Sunku akmenėliui ant kelio gulėti

„Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti“,- sakoma labiausiai pasaulyje skaitomoje knygoje. Nežinai, ar Bibliją skaitė kelininkai, statantys Biržuose, Muravankėje, žiedinę sankryžą, tačiau akmenis ir rinko, ir svaidė.

Atlikdami sankryžoje žemės darbus, kelininkai į dienos šviesą išvilko du akmenėlius. Ne Puntuko dydžio, bet jam į jaunesnius pusbrolius tinkantys. Kurį laiką riogsoję statybvietėje, praėjusį trečiadienį jie iškeliavo į naują gulėjimo vietą. Pasak Biržų miesto seniūno Vyto Jarecko, vos tik iškasus didžiulius riedulius, buvo susirūpinta, kad jie neiškeliautų iš Biržų. Mat entuziastų didžiulius akmenis nusigabenti į savo sodybų ar namų kiemus atsirado iškart. V. Jareckas sakė, jog buvo sutarta su AB „Panevėžio keliai“ vadovybe, kad akmenys niekur nebus išvežti.

Pradžioje buvo manoma juos palikti naujosios žiedinės sankryžos viduryje. Pasak seniūno, buvo tikimasi, kad gal ateityje koks nors menininkas ant akmens skulptūrą ar kitokį simbolį patupdys. Bet pažvelgus į techninį projektą paaiškėjo, jog žiedo viduryje bus apšvietimo stulpas. Greta pastatyti akmenys atrodytų nekaip, todėl nuspręsta rieduliams ieškoti kitos vietos.

V. Jareckas minėjo, kad akmenims naujos vietos žvalgytasi miesto viešosiose erdvėse – prie pilies, Jaunimo ir B. Dauguviečio parkuose. Viena iš sąlygų – patogus ir tvirtas privažiavimas, nes tokiems akmenukams pajudinti ir gabenti reikia galingos technikos. Pasirinkta vieta – tako į pilį iš Radvilų gatvės pakraštys. Ten jau yra padėta keletas mažesnių akmenų. Šią vietą aktyviai palaikė Biržų meras Valdemaras Valkiūnas. Anot V. Jarecko, kas žino, gal ateityje vyks koks nors projektas ar pleneras ir skulptoriai ant riedulio išskobs kokį dailų siužetą.

Akmens kėlimas

Operacija prasidėjo trečiadienio ryte ir didžiąją jos laiko dalį, kaip įprasta, užėmė laukimas. Kelininkai visiškai atkasė sankryžos žiede esantį riedulį, tačiau iki popiet teko laukti atvažiuojant jį pajėgsiančio pakelti krano. Kelininkai spėliojo, kiek galėtų sverti didysis akmuo, tačiau iki lažybų nepriėjo. Pasirodžius 50 tonų keliamosios galios kranui iš UAB „Ukmergės keliai“, reikalai pajudėjo sparčiau. Apjuostas storomis geležinėmis grandinėmis, akmuo lėtai pakilo iš duobės guolio, pasisuko ir taip pat lėtai nusileido ant paslaugiai laukiančio tralo platformos. Krano prietaisai rodė, kad riedulys svėrė apie 18 tonų.

Tokia pat procedūra pakartota ir su mažesniuoju akmeniu, jis irgi saugiai nugulė ant tralo greta didžiojo brolio.

Visa procesija atlingavo prie Biržų pilies prieigų ir akmenis nuo tralo kranas suguldė greta tako.

Taip sutapo, jog netoliese kaip tik baigėsi iškilminga naujų mokyklinių autobusų Papilio ir Nemunėlio Radviliškio pagrindinėms mokykloms ceremonija. Iš ten pasižiūrėti, kaip nukeliami akmenys, sugužėjo rajono valdžia.

Nedrąsus vieno valdininko klausimas rajono vadovams: „Tai į kurios partijos daržą šie akmenėliai?“ – liko be aiškaus atsakymo.

Praktiniai patarimai

Ketvirtadienio rytą, moksleiviams skubant į Rugsėjo 1-osios šventę, akmenys pasitiko nuplauti ir spindintys. Biržiečiai – žmonės naujovėms imlūs. Dažnai jie įžvelgia netikėtus praktinio pritaikymo būdus ten, kur kitas mato tik estetinį pasitenkinimą. Ne išimtis ir akmenys.

Dar nespėjo nudžiūti plovimo vanduo, o kraštiečiai jau sugalvojo, kaip juos panaudoti. Pasak aštrialiežuvių, vestuvėse tradiciškai per pilies tiltą jaunikis nuotaką neša ant rankų. O kodėl nesukūrus naujos tradicijos? Pavyzdžiui, užkelti jaunąją ant akmens. Tvirtas jaunikis kelia savo išrinktąją ant didžiojo riedulio, o jei jėgų mažiau ar nuotaka dikta, ant mažojo. Ekstremalams būtų siūloma jaunąją žmoną sviesti per vieną iš akmenų – vėlgi priklausomai nuo jėgų ir kompleksijos. Taip, pasakorių nuomone, išgarsėtume Lietuvoje dar ir moderniomis vestuvių tradicijomis.

Mero sostas

Vienas iš būdų pritraukti turistų ir miestiečių į viešąsias erdves yra miesto legendų atgaivinimas ir naujų kūrimas. Miesto mitas ar urbanistinė legenda yra šiuolaikinio visuomenės folkloro rūšis, pasakojimas, kuris laikomas realiu. Pasakojamas įvykis nebūtinai yra netikras, tačiau neretai jis būna iškreiptas ar kiek perdėtas. Tai skatina bendruomenę labiau domėtis miestu, kuriame gyvena, užmegzti su juo asmeninį ryšį, susipažinti su jo urbanistiniu ir architektūriniu paveldu. Tai yra ne tik edukacinė, bet ir bendruomenę telkianti priemonė. Apie tai buvo kalbėta ir diskutuota Biržuose vykusiose architektų kūrybinėse dirbtuvėse. Panašu, kad nuo kalbų jau pereita prie darbų.

Agluonos pakrantėje, priešais naujuosius fontanus, jau kuris laikas stūkso akmuo, savo forma primenantis krėslą. Pasak V. Jarecko, riedulys surastas ir atgabentas iš tos pačios žiedinės sankryžos statybos.

Pasakojama, jog akmuo labai patikęs merui V. Valkiūnui. Esą, atsisėdęs ant akmeninės kėdės jis pareiškė: „Čia yra mero sostas. Sėdėsiu ir žiūrėsiu į fontanus.“

Štai jums ir miesto mitas. Akmuo stovi – tai faktas. Ar kalbėjo taip meras, kas žino.

Antanas Vaičeliūnas