Vika Zemeliauskaitė (10 kl.)

„Džiaugiuosi, kai jaunas žmogus eina per pasaulį nesislapstydamas, eina su savo mintimis ir idėjomis, su savo tiesa, išsaugodamas galimybę skrieti į – KŪRYBOS –  erdvę, į tolimą laiką. Ši mintis mane aplankė galvojant apie savo naująją mokinę Viką, kurią sutikau tik šiais mokslo metais, ji mane pradžiugino savo slapčiausiomis kūrybinėmis mintimis. Dalinuosi…“- apie jaunąją kūrėją rašo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Virginija Milaševičienė.

 Ilgesys

Kažkada močiutės apgaubta

Švelni šilko skara

Paglostys mane čia,

Kur triukšmo nebėra.

Nematyt vaizdų telefone,

Nematomam ryšių tinkle.

Pajutus šypseną veide

Pasakau, močiut, aš čia!

Aš  atsimenu Tave,

Su žila žila galva,

Kai apklodavai  mane

Pasakų sūkuryje.

Jaunystės džiaugsmas

Šios vasaros naktys

Su vėjeliu prabėgdamos,

Laimingos kaip šuns akys,

Šeimininko širdies glostomos.

Didžiuosiuose Grįžulo ratuose

Tarp gausybės žvaigždžių

Paskendau šniokščiančios jūros dugne,

Mėlyje Tavo akių.

Noras

Juk neklauso ji nei vieno

Protingiausia tik tai ji.

Ašaros kapt nuo kiekvieno,

Kuris baudė ją dar vis.

Dienos tapo sunkios, niūrios,

Net jei nematai tu jos.

Ašaros blaškos kaip jūros

Bangos pasiklydusios.

Kas čia kaltas, ką išbarti?

Klausinėja jos kiekvienas:

Čia kalčiausia aš pati –

Ir mano noras vienas…