V. Janulevičius: Kitų metų iššūkis – mūsų visų gebėjimas pasinaudoti ateinančiomis galimybėmis?

2020 metus tiek verslas, tiek visuomenė vertins per koronaviruso pandemijos sukeltų pokyčių ir suformuotų iššūkių prizmę. COVID-19 pandemija – ne tik didžiausia šimtmečio sveikatos, bet ir ekonomikos krizė. Verslui šie metai tapo didelių išbandymų metais: pasaulinė pandemija, trūkinėjančios tiekimo grandinės, „Brexit“ ir kt. 

Tiek pirma, tiek antra banga parodė, kad Lietuvos verslas yra labai lankstus ir dinamiškai reaguoja į dabartinius neapibrėžtumus. 2020 m. per I-III ketvirčius pramonė sukūrė daugiau nei penktadalį (20,4 proc.) visos Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės. Pramonės indėlis į Lietuvos ekonomiką išlieka didesnis nei ES vidurkis (18,8 proc.), tačiau pastaraisiais metais mažėja. Palyginimui, Lietuvos pramonė 2010 m. sukūrė 23,3 proc. sukuriamos pridėtinės vertės. Didesnį indėlį į Lietuvos ekonomiką, lyginant su 2010 m., generuoja žemės ūkio (4 proc. nuo visos pridėtinės vertės) sektorius ir švietimo ir profesinio mokymo bei administravimo (7 proc.) sektorius.

Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva daug ką nustebino savo ekonomikos atsparumu pandemijai, sutrikus pasaulinei tiekimo grandinei, paskelbus karantiną. Tai, ką matėme pirmuosius tris šių metų ketvirčius, o ir žvelgiant į ketvirto ketvirčio makroekonominius duomenis, matyti, kad, nepaisant antros COVID-19 bangos stiprumo ir sudėtingumo, įtaka Lietuvos ekonomikai buvo labai maža, lyginant su kitomis ES valstybėmis.

Kaip ir ankstesnių krizių atvejais, eksportas išliko viena reikšmingiausių mūsų ekonomikos varomąja jėga. Statistika rodo, kad trečiąjį 2020 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2019 m. laikotarpiu, lietuviškos kilmės prekių eksportas į ES rinką iš viso padidėjo 131 mln. Eur. Bet užsiliūliuoti tokiomis tendencijomis tikrai negalime, nes bendra 10 mėnesių statistika fiksavo tam tikras mažėjimo tendencijas – 2020 m. sausio-spalio mėnesių duomenimis, lietuviškos kilmės prekių eksportas buvo 7,6 proc. mažesnis nei 2019 m. atitinkamu laikotarpiu. Stebint įmonių veiklą ir bendras tendencijas, tikėtina, kad ketvirtojo ketvirčio rodikliai bus geresni ir išlaikysime bent jau 2019 m. lygį.

Neramina tai, kad Lietuvoje dėl COVID-19 sukelto ekonominio nuosmukio ir didelio neapibrėžtumo per 2020 m. tris ketvirčius investicijos krito daugiau nei 24 proc., lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2019 m. Statistika rodo, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, investicijų lygis išlieka mažas – pagal tiesioginių užsienio investicijų, lyginant su BVP, santykį Lietuva (35 proc.) yra 20 šalis tarp ES šalių, Latvija (54 proc.) – 15, Estija (84 proc.) – 7. Situaciją savo naudai galėsime pakeisti tik tuo atveju, jeigu Vyriausybė įgyvendins savo programos planus, siekiant pagerinti investavimo sąlygas ir verslo aplinką. Naujų investicijų pritraukimas yra glaudžiai susietas ir su gamybos perkėlimu iš Azijos į Europą. Šie metai atnešė tokias tendencijas, kaip „grandinių trumpinimas“ ir Azijos tiekėjų atsisakymas, o su šiomis tendencijomis ateina ir nauji užsakymai mūsų įmonėms. Bet tam, kad pasinaudotume pandemijos atvertomis naujomis galimybėmis, „namų darbus“ turi padaryti tiek Vyriausybė, tiek ir pačios įmonės.

