokia pat, o štai tėtis lakiojo padebesiais.

Pasigrožėjus gėlynais R.Mitrikienė ginasi, kad ji jų nepuoselėja, gėlių mylėtoja buvo mama, jos suformuoti darželiai tokie ir liko.

Didžiažiedės lelijos irgi mamos įveistos.

Senelį geriausiai suprato anūkė

Profesijos prasme R.Mitrikienė nuėjo tėvo pėdomis, jis buvo felčeris, o ji dabar  slaugytoja.

Anot pašnekovės, tuomet, kai tėvas iš visur vežė girnas bei laukų akmenis ir padedant kraštotyrininkams Jonui Samuoliui bei Jurgiui Perevičiui jais puošė įvairias erdves, kai akmenyse įžiūrėdavo tai, ko kiti nematė, namiškiai yra ir ne kartą papriekaištavę, kad laiką ir lėšas geriau skirtų šeimai.

Dabar, kai jau tėvo nebėra gyvo, laikas kitaip viską perdėlioja, keičia požiūrį.

„Kasmet vis labiau suprantam jo triūso vertę“, – prisipažįsta dukra.

Anot jos, J.Žilevičius turėjo kitokį matymą, kitokį pasaulio suvokimą ir savo mintimis su artimaisiais beveik nesidalijo.

Kai dirbo felčeriu, žmonės atsidėkodami už pagalbą jam vežė girnas ar kokius keistesnius akmenis, o dažnai dar ir pasakydavo, pas ką galima užsilikusią girnapusę rasti.

Iš visos šeimos geriausiai senelį suprato ir dvasiškai artimiausia su juo buvo anūkė, jos dukra Lina Mitrikaitė.

Mergina daug keliauja po pasaulį, Vokietijoje baigė reklamos ir spaudos technologijų studijas, gyvena daugiau užsienyje nei Lietuvoje.

Jos lūpomis po pasaulį ir sklinda žinia apie senelio akmenimis išpuoštą Krekenavą.

Šiuo metu L.Mitrikaitė yra pargrįžusi pas tėvus, bet jos namie nėra,  savanoriauja tarptautinėje stovykloje prie Dubingių ežero. Pabus iki rudens ir vėl kažkur išvyks.

Maišais vežė net iš pajūrio

„Anksčiau mūsų gatvės gyventojai turėjom tradiciją per Mindaugines eiti į  Švenčiuliškių kapines ir tėvo pastatytame akmeniniame aukure uždegti ugnį. Šiemet niekas neatėjo, tik mes ir keli draugai. Aukurą uždegė Lina“, – pasakoja moteris.

Anot R.Mitrikienės, pirmą kartą per daug metų nebebuvo kam giedoti himno – senieji gatvės gyventojai pasimirė, jaunesnius paviliojo šventė Upytės piliakalnyje.

Su savanoriaujančia L.Mitrikaite susisiekiame telefonu.

„Mane senelis užaugino, per jį atėjo mano pasaulio pažinimas“, – sako mergina.

Kai buvo 3 metų, tėvai nusprendė leisti į darželį, bet mažoji neperkalbamai užsispyrė, kad neis, ir gana.

Tėvai leido atžalai nelankyti darželio ir patikėjo ją senelio globai.

„Važiuodavom kartu rinkti akmenų, pajūryje jų maišus prisikraudavom, padėdavau seneliui tuos akmenis ir į cementą klijuoti“, – mena.

Kai tik išvyksta gyventi svetur, krekenavietė naujiems draugams visada papasakoja apie senelio sukurtą akmenų karalystę, rodo nuotraukas.

„Savo namų neturiu, kai būnu Lietuvoje, gyvenu pas tėvus. Svetur važiuoju savanoriauti arba mokytis. Turkijoje dirbau su pabėgėlių vaikais, Airijoje su benamiais, Vokietijoje mokiausi“, – pasakoja apie patirtis kitose šalyse.

Taip ir paliko kiaurymes

Mergina pasakoja, kad nuo mažų dienų per Mindaugo karūnavimo dieną su seneliu eidavo į kapus giedoti himno ir uždegti ugnies.

Netoli aukuro senelis buvo atvežęs didelį plokščią akmenį – kaip stalą. Susirinkę kaimynai ant jo pasidėdavo vaišių. Anot pašnekovės, tie dalykai giliai įsirėžę atmintin, įsivaizdavo, kad vaikystės tradicija tebegyvuoja.

Kai šiemet po ilgos pertraukos šventės dieną su mama ir giminaitėmis nuėjo į kapus, apėmė liūdesys. Buvo tuščia ir ugnis nedegė.

„Grįžau namo, tėčio paprašiau priemonių, padarėm deglą, su kapinėse buvusiomis kitomis moterimis aptvarkėm aplinką ir galiausiai, kaip vaikystės laikais, uždegiau ugnį“, – pasakojo ji.

Akmeninis senelio palikimas ją žavi, bet pati ji akmenų nerenka.

Mergina primena ir nemalonius su senelio palikimu susijusius dalykus. Kartą sunkvežimis rėžėsi į akmenų tvorą ir išvertė 9 riedulius. Tėvai tą išgriautą vietą sutvarkė, akmenis atstatė.

Vėliau kažkas buvo pradėję vogti girnas, kelias išlupo tiesiog iš tvoros. Tos žalos sodybos šeimininkams nebuvo kaip ištaisyti, nes šiais laikais jau negirdėti, kad kas girnų turėtų, nebent muziejai.

„Taip ir palikom plyšius“, – apgailestauja anūkė.

Ieškok lobio 2

Panskliautas.lt