„Swedbank“ Finansų institutas: regioninis atotrūkis didėja

Lietuvos ekonomikai augant šešerius metus iš eilės, regioninis atotrūkis šalyje nemažėja, rodo kasmetinė „Swedbank“ Finansų instituto atlikta lyginamoji savivaldybių analizė. Sekant globaliomis tendencijomis, didieji šalies miestai plečiasi ir gyventojai labiau telkiasi šalies centruose. Tačiau būtina pabrėžti, jog nemaža dalis iššūkių regionuose kyla ir dėl nesuvaldytos regioninės atskirties ir netolygaus ekonomikos augimo.

„Kartu su ekonomine atskirtimi pastebima ir socialinė atskirtis. Tuštėjančiuose regionuose vis sunkiau ne tik tikėtis atlyginimo pakėlimo, bet ir rasti laisvalaikio praleidimo formų ar jaunimo įvairiapusio ugdymo galimybių. Gyvenimo kokybė regionuose yra nepakankama, kad sulaikytų vietos konkurencingus darbingo amžiaus gyventojus. Todėl neretai jie pasirenka geresnių gyvenimo galimybių vykti ieškoti kitur“, – lyginamosios analizės išvadas komentuoja „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.

Tuštėja ir regionai, ir šalis

Pastaraisiais metais nuosekliai mažėjęs emigrantų skaičius, o imigrantų (ar re-emigrantų) augęs, pernai pakeitė tendencijas ir šovė priešinga kryptimi. 2015 m. iš šalies išvyko 7,9 tūkst. daugiau gyventojų nei per 2014 m., o į šalį atvyko gyventi ar sugrįžo 2,2 tūkst. mažiau gyventojų nei užpernai.

Didžiausia emigravusiųjų dalis, tenkanti 1000-iui gyventojų, 2015 m. buvo Visagino r. savivaldybėje – 36,7. Toliau išsirikiavo Druskininkų sav. (23,1) ir emigracijos mastais tik šiek tiek nuo jos nutolusi Akmenės r. savivaldybė (22,8). Tuo tarpu sėsliausi gyventojai yra Šalčininkų, Molėtų ir Ignalinos r. savivaldybėse, kur 1000-iui gyventojų tenka 8–9 emigrantai.

„Teigiamas padidėjusios emigracijos aspektas būtų nebent tai, kad mažėjant gyventojų skaičiui šalyje, galintys ir norintys dirbti vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau galimybių ilgiau išlikti darbo rinkoje, o tai itin aktualu senėjančios Lietuvos visuomenės atveju. Kita vertus, pesimistiškai nuteikiančias migracijos tendencijas galėtų bent šiek tiek atsverti tai, kad išankstiniais praėjusių metų duomenimis, gimstamumas padidėjo 5 proc. Tai reiškia, kad šalyje gimė beveik 1,6 tūkst. daugiau kūdikių nei 2014 metais“, – gyventojų skaičiaus pokytį komentuoja Odeta Bložienė.

Nedarbas mažėjo, bet pusėje apskričių jis vis dar dviženklis

Kaip ir kasmet, mažiausiai darbo vietų šalies gyventojams trūksta tose apskrityse, kurių centrai yra Lietuvos didmiesčiai Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Čia vidutinis nedarbas praėjusiais metais nesiekė šalies vidurkio (8,7 proc.). Didžiausias 12,3 proc. nedarbas fiksuotas Alytaus ir Utenos apskrityse, šiek tiek mažesnis nedarbas, tačiau taip pat dviženklis buvo ir Marijampolės, Panevėžio bei Tauragės apskrityse.

Mažiausias vidutinis nedarbas šalyje buvo Trakų r. savivaldybėje (4,9 proc.). Nuo Trakų labai nedaug atsiliko Elektrėnų ir Kretingos rajonų savivaldybės. Šiek tiek daugiau nei trečdalyje savivaldybių vidutinis metinis nedarbas nesiekė šalies vidurkio. Per metus nedarbas labiausiai sumažėjo Alytaus r. (2,1 p.p.), Telšių r. (1,8 p.p.) ir Jonavos r. (1,8 p.p.).

Jau trečius metus didžiausio nedarbo problemos niekaip nepavyksta išspręsti toms pačioms šalies savivaldybėms. Didžiausias vidutinis nedarbas praėjusiais metais buvo Ignalinos r. savivaldybėje (16,6 proc.), šalies vidurkį jis viršijo beveik dvigubai. Aukštu nedarbo rodikliu išsiskyrė ir Dzūkijos savivaldybės: Lazdijų r. (15,4 proc.) ir Alytaus r. (15,1 proc.).

Pajamų atotrūkis nesiliauja didėti

Praėjusiais metais šalyje stebėjome panašų atlyginimų kilimą – vidutinis darbo užmokestis per metus padidėjo beveik 6 proc., tačiau atotrūkis tarp gaunančiųjų didžiausią ir mažiausią vidutinį atlyginimą didėjo.

