Tarptautinės teatro dienos proga – „Domino“ teatro aktoriai apie tikrą ir netikrą juoką, improvizaciją ir didžiausią komedijos žanro iššūkį

Šiandien švęsdami Tarptautinę teatro dieną, kalbiname „Domino“ teatro aktorius apie aktorystę, komedijos žanrą, tikrą ir netikrą juoką bei gebėjimą prajuokinti šimtus skirtingų žmonių vienu metu. Į keletą paprastų klausimų atsako mums visiems gerai pažįstami ir mylimi aktoriai Juozas Gaižauskas, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė ir Rokas Petrauskas.

Pradėkime mūsų pokalbį nuo aktoriaus profesijos – kaip manote, tai sunki ar lengva profesija? Kuo ji suvilioja?

Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė: Ne veltui sakoma: „būk aktoriumi tik tada, jei tikrai negali juo nebūti“. Tai arba yra užkoduota tavyje, arba ne. O jau kelias link šios profesijos aukštumų būna visoks – kartais labai sunkus, o kartais lengvas, tačiau svarbiausia – pasiekti tikslą.

Emilija Latėnaitė-Beliauskienė: Tai tiesiog pati geriausia profesija!

Rokas Petrauskas: Turi būti rimtai išprotėjęs, jei renkiesi būti aktoriumi (juokiasi). Aktorystė – ne profesija, o pašaukimas ir gyvenimo būdas. Tai darbas, kurį aš dievinu, kuriuo aš gyvenu, tačiau su kuriuo nuolatos kovoju dvikovoje. Tai didelis iššūkis man pačiam, kiekvieną kartą „perlipti per save“, nugalėti savo kompleksus, demonus. Tai labai nepastovi profesija – vieną mėnesį tu „ant bangos“, tau sekasi, o kitą – sėdi be darbo ir be duonos.

Juozas Gaižauskas: Kai kažkada rinkausi aktoriaus profesiją, buvau tiesiog jaunas ir kvailas. Bet žinot, jei rinkčiausi iš naujo – pasirinkčiau taip pat. Nes dar turiu viduje to paties kvailumo (šypsosi).

Šiandien visi jūs atpažįstami kaip komedijos žanro aktoriai. Ką reiškia būti komedijos aktoriumi? Ar reikia mokytis juoktis scenoje?

Emilija Latėnaitė-Beliauskienė: Galima išmokti juoktis techniškai, bet tikroji meistrystė – atrasti scenoje, scenarijuje, bendrai aplinkoje tokius dalykus ir būsenas, kurie tau sukelia tikrą juoką.

Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė: Pirmiausia turime mokėti juoktis iš savęs, iš savo žmogiškųjų ydų ir keistenybių, kurių mes visi turime. Komedija ypatinga tuo, kad jose atskleidžiamos situacijos yra visiems puikiai atpažįstamos, bendražmogiškos, į kurias patekę veikėjai elgiasi neadekvačiai. O tai ir sukelia juoką! Mes atpažįstame situacijas ir veikėjus, su jais susitapatiname, todėl nesijuokti tiesiog negalime.

Rokas Petrauskas: Aktorius scenoje turi tiek juoktis, tiek verkti natūraliai, nesvarbu, ar to reikia už 15 minučių, ar tuoj pat. Man labai patinka kažkur girdėtas palyginimas, kad aktorius yra kaip rėtis, į kurį pašvietus pamatytume daugybę skylučių, – tai emocijos. Kuo daugiau tų skylučių, tuo aktorius spalvingesnis, įdomesnis. Sugebėjimas atspindėti kuo daugiau emocijų – tai praktikos ir nuolatinio darbo rezultatas.

Juozas Gaižauskas: Vaidindamas dramoje, aktorius dažniausiai koncentruojasi į vaidmens gylį, todėl ruošiantis vaidmeniui svarbiausia vidinis susikaupimas. Vaidinant komedijoje neretai svarbesni yra mąstymo greitis ir reakcija. Tobula, jei aktorius sugeba suderinti abu dalykus, nes tada vaidmuo būna įsimintinas, gyvas, ne „plokščias“ ir „vienaplanis“.

Ar nesijuokti scenoje vaidinant komedijoje yra labai sunku?

Emilija Latėnaitė-Beliauskienė: Man labai patinka tie spektakliai, kai vos suvaldai juoką – tai taip tikra, gyva ir spontaniška. Bet paprastai juoką suvaldyti scenoje nėra sunku.

Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė: Vaidinant scenoje turi būti susikaupęs ir negali nuklysti mintimis kažkur kitur, tačiau mes irgi žmonės – kartais tikrai sunku susilaikyti, kai nutinka kas nors netikėto ir neplanuoto (šypsosi). Ypač sunku pasidaro, kai šalia vaidina kolegos, į kuriuos pažvelgus tiesiog negali susilaikyti – matai jų besijuokiančias akis ir pačiai pasidaro juokinga.

