Ženklai liudija, kaip dvarininkas vaikėsi madų

Prieš kelias savaites į Adomynės dvarą su brangia dovana atkako moteris. Ji ištiesė dėžutę, kadaise priklausiusią dvaro šeimininkei, ir paaiškino, kad ją jos mamai buvo padovanojusi pati ponia. Kitas eksponatas – vienakojis stalelis – dvaran pargrįžo iš dvarininkaitės dukterėčios namų. Gi ypatingas laimingos mirties paveikslas – greičiausiai svetimybė, bet kaip jis masina turistų akis!

Dar ne taip seniai trūnijo visų pamirštas

Adomynė turi puikų, neapleistą, gyvybingą dvarą. Tai – lobių lobis.

Jis šiomis dienomis tarnauja ir kaip atgaivintas išskirtinės medinės architektūros paminklas, ir kaip kultūros skleidimo erdvė.

O juk prieš gerus dvidešimt metų miestelio centre stūksantis, sovietmečiu nugyventas ir kasmet vis labiau irstantis pastatas dar visiems badė akis.

Bendruomenė suėjo į krūvą, viską apgalvojo ir gausybe parašytų projektų pritraukė finansavimą, išsikovojo paveldosaugininkų ir restauratorių dėmesį.

Bendruomenės žygiai padėjo atgyti ne tik dvarui, bet ir pakeitė viso kaimo gyvenimą – tarsi prikėlė jį iš nykoko snūduriavimo.

Taip Adomynę atrado turistai. Dabar čia jau įprasta matyti aplink medinius rūmus pabirusias kelias dešimtis keliautojų.

Restauratoriams atidengus dalį sienų ir lubų, pasimatė gėlių ornamentai, vadinasi, ši patalpa buvo damų kambarys (A.Švelnos nuotr.).

Ekskursijų vadovė – prikėlimo entuziastė

Šį kartą ir mes dvaro duris veriame su pulkeliu ekskursantų. Pasižvalgyti į visokiomis įdomybėmis išgarsėjusią Adomynę jie atvyko iš Rokiškio.

Lankytojus pasitinka Kupiškio turizmo centro vadybininkė, kvalifikuota vietinė gidė Virginija Pakalniškienė.

Būtent ji ilgus metus vadovavo Adomynės bendruomenei, buvo viena energingiausių dvaro prikėlimo entuziasčių.

Anksčiau moters darbo vieta buvo Kupiškyje, o dvaras užrakintas. Jį atrakindavo tik atvykusi priimti ekskursijos. Dabar dvaro durys atvertos kasdien nuo ryto iki vakaro, galima viską apžiūrėti ir iš anksto nesusitarus.

„Pirmiausia lankytojų klausiu, kiek turi laiko, pagal tai ir dėlioju savo pasakojimus“, – šypsosi moteris.

Jei reikėtų, klausytojus ji galėtų užlaikyti ir visą dieną, mat pažįsta kiekvieną dvaro kampelį, išnagrinėjusi visus dvaro gyvavimo istorijos vingius.

Žmonių dovanoti seni buities rakandai ir baldai tapo dvaro muziejaus eksponatais (A.Švelnos nuotr.).

Įsibėgėjo ir antrasis restauravimas

V.Pakalniškienė lankytojus vedasi į verandą – vėliausiai pristatytą rūmų dalį. Ji, žiūrint nuo tvenkinio ir iš kitapus jo esančio dvaro parko, yra viso statinio puošmena.

Anuometis dvaro šeimininkas Jonas Žurovskis, sulietuvintai vadintas Žurauskiu, turėjo išskirtinį skonį, tad verandą statėsi grynai pagal savo sumanymą.

Gidė ragina atkreipti dėmesį į sieną, skiriančią verandą nuo anksčiau statytų patalpų. Iš jos galima suprasti, kaip dvaras atrodė prieš du šimtus metų.

„Jis stovėjo ant kalvos, švietė rankų darbo vinimis be galvučių. Šitom lentom buvusią išorinę sieną restauratoriai apkalė, niekas Aukštaitijoj taip dvarų ir pastatų nestatė“, – aiškina susidomėjusiems.