„Lyginant daugiausiai uždirbančius Vilniaus m. savivaldybės gyventojus ir mažiausiai uždirbančius Šalčininkų r. gyventojus, pastarieji kasmet turi vis mažiau galimybių pasivyti sostinės gyventojų pragyvenimo kokybę. 2013 m. pabaigoje pajamų skirtumas buvo 211 eurų, 2014 m. 231 euras, o praėjusiais metais jis siekė jau 237 eurus. Skaičiuojant vidutinį metinį atlyginimą, Šalčininkų gyventojai per metus savo biudžetą papildo 2849 eurais mažiau nei vilniečiai“, – sako „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.

Didžiausio vidutinio darbo užmokesčio trejetukas išliko toks pat, kaip ir 2014 m. Didžiausias darbo užmokestis buvo Vilniuje (655 Eur), o Klaipėdoje ir Jonavos r. beveik siekė 624 eurus. Tuo tarpu mažiausiai uždirbančiųjų trejetas tik šiek tiek persiskirstė vietomis: mažiausias vidutinis darbo užmokestis išliko Šalčininkų r. (417 Eur), o antroje vietoje esanti Zarasų r. savivaldybė (436 Eur) susikeitė vietomis su Kalvarija (437 Eur).

Vidutinis atlygis sparčiausiai didėjo Mažeikių r. savivaldybėje – čia per metus jis išaugo daugiau nei 13 proc. Nuo Mažeikių mažai atsiliko Neringos, Telšių, Kaišiadorių savivaldybės.

Menkiausias darbo užmokesčio pokytis įvyko Druskininkuose – čia praėjusiais metais atlyginimai pakilo vidutiniškai 2 eurais (0,5 proc.). Vidutinis darbo užmokestis didėjo labai palengva ir Trakų, Širvintų, Varėnos, Ukmergės, Kupiškio rajonų savivaldybėse.

Daugėja savarankiškai dirbančiųjų

Mažesnes pajamas ir nedarbo iššūkius gyventojai vis iniciatyviau imasi spręsti patys. 2015 m. pabaigoje apie 80 tūkst. Lietuvos gyventojų vykdė individualią veiklą pagal pažymą, o tai yra 14 proc. daugiau negu 2014 m. pabaigoje. Be to, pernai metais daugiau nei 100 tūkst. gyventojų įsigijo verslo liudijimus, o tai yra apie 5 proc. daugiau nei 2014-ais metais.

„Tikėtina, kad vieną iš savarankiško darbo formų pasirenka ir tie gyventojai, kurie pagaliau pasiryžo įteisinti anksčiau nelegaliai gautas pajamas. Didžiausias verslo liudijimų ir individualios veiklos pažymų skaičius išduotas Vilniuje ir Kaune. Tačiau didžiausia jų dalis, tenkanti 1000-iui gyventojui, yra kurortinėse savivaldybėse – daugiausiai Neringoje ir Palangoje, penktoje vietoje atsiduria ir Birštonas“, – teigia Odeta Bložienė.

Mažiausia pagal minėtas veiklos formos dirbančiųjų dalis, tenkanti 1000-iui gyventojų, užfiksuota Pagėgių, Pakruojo, Šalčininkų, Akmenės ir Šakių rajonų savivaldybėse.

2016 m. pradžioje Lietuvoje taip pat veikė daugiau nei 13 tūkst. mažųjų bendrijų ir individualių įmonių kartu sudėjus, o tai yra 6 proc. daugiau negu 2015 m. pradžioje.

Remiantis LR Ūkio ministerijos duomenimis, įgyvendinus ir įsisavinus 2014–2020 m. ES investicijų programos numatytas lėšas, siekiama, jog 2020 metais regionuose sukuriamas BVP sudarytų 40 proc. viso šalyje sukuriamo BVP. Be to, verslumo lygis regionuose pasiektų 23,1 proc., o lietuviškų prekių eksportas iš regionų sudarytų 40 proc. viso lietuviškų prekių eksporto.

„Swedbank“ Finansų instituto vadovės teigimu, vertinant, ar lūkesčiai 2020-iesiems yra realūs, akivaizdu, kad kelias iki numatytų tikslų ilgas. Septyniose šalies apskrityse, į kurių skaičių nepatenka Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritys, sukuriama BVP dalis nuosekliai mažėja jau 15 metų ir siekia mažiau nei trečdalį.

„Tikslai ambicingi, tačiau jie neatrodytų tokie tolimi ir neįveikiami, jei regionų plėtros iššūkiai būtų sprendžiami kryptingai ir kompleksiškai. Tai reikia daryti ir nacionaliniu mastu, ir bendradarbiaujant vietos valdžios, verslų atstovų bei valstybinėms institucijoms. Didelė reikšmė tenka ir lokalioms iniciatyvoms savivaldose“, ‒ apibendrina „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.

Atliekant šeštąją „Swedbank“ Finansų instituto lyginamąją savivaldybių analizę, buvo panaudoti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos darbo biržos, Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir bendrovės „Creditinfo“ duomenys, taip pat savivaldybių pateikta informacija.