Viktorija Milinytė (12 kl.)

„Kurti – skęsti savo emocijose ir žinoti, jog galėsiu išnirti nesibaimindama, jog kažkas nesupras.“

Saulės šviesoje

Rodos, viskas sustoja,

Tik širdis vis nerimsta.

Stebiu, kaip paukščiai pakyla, –

Jie skrenda link savo tiesos.

Ir jau rytas nušvinta –

Tikiuos, naujomis spalvomis,

Atrodo, džiugesiu alsuoja jis

Ir pasibeldžia į mano duris.

Tik durys užrakintos –

Atsivert jos nenori,

Bet spynos ištirpsta

Ir viskas atgimsta.

Galiausiai aš sėdžiu laiminga

Rytinės saulės šviesoj.

Kiaulidė

Aš einu ten,

Kur nėra laiko.

Aš žiūriu ten,

Kur nepakeliamas tvaikas.

Žiūriu į akis.

Užsimerkiu.

Matyti nenoriu.

Per daug man jose melo, šalčio,

To speigo.

Žiūriu aš į sielą,

Ten tiek daug purvo.

Pasakyčiau, kiaulidė,

Bet įžeisti nenoriu.

Ne tave.

Tavęs neįžeisi,

Per daug didelis tavo ego.

Nenoriu

Ir aš nenoriu tapt priklausoma.

Aš bijau mylėt,

Nes nežinau, kas laukia.

Nenoriu viso to kentėt.

Nenoriu tapt priklausoma

Nuo tavo žėrinčių akių.

Nenoriu tylėt,

Tik kitaip negaliu.

Bet žmogaus prigimtis

Yra mylėti kažką,

Tik nežinau kaip.

Ir ar mylėsiu aš ką.

Bet žinau viena,

Kad aš ne viena.

Su manim visada

Priklausomybė mano viena.

Tai ne tau,

Ar ne gyvenimui šiam.

Tai spalvom, užliejančiom mano kūną,

Kai ateina ta ilgai laukta valanda.

Minioje žmonių

Pasidaviau viskam

Ir bandau plaukti pasroviui,

Bet, atrodo, skęstu,

Skęstu minioje žmonių.

Nejudu iš vietos

Ir stebiu, kaip tu

minioje žmonių

Stovi pasimetęs.

Visai kaip aš, toks pat ir tu.

Žiūriu į tave… Apšalęs.

Nežinau, nuo speigo

Ar nuo tų tuščių žmonių.

Stovi susimąstęs…

Jaučiu… Jauti, jog aš stebiu.

Ir norisi man šaukti…

Bet negaliu… Plaukiu.

Plauki ir tu minioje žmonių.

Ir liekam mes užgesę,

Nesusitikę reikiamu metu.