Dvare restauratoriai plušo du kartus: pirmąkart restauravimas baigtas 2004 metais, o antrasis dar vyksta.

Buvusioje dvaro virtuvėje tebėra ilgus metus tarnavusi senutėlė duonkepė krosnis, šalia jos dabar eksponuojami ir anuomet buityje naudoti indai bei įrankiai (A.Švelnos nuotr.).

Šimtametis parketas net nenusidėvėjęs

„Kaip jūs manote, kada šitos grindys sudėtos?“ – gidė klausia ekskursantų.

Kambariai už verandos iškloti ornamentuotu parketu. Nepanašu, kad danga turėtų nusidėvėjimo žymių. O parketui mažiausiai šimtas, o gal ir daugiau metų ir jis nė karto nerestauruotas, yra autentiškas.

„Sovietmečiu čia buvo kolūkio kontora, šokių salė, sandėliai, paštas, žmonės gyveno, vaikščiojo, mindė ir niekas nesaugojo“, – aiškina gidė.

Dabar gi kambaryje pasieniais išdėlioti adomyniečių sunešti senoviniai rakandai, buities prietaisai. Yra visokių žadintuvų, svarstyklių, iš karnų pinta kelioninė dėžė, radijai, plokštelių grotuvas.

Kažkieno atiduota rankų darbo medinė lova paklota pagal šio krašto madą: uždengta namie austa šviesaus lino lovatiese, galvūgalyje pūpso pagalvių su nėriniais krūva, šalia lovos stovi darbiniai sunkaus kerzo batai.

Eksponatai liudija ne apie dvarininkų gyvenimą, o paprastų kaimiečių buitį.

Taip Adomynės dvaras atrodo nuo gatvės, nerestauruotas likęs tik tolimiausias kampas (A.Švelnos nuotr.).

Damų kambario lubos gėlėtos

Gidė ragina pakelti akis į lubas, į plotą, kurį atidengė restauratoriai. Ten matyti tapytos blyškios gėlės. Dalyje nuvalytos sienos galima įžiūrėti buvus išpieštą langą. Šios tapybos motyvai aiškiai nelietuviški.

Virš tikrojo lango nuvalytoje sienoje matyti tapytas peizažas, kampuose ornamentai su gėlėmis. Pasak V.Pakalniškienės, restauruojant pirmąkart buvo planuota, kad šitą kambarį restauratoriai visiškai sutvarkys, bet padarė tik tiek, kiek buvo lėšų, o kai baigėsi pinigai, darbai sustojo.

„Lubos gėlėtos, sienos gėlėtos, tai liudija čia buvus damų kambarį“, – sako moteris.

Gidė turistus vedė per visus dvaro kambarius, pasakojo juose esančių daiktų istorijas (A.Švelnos nuotr.).

Išsaugotą baldą leido pasiimti tik po mirties

Turistų būrelis suguža į didžiausią kambarį, kažkada čia buvo ponų valgomasis.

Paskutinis dvaro šeimininkas Adomas Vileniškis šią patalpą buvo pavertęs koplyčia. Kadangi tuo metu Adomynėje dar nebuvo bažnyčios, valgomąjį jis paskyrė žmonėms melstis.

Kai Vileniškių giminės rūpesčiu šalia dvaro iškilo ir Dievo namai, valgomasis atgavo savo paskirtį. Dabar toji patalpa irgi tam pačiam skirta: prie čia sustatytų ilgų stalų bendruomenė švenčia įvairias šventes.

Iš valgomojo žengiam į ponišką erdvę. Jos apstatymas ne autentiškas, bet atitinka geriausių dvaro gyvavimo metų laikmetį.

Žalių koklių židinys išlikęs toks, koks ir buvo pastatytas. Jo spalva ypatinga, bet ne reta, tuomet ji buvo mados šauksmas.

Vienas baldas išlikęs iš Vileniškių laikų – tai apvalus, drožinėta masyvia koja stalelis. Išlikusios fotografijos, kaip A.Vileniškis prie jo pozuoja.

Stalelį išsaugojo A.Vileniškio dukterėčia.