Rokas Petrauskas: Pripažinsiu, būna visko. Kartais kolega taip netikėtai prajuokina, kad susilaikyti tiesiog nepavyksta! Aktoriai labai mėgsta vieni kitiems iškrėsti netikėtų dalykų. Bet jei susikoncentruoji į veiksmą, į tikslą, tai net geras pokštas „neišmuša tavęs iš vėžių“.

Juozas Gaižauskas: Pritarsiu Rokui – kai esi susikaupęs, tave sunku prajuokinti, jei scenoje šiuo metu nereikia juoktis. Tačiau mes aktoriai tikrai kartais mėgstame vieni kitiems krėsti įvairiausius pokštus, bandyti prajuokinti, tad kartais susilaikyti tiesiog neįmanoma! O jei dar visa salė iš juoko krenta iš kėdžių…

Ar aktorius improvizuoja scenoje? Kaip jis reaguoja į žiūrovų nuotaiką?

Emilija Latėnaitė-Beliauskienė: Kad spektaklis būtų gyvas ir jis pavyktų, aktoriams labai svarbu yra matyti ir girdėti vieniems kitus. Iš šio tarpusavio susiklausymo gimsta tikrumas ir spontaniškos improvizacijos. Žiūrovas mums yra kaip pašnekovas, kuriam mes su užsidegimu pasakojame istoriją. Kuo labiau tavęs klauso, reaguoja, tuo atviriau ir smagiau gali tą istoriją papasakoti. Jausmas, kad esi išgirstas ir priimtas – labai malonus.

Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė: Visuomet stengiamės laikytis scenarijaus, tačiau kartais būna ir nenumatytų situacijų, kuomet spektaklis nukrypsta nuo įprastų vėžių ir tuomet tenka suktis, improvizuoti, kad jį sugrąžintume atgal. Turbūt visi kolegos pritars, kad aktorius labai jaučia žiūrovą ir jo nuotaiką – ar žmonės šiandien puikiai nusiteikę, daug juokiasi, ar jie yra santūresni. Tačiau visuomet bandai padaryti, kas geriausia, kad jis puikiai praleistų laiką, atsipalaiduotų ir mėgautųsi spektakliu.

Rokas Petrauskas: Žiūrovas yra pats svarbiausias spektaklio veikėjas. Kartais jis būna kaip siena, kurios niekaip negali pramušti, kad ir kaip besistengtum, o kartais įvyksta nuostabiai lengvas ir malonus apsikeitimas emocijomis ir žiūrovui perduodi viskas įmanomas spektaklio nuotaikas. Improvizacija atsiranda tik tada, kai aktorius labai laisvai jaučiasi tiksliai sustatytuose rėmuose, kai gali tiksliai valdyti situaciją, žaisti netikėtumais ir paradoksais. Teatre, kaip ir muzikoje, tu turi žinoti abėcėlę, mokėti gamą, nenukrypti nuo tonacijos, kitaip bet kokia improvizacija bus pro šalį.

Juozas Gaižauskas: Prajuokinti vieną žmogų nesunku, bet salėje juk sėdi daugybė žmonių su labai skirtingu humoro supratimu. Kaip padaryti, kad vienu metu iš to paties dalyko juoktųsi profesorius, darbininkas, kolega aktorius, verslininkas ar dvasininkas? Štai čia yra didžiausia komedijos žanro paslaptis. Ir aktoriai, kuriems pavyksta įminti šią mįslę, visada laimi.

Komedijos aktorius – ar yra tokia specializacija? Ar čia iš prigimties reikalingas nusiteikimas?

Emilija Latėnaitė-Beliauskienė: Komedijos žanras turi savo specifiką, bet geras aktorius visur yra geras aktorius.
Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė: Tokios specialybės kaip „komedijos aktorius” Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tikrai nėra, na, bent jau negirdėjau kol kas, kad būtų (šypsosi).

Rokas Petrauskas: Pasaulyje komedija yra labai vertinamas žanras. Komedijas rašo dešimties-penkiolikos scenaristų komanda, aktoriai testuoja parašytas scenas su žiūrovais, jei kažkas nesigauna, scenarijus keičiamas, perrašomas ne po vieną kartą. Kad komedija būtų verta juoko, labai daug dirbama. Be to, yra daugybė komedijos žanrų. Pas mus tuo tarpu gilių komedijos tradicijų nėra, mes mokomės komedijos žanro iš lėto, po truputį. Žinoma, ir pas mus galima atrasti gabių aktorių, tikrų perliukų, kurie jau gimę su dovana juokauti. Bet jei jie nešlifuotų savo sąmojo, netobulintų savo technikos, neskaitytų knygų, nedirbtų, nieko nebūtų.

Juozas Gaižauskas: Privalai suprasti humorą – kaip kiti juoksis iš tavo kuriamų personažų, jei pačiam tai nebus juokinga?

Sakome didelį ačiū už pasidalinimą mintimis visiems aktoriams. Linkim puikios profesinės šventės – su juoku akyse, šypsena veide ir juoktis bei ploti nenustojančiais žiūrovais!

Profesionalus komedijos teatras „Domino“, tęsdamas 2018-2019 m. „Nuotykių sezoną“, Lietuvos publikai pristato garsiausias pasaulyje komedijas ir šou pasirodymus.