Tikroji mėlynių ir gyvenimo kaina

„Po kiek tos jūsų mėlynės?” – klausinėja žmonės uogomis prekiaujančią moterį. Ką ten moterį – smulkutę į paauglę panašią moterytę, su panašia drauge pilstančią mėlynes ant Vytauto gatvės suoliuko.

Uogos gražios – didžiulės, saldžios, šviežios. Kiek kainuoja pririnkti jų pilnus kibirus, težino ištisas karštas dienas leidę miškuose zyziant „bimbalams”, kraujo ieškant erkėms. Yra ir kėlimosi anksčiausią rytą, ir kelionės į Latvijos miškus kaina. Tačiau to reikalauja gyvenimas.

Auksanai – 37 metai. Ji – keturis sūnus pagimdžiusi ir dabar viena jais besirūpinanti mama. Vaikų tėvą Joną, su kuriuo šeimoje pragyveno kone devyniolika metų, moteris palaidojo prieš pusantrų metų.

Netikėta vyro mirtis laikoma paslaptinga, tačiau daug kam, o sykiu ir pačiai Auksanai, ji neatrodo mįslinga.

Vyriausiajam moters sūnui – devyniolika, mažyliui – devyneri. Du berniukai – dešimties ir šešiolikos metų – paaugliai. Jie iki šiol negali eiti į kapines. Kol nemato tėvo kapo, jis sūnums yra lyg ir gyvas.

Į klausimą, ar geri jos vaikai, Auksana atsako trumpai: „Super.” Moteris giria savo berniukus, kurie yra didžiausias jos džiaugsmas ir pagalbininkai.

Kadaise devynias klases baigusi Auksana buvo įstojusi į Vabalninke esančią profesijos mokymo įstaigą. Jos nebaigė. Vidurinės mokyklos baigimo atestatą ji gavo neseniai baigusi Biržų verslo ir technologijų centro mokymo programą. Mokytis sugalvojo, kai savo mažylį išleido į pirmą klasę.

„Įgijau automobilių remonto specialybę. Dabar be vargo ir savo, ir draugių automobilius taisau”, – juokiasi simpatinga moteris. Ir dar sako, kad septynis mėnesius taksi vairuotoja dirbusi. Šio darbo atsisakiusi po vyro mirties – norėjusi kuo mažiau vaikus palikti vienus.

Jau tryliktus metus moteris uogauja miškuose. Renka mėlynes, bruknes, spanguoles, girtuokles. Kartais ir vyresnėlius vaikus kartu pasiimdavusi. Mažųjų į mišką vežtis nedrąsu – juose ne tik erkių, bet ir gyvačių saugotis reikia.

Uogomis moteris prekiauja turguje. Sako, kad už uogas gautų pinigų vaikams palepinti tikrai užtenka. „Kiekvieną vasarą jiems nuperku ką nors įdomesnio”, – šypsosi jauna mama.

Į mišką važiuoja su sese arba su drauge.

„Mums gera kartu”, – sako mėlynes pilstanti 31 metų Antosė. Ji panaši į Oksaną, tad nenuostabu, kad jas daugelis palaiko seserimis.

Moterys prisimena, kaip uogauti teko per smarkų lietų, ir abi prapliumpa smagiu juoku. Antosė pasakoja, koks buvo kilęs pašėlęs noras taškytis baloje – lyg kadaise vaikystėje.

Antosė giria savo gerą draugę – darbštuolę Auksaną, kurios rankos esančios tiesiog auksinės. Moteris mezga, neria, jos namuose tarpsta gėlynai, moteris iš jų ir žolynų daro įvairius gražius kūrinius. Todėl Auksana turi svajonę – mokytis floristikos.

Pasiteiravus, kaip uogautojos įsivaizduotų idealų poilsį ir ką norėtų laisvalaikiu nuveikti, abi sykiu atsako: „Pažvejoti.”

„Kaip gera buvo sėdėti valtyje su meškere… Čia tai buvo poilsis”, – apsilankymą Zarasų krašte viena po kitos prisimena.

Pokalbis ant uogautojų prekystaliu tapusio suolelio krypsta į pabaigą baigiantis uogoms… Besišypsančios pardavėjos jas pilsto su meile tiems, kurie perka, giria jas ir dėkoja uogautojoms.

„Niekada nereikia laukti, kad kas nors padėtų… Jei kas nors padeda, tam ačiū. Jei pagalbos nesulaukiu – irgi gerai. Gyventi reikia nedejuojant… Tyliai kamputyje paverki, ir viskas. Todėl ir kitiems sakau, kad nedejuotų”, – kalba Auksana. Jos mintims pritaria bičiulė. Dejuojantiems ir sėdintiems sudėtomis rankomis uogautojos siūlo pirmiausia pakilti nuo sofos.

„Jau tuoj bus raudonos bruknės. Jas rinkti gera – tarsi pačios byra į delnus”, – šypsosi Auksana. Jos šypsena ir užkrečiantis linksmas Antosės juokas, merginai kalbant apie lietų, kelia nuotaiką ir uždega saulėtą norą gyventi netgi debesims slegiant širdį.

Alfreda Gudienė

Nuotraukoje: Auksana (dešinėje) ir Antosė sako, kad reikia stengtis gyventi nedejuojant ir nelaukiant pagalbos.