Ilgojo laikotarpio perspektyvoje vienu iš rimčiausių iššūkiu tampa Lietuvos konkurencingumas. 2020 m. vidutinis pramonės įmonių gamybinių pajėgumų lygis buvo apie 73 proc. ir lyginant su praeitais metais sumažėjo 4 proc. Mūsų įmonių gamybiniai pajėgumai buvo labiausiai sumažėję (iki 68 proc.). per pirmąją pandemijos bangą, o lapkričio mėnesio duomenimis, yra išaugę iki 75 proc. Lietuvos pramonininkų konfederacijos skaičiavimais, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pramonės sektoriuje darbo našumas, palyginamosiomis kainomis, nuo 2015 m. išaugo 6,3 proc., o atitinkamu laikotarpiu darbo užmokestis, palyginamosiomis kainomis, – 17,4 proc., o tai lemia mažėjantį Lietuvos įmonių konkurencingumą. Jau pasiekėme tokį lygį, kai pigia darbo jėga nebegalime konkuruoti su aukštųjų technologijų šalimis. Todėl labai svarbu modernizuoti savo ekonomikas ir pasinaudoti Pramonės 4.0 teikiamomis galimybėmis, išnaudoti mūsų turimą mokslinį potencialą. O tą mes turime būtinai daryti, nes kol kas pramonės struktūros pokyčiai matomi tik žemų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonės šakose. Be to, pagal sukuriamą pramonės produkciją Lietuvoje toliau dominuoja žemų arba vidutiniškai žemų technologijų pramonės šakos. 2020 m. žemų technologijų pramonės šakos sukūrė 52 proc. visos pramonės produkcijos, vidutiniškai žemų – 21 proc., vidutiniškai aukštų – 24 proc., o aukštųjų – 4 proc. Palyginimui, 2010 m. žemų technologijų pramonės šakos sukūrė 57 proc., vidutiniškai žemų – 16 proc., vidutiniškai aukštų – 24 proc., o aukštųjų – 3 proc.

Labai svarbu, kad ateityje rastume su Vyriausybe ir bendrus sprendimus skatinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą, kuris vis dar išlieka labai vangus – verslo investavimas į mokslinius tyrimus ir jų plėtrą išlieka žemas (naujausiais duomenimis 2019 m. Lietuvoje jis siekė 0,43 proc. BVP, o ES vidurkis – 1,46 proc.). Nors per pastaruosius 10 m. Lietuvos verslas pradėjo daugiau investuoti į MTEP (2010 m. – 0,23 proc. BVP), tačiau atotrūkis nuo ES vidurkio nesumažėjo, nes analogiškos tendencijos stebimos visoje ES.

Akivaizdu, kad kiti metai bus dar vieni iššūkių metai, per kuriuos turėsime atsistoti ant kojų po antrosios karantino bangos. Bet dar didesnis iššūkis, nulemsiantis mūsų visos valstybės raidą, bus mūsų visų gebėjimas pasinaudoti ateinančiomis galimybėmis: kaip mes sugebėsime pasinaudoti ES susitarimu dėl beprecedenčio savo apimtimi ekonomikos gaivinimo plano, kuris suteikia mums galimybes įgyvendinti esminius ekonominius pokyčius ir auginti mūsų konkurencingumą. Kitas labai svarbus žingsnis – tai mums suteikiamos transformacijos galimybės ir skiriamos lėšos, įgyvendinant Žaliojo kurso tikslus. Žiedinė ekonomika ir žaliasis kursas yra tie veiksniai, kurie ilguoju laikotarpiu užtikrins mūsų nepriklausomybę, švarią, žalią ir sveiką ateitį, bet tik turime būti pasirengę veikti kartu – tiek verslas, tiek Vyriausybė ir nebijoti priimti sprendimus, vedančius esminių pokyčių kryptimi.