„Stalelis stovėjo Vileniškytės verandytėje, ant jo visad žydėjo gėlės. Ji sakė: kai aš numirsiu, tada stalelį jau neškitės sau į muziejų. Taip ir nutiko“, – pasakoja V.Pakalniškienė.

Ji rodo dėžutę, kurią prieš kelias savaites atvežė turistė. Paaiškino, kad ją mamai buvo padovanojusi Vileniškytė, dabar tą daiktą nori grąžinti dvarui.

Krapyla irgi ypatinga, ja pašventinta Adomynės bažnyčia.

Medinių rūmų fasadas po restauravimo atrodo įspūdingai (A.Švelnos nuotr.).

Nustebina itin retu eksponatu

Ekskursijų vadovė veda prie eksponato, kurį visiems rodo išdidžiai, nes tai itin retas daiktas – laimingos mirties paveikslas.

Nedidelės įrėmintos religinės kompozicijos esmė – apačioje esančios durelės. Jas atidariusi ji išima du stovus žvakėms, sidabrinį šaukštelį ir varpelį. Iš atverstų durelių greit sukonstruoja altoriuką.

„Šituos daiktus naudosim žmogui mirštant. Šaukštelis paskutiniam vandens gurkšniui paduoti, žvakes uždegsim prieš akis užmerkiant, varpeliu paskambinsim, kad dangaus vartai atsivertų“, – nupasakoja paskirtį.

Paveikslą dvaro muziejui padovanojo žmonės iš gretimos sodybos, jie nepaaiškino, kaip jis pas juos pateko, ar kadaise dvarininkams priklausė.

V.Pakalniškienė neslėpė: tokio stiliaus paveikslą ji buvo aptikusi internete Vokietijos meno vertybių aukcione ir kainavo jis labai nemažai.

Moteris atveria ir drabužių spintos duris, ten autentiški Adomynėje gyvenusių moterų apdarai: plisuota mėlyna vilnonė suknelė, tokio pat audinio, tik kito fasono vyšninė, sunkus paltas.

Gal žmonės stipresni buvo, kad sunkūs drabužiai jų neslėgė?

„Kriaučius siuvo pagal kiekvieno figūrą: pečius gerai įstato ir drabužio svorio nesijaučia, bet jei tą paltą kitas apsivilks, eis susikūprinęs, nes pečiai ne jam pritaikyti“, – paaiškina.

Laimingos mirties paveikslą dvarui atidavė gyventojai, tik nepasakė, iš kur jį gavo (A.Švelnos nuotr.).

Ližė picai iš krosnies traukti

Paskutinis dvaro išskirtinumas – pono parėdymu šeimininkai ir tarnai gyveno po vienu stogu, praktiškai tokių dalykų Lietuvos dvaruose nebūta.

Dvaro virtuvėje išlikusi milžiniška duonkepė.

Senovinius virtuvės rakandus į muziejų sunešė vietiniai gyventojai.

„Kai vaikų klausiu, kas čia, visi atpažįsta, kad ližė. O apie paskirtį choru sako, kad reikalinga picai iš krosnies ištraukti“, – juokiasi gidė.

Ekskursantai skuba, sako čia užsukę trumpam, vykę pro šalį kitais reikalais.

„Apie Adomynę buvau skaitęs internete, sudomino tiek, kad norėjosi užsukti. Labiausiai nustebino laimingos mirties paveikslas, nieko panašaus nebuvau girdėjęs“, – sako Virginijus.

„Aš pati augusi kaime šalia dvaro, tik ten nebebuvo jokios autentikos, tarybiniais laikais aptinkuota ir sugadinta, daug kas nugriauta. Adomynės dvarui stebuklingai pavyko išgyventi niokojantį sovietmetį“, – pastebėjimu pasidalija Ingrida.

„Šitame krašte esu ne vieną kartą buvusi, giminės netoli gyvena. Dvarą prisiminiau kaip nutriušusį pastatą, jo viduje net nebuvau buvusi. Dabar matau, kad kaimas turi didžiulį lobį, liudijantį ir pasakojantį apie vietovės istoriją“, – atsisveikindama džiaugiasi Reda.