Valdžios sektoriaus biudžetas – lyg per mažas užklotas

Laura Galdikienė, „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė

Žvelgiant iš šalies, Lietuvos viešieji finansai demonstruoja puikią sportinę formą. Vietoje planuoto valdžios sektoriaus biudžeto deficito praėjusiais metais valdžios sektorius fiksavo didžiausią biudžeto perteklių modernios Lietuvos istorijoje, siekusį 0,6 proc. BVP. Valdžios sektoriaus skola sumažėjo iki 39,7 proc. BVP. Visgi būtina pastebėti, kad geresni nei planuota rodikliai pernai didžiąja dalimi pasiekti dėl geresnės nei tikėtasi ekonominės situacijos ir mažėjusios šešėlinės ekonomikos. Visgi atidėliojant būtinas struktūrines reformas, įskaitant ir mokesčių, išlaikyti subalansuotus valstybės finansus gali tapti vis didesniu iššūkiu.

Praėjusiais metais pajamos iš mokesčių ir socialinių įnašų, kurie kartu sudėjus sudaro 88 proc. valdžios sektoriaus pajamų, augo sparčiausiai nuo 2008 m. – lyginant su 2016 m. jos padidėjo 7,8 proc. Ir nors įplaukas iš pajamų mokesčių pernai neigiamai paveikė pastebimai padidintas NPD ir PNPD, sparčiai augę atlyginimai ir vidaus vartojimas bei mažėjusi šešėlinė ekonomika sudarė prielaidas gauti gerokai didesnes pajamas iš netiesioginių mokesčių (ypač PVM) bei socialinių įnašų. Visgi mokestinių pajamų ir socialinių įnašų santykis su BVP nepasistiebė į viršų – jis siekė tik apie 30 proc., ir buvo 10 proc. punktų mažesnis nei vidutinis Europos Sąjungoje (ES).

Praėjusiais metais didėjo ir valdžios sektoriaus išlaidos. Ypač sparčiai, net 7,9 proc. didėjo išlaidos socialinėms išmokoms, kurios sudaro didžiausią dalį, apie 40 proc., visų viešojo sektoriaus išlaidų. Prie šio augimo daugiausiai prisidėjo padidinta bazinė pensija bei draudžiamosios pajamos, dėl kurių augo įvairios susijusios socialinės išmokos. Visgi Lietuvoje senatvės pensijos, parama bedarbiams bei kitos išmokos išlieka santykinai žemos ir didelė dalis jų gavėjų susiduria su skurdo rizika, tad, tikėtina, jog spaudimas socialinių išmokų didinimui ir toliau išliks gana didelis. Tuo tarpu išlaidos darbuotojų atlyginimams pernai augo tik 5,5 proc. Tačiau pastaruosius 7 metus vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje augo gerokai lėčiau nei privačiajame, tad tikėtina, jog spaudimas didinti išlaidas viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčiui dar labiau suintensyvės.

Artimiausius kelerius metus šaliai prognozuojamas lėtėjantis ekonomikos ir atlyginimų augimas, mažėjantis užimtųjų skaičius, o tai, tikėtina, prislopins mokestinių pajamų augimą. Tad kyla natūralus klausimas, kaip reikės patenkinti augantį papildomų išlaidų poreikį, tuo pačiu užtikrinant viešųjų finansų tvarumą. Vienas iš dažniausiai minimų būdų, kurį, beje, palaiko ir dabartinė Vyriausybė – tai užtikrinti didesnį viešųjų išlaidų efektyvumą. Tai yra, atlikti daugiau ir geriau valdant tiek pat ar mažiau lėšų. Kaip vieną iš tokių žingsnių Vyriausybė akcentuoja siekį „suliekninti“ viešąjį sektorių, tačiau esminio proveržio mažinant valstybės aparatą vis dar stinga. Per praėjusius metus užimtųjų skaičius viešajame sektoriuje beveik nepakito – pernai jame dirbo beveik trečdalis visų šalies užimtųjų. Didesnio išlaidų efektyvumo taip pat būtų galima pasiekti aktyviau kovojant su korupcija, lėšų švaistymu, efektyviau valdant valstybės turtą.

Visgi patirtis rodo, kad tokios reformos susilaukia didelio suinteresuotų grupių pasipriešinimo, o teisės aktų rengimas ir derinimas užtrunka ilgai, tad greito poveikio šioje srityje tikėtis greičiausiai neverta. Tačiau net ir pavykus padidinti išlaidų efektyvumą, galimybės užtikrinti adekvatų viešųjų paslaugų finansavimą greičiausiai išliks ribotos. Valdžios sektoriaus biudžetas yra tiesiog per menkas siekiant patenkinti egzistuojančius visuomenės lūkesčius viešosioms paslaugoms. Kad ir kaip temptume pernelyg mažą užklotą, kažkuri kūno dalis vis tiek liks neužklota ir šals. Tad siekdama patenkinti augantį daugelio sričių finansavimo poreikį, bet tuo pačiu išlaikyti viešųjų finansų tvarumą, Vyriausybė galiausiai bus priversta įsigyti didesnį užklotą, tai yra, ieškoti būtų, kaip didinti mokestinių pajamų ir BVP santykį.

Iš esmės nekeičiant šalies mokesčių politikos, tai padaryti bus ypač sudėtinga. Visgi papildomų mokestinių pajamų galėtų atnešti mokestinės bazės plėtimas (pavyzdžiui, nekilnojamo turto mokesčio), įvairių vis dar egzistuojančių mokestinių lengvatų ir išimčių (pavyzdžiui, ūkininkams) atsisakymas bei skirtingų veiklos formų skaičiaus mažinimas. Taip pat mokestinių sąlygų suvienodinimas visiems, nepriklausomai nuo sektoriaus ar pajamų rūšies (horizontalaus teisingumo užtikrinimas). Ilgainiui gali būti sunku apsieiti ir be naujų mokesčių, tačiau tokiu atveju ypač svarbu pasirinkti mažiausiai ekonomikos augimą neigiamai veikiančius mokesčius, pavyzdžiui, vienas tokių būtų taršos arba automobilių mokestis.

Nereiktų užmiršti ir kovos su šešėliu bei svarbos gerinti mokesčių administravimą. Remiantis pernai Tarptautinio Valiutos Fondo atliktu tyrimu, prastas mokesčių administravimas ir šešėlinė ekonomika paaiškina daugiau nei pusę viso mokestinių pajamų (išreikšto, kaip procentinė BVP dalis) atotrūkio nuo ES vidurkio. Visgi svarbu paminėti, jog žemiausiai kabėję vaisiai šioje srityje jau nuraškyti, tad tolimesnis progresas šešėlio mažinime ir mokesčių administravimo gerinime pareikalaus didesnės politikų išmonės. Norėtųsi priminti ir tai, kad ko gero niekas taip neskatina sąžiningai mokėti mokesčių, kaip žinojimas, jog jie bus efektyviai ir tikslingai panaudoti, o mokesčius mokėjęs gyventojas galės gauti kokybiškas paslaugas.

Didesnės mokestinės pajamos į šalies biudžetą suteiktų galimybę ne tik užtikrinti didesnį viešojo sektoriaus finansavimą bei jo kokybę, bet ir suteiktų galimybę kaupti didesnį finansinį rezervą bei sukurtų daugiau erdvės ekonomikai skatinti sunkmečio laikotarpiu. Tuo tarpu mažas ir plonas užklotas vargu ar apsaugotų nuo žvarbaus